„Scanoramos” refleksija

Lapkričio antrojoje pusėje į Kauną atkeliavo dalis Europos šalių kino forumo „Scanorama“ programos. Tolimesniame tekste pasidalinsiu įspūdžiais apie filmus, kuriuo pavyko pamatyti. Kaip ir pats festivalis, pasirinkti filmai kontrastingi, dalis jų visiškai nauji, režisierių sukurti šiais metais, kiti – nemenkas žvilgsnis į praeitį.

„Trys sąlygos“

Filmas „Trys sąlygos“ (Tre Ting, rež. Jens Dah, Danija, 2017) žiūrovui nepasiūlo ypatingų naujovių, jaučiamas nuolatinis déjà vu jausmas. Filme projektuojama gana dažna formulė: herojus-nusikaltėlis, liudytojai, tardymas, įpinta dramatiška meilės linija ir, žinoma, „kieto“ nusikaltėlio keliamos keistokos, tačiau nuspėjamos sąlygos. Bene vienintelis šio filmo privalumas ir netikėtumas – atsigręžimas į populiarėjančias kriptovaliutas – bitcoinus. Filmo pabaigoje vietoje įprastinių metalinių pinigų lagaminėlių ar grynųjų pilnų sportinių krepšių parodomas tik smulkus, bet ypatingai vertingas monetoje paslėptas bitcoino brūkšninis kodas. Scenarijaus pasakojimo neoriginalumą gelbsti sėkminga, paveiki aktorių vaidyba, tiesa, esama ir pakankamai įdomių, „užkabinančių” dialogų, po kurių vis tikiesi kokio nors mažiau tikėto siužeto vingio, deja, viltys neišsipildo.

„Išnykimas“

„Išnykimas“ (Verdwijnenn, rež. Boudewin Koole, Norvegija, 2017) turbūt buvo vienas emocionaliausių pastaruoju metu matytų filmų. Emocijos čia reiškiamos ne žodžiais, teatrališkais gestais ar riksmais, bet tvyro visoje filmo atmosferoje, detalėse, tylos pauzėse, žvilgsniuose. Filmas išbaigtas visuose sluoksniuose: nuo operatoriaus darbo su norvegiškais peizažais iki muzikos ir garso, tiksliau, garso landšafto, kurį iš įvairiausių gamtoje, buityje sukeliamų garsų montuoja vienas iš pagrindinių personažų. Tai filmas apie santykius tarp mamos ir po daugelio metų sugrįžusios dukters ir jas jungiančio jautraus, kūrybiško sūnaus. Filme atskleidžiamas sudėtingas, šaltas, bet tuo pačiu labai stiprus šeimos – trijų skirtingų menininkų – ryšys. Ne mažiau svarbi išėjimo, mirties tema: pasirinkimas ir gebėjimas paleisti vieną artimiausių žmonių; savotiška eutanazijos forma – išeiti oriai be žmogų alinančių ar netgi žeminančių kančių.

„Laiminga pabaiga“

Filme „Laiminga pabaiga“ (Happy End, rež, Michael Haneke, Austrija, 2017), kaip ir galima tikėtis iš daugelio mylimo režisieriaus M. Hanekės, į tradicinę laimingą pabaigą tikrai nieko panašaus nepamatysime – greičiau nelaimingų pabaigų koliažą. Filme džiugina ir žavi tai, kad, nors visas filmo veiksmas ir sukasi aplink vieną epicentrą – atrodytų, gana sėkmingą šeimą, nesikoncentruojama vien tik ties šia linija. Režisierius ir scenarijaus autorius, susirinkęs stiprią aktorių komandą, pasiūlo pasižiūrėti į pamažu išsilukštenančias Lorenų šeimos tragedijas. Nuo depresijos, lydinčios ne vieną personažą, įvairių (ne)sėkmingų savižudybės būdų, dukros ir tėvo, sūnaus ir motinos, vyro ir meilužės santykių. Pastarieji perteikiami per susirašinėjimą socialiniuose tinkluose, rodomą stambiu planu, jų pokalbiuose nemažai aštraus erotinio turinio, kuris geriau jau būtų nepasiekęs smalsaus personažo dukters žvilgsnio. Galiausiai dėl saugos taisyklių nesilaikymo stambioje statybų kompanijoje įvyksta nelaimė, kurią bandoma užmaskuoti pinigais. Filmas nei minutę neleidžia nuobodžiauti: jame gausu nenuspėjamų pokalbių, sėkmingo kontrastingo žaidimo tarp to, kas juokinga ir itin rimta.

„Buržuazinio šuns savikritika“

„Buržuazinio šuns savikritika“ (Self -criticism of a Bourgeois Dog, rež. Julian Raddmaie, Vokietija, 2017) – filmas, kuris savo forma nėra labai inovatyvus: filme kuriamas filmas ir režisieriaus įsitraukimas į jį nėra nauja kino strategija. Neva atsitiktinės bendruomenės subūrimas tam tikram tikslui taip pat yra dažnas principas, tačiau šįkart visa tai gana gerai suveikia. Nors personažai ir nepasižymi natūralumu, jie ir režisieriaus konstruojamas šios bendruomenės paveikslas, jos absurdiškumas, keistų sprendimų, poelgių, pasisakymų įvairovė sudomina. „Komunizmo be komunistų“ idėjos sekėjai savo tekstuose pateikia sąmojų, kurie nėra vien lėkšti pajuokavimai.          

„Žemė dreba“

„Žemė dreba“ (Terra Trema, rež. Luccino Visconti, Italija, 1948) – daugiau nei prieš pusę šimtmečio sukurtas filmas. Žymus itališkojo neorealizmo atstovas L. Viscontis neįtikėtai sėkmingai atliepia bent kelias šiuolaikines temas-problemas. Visų pirma, mažame žvejų kaimelyje gyvena naivūs, nesipriešinantys, greitų pokyčių įgyvendinimo galimybe tikintys gyventojai, primenantys dabartinius siekius greitai pralobti iš neaiškios „verslo“ idėjos. Jie nori atrodyti gudresni, protingesni už kitus. Be to, kaimelyje emigracija suvokiama kaip laimės ir sėkmės garantas – American dream – beišsipildanti svajonė.

Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių retrospektyva „Būsenos ir portretai”

Du mano „Scanoramos” vakarai buvo skirti Dianos ir Kornelijaus Matuzevičių retrospektyvai „Būsenos ir portretai” (1990–2005). Tai dokumentiniai trumpametražiai, kuriuose dominuoja žmogaus, jo būties įvairiuose kontekstuose – mūsų istorijoje, pasirinktoje profesijoje ar tiesiog buityje, tema. Dėl man nežinomų priežasčių pirmoji programos dalis startavo ne Matuzevičių filmu, o dailininko Stasio Ušinsko filmu „Storulio sapnas” (1938) – pirmuoju garsiniu lietuvišku lėlių-marionečių filmu. „Storulio sapnas“ ne tik kelią šypseną dėl savo turinio, bet ir žavi ypatingai gausiomis detalėmis, vizualiai sudėtingais veiksmo vietų sprendimais. Po šio netikėto rakurso į lietuviškosios animacijos istoriją buvo sugrįžta prie dokumentikos, kurioje kai kurie filmai pasakojo apie lietuviams reikšmingas tradicijas (pavyzdžiui, spanguolių rinkimą), religines apeigas, akistatos su mirtimi momentus, praeities refleksijas, nostalgiškus prisiminimus. Kiti filmai koncetravosi į ryškias asmenybes: kunigą Julių Sasnauską, rašytoją Jokūbą Jasodį – jie dalinosi savo būties apmąstymais istorinių įvykių kontekste. Pristatyti dailininko Leonardo Gutausko, fortepijonų derintojo Slavomiro Kantorovičiaus portretai, graži Damutės Gaižauskienės kasdienybė ir jos kukli buitis, persipynusi su Sibiro tremties prisiminimais. Kosto Zablocko paveiksle glūdi gamtos ir žmogaus ryšys, susitaikymas. Vienas nuotaikingiausių šios programos filmų – „Horizontai arba gyvenimas Luvruose“, kuriame iš ūkininko, gausios šeimos tėvo sklinda šmaikštūs pamąstymai, sąmojai, reflektuojantys jų pačių gyvenimą – grožį ir blogybes, bei nukreipti į kitus tautiečius, bėgančius, emigruojančius iš gimtojo krašto.