„Kino pavasario“ metu pristatytas naujas „Jūsų Vincento“ kūrėjų darbas – „Kaimiečiai“ („Chłopi“, Lenkija, Serbija, Lietuva, 2023), kurio premjera įvyko Toronto kino festivalyje. Filmas sukurtas naudojant aliejinės tapybos techniką. Tai lenkų rašytojo, Nobelio premijos laureato Władysławo Reymonto romano tuo pačiu pavadinimu ekranizacija. Kuriant filmą dalyvavo ir Lietuva. Dalis darbų vyko čia, taip pat lietuviai prisidėjo prie šio filmo bendros gamybos (prodiuserė Agnė Adomenė, „Artshot“). Apie filmo kūrimo procesą kalbamės su vienu iš režisierių, prodiuseriu Hugh Welchmanu.

Nacionalinio kino geografija sparčiai plečiasi. Tai akivaizdu ir iš „Kino pavasario“ lietuviškų filmų premjerų programos, kurioje net trys bendros gamybos filmai. Vienas jų – jau ne vieną festivalį apkeliavę „Kaimiečiai“ („Chłopi“, Lenkija, Serbija, Lietuva, 2023), taip pat du latvių istoriniai filmai – Dāvio Sīmanio „Marijos tyla“ („Marijas klusums“, Latvija, Lietuva, 2024) ir Ilzės Kungos-Melgailės „Mano laisvė“ („Mana brīvība“, Latvija, Lietuva, 2023). Programoje ir du dokumentiniai – Artūro Jevdokimovo tarp Sakartvelo, Danijos ir Lietuvos kurtas „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ (Lietuva, Danija, Sakartvelas, 2023) bei Eimanto Belicko „Karta.EU“ (Lietuva, 2024). Iš visų programos filmų „Mano laisvė“ ir „Kaimiečiai“ – stipriausi. Abiejų dokumentinių filmų kūrėjai nesuvaldė medžiagos, todėl rezultatas išėjo labai padrikas, o Sīmaniui, atleiskite už gyvenimiškus patarimus, apskritai vertėtų keisti profesiją.

Šių metų „Kino pavasaris“ pristatė programą „Paaugau vieną filmą“, kurioje buvo galima pamatyti Chiaros Maltos ir Sébastiano Laundenbacho animacinį filmą „Vištienos Lindai!“ („Linda veut du poulet!“, Prancūzija, Italija, 2023). Jis pasakoja netikėtą istoriją apie mergaitę vardu Linda, kuri su savo mama bando pagaminti vištieną su paprikomis taip, kaip tai darydavo jos tėtis. Unikalus animacijos stilius, linksmi dialogai ir gerai išplėtoti personažai kviečia pasinerti į gyvenimo ironiją ir vaikystės žaidimus. Seanso metu vyko gyvas įgarsinimas, kurį atliko aktorės Kristina Švenčionytė ir Augustė Ona Šimulytė. Su aktorėmis kalbamės apie gyvo įgarsinimo paslaptis, jo prasmę filmui.

Tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ konkursinėje programoje pristatytas bosnių režisierės Unos Gunjak filmas „Ekskursija“ („Ekskurzija“, Prancūzija, Bosnija ir Hercegovina, Norvegija, Kroatija, Serbija, 2023) pasakoja apie netikėtai pratrūkusį gandų, susijusių su paauglės nėštumu, burbulą. Pats filmas tampa savotiška jo herojų kelione į suaugusiųjų gyvenimą, kuriame reikalaujama atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus. Su „Ekskursijos“ režisiere kalbėjomės apie filmo personažus, visuomenės ugdymą, estetinius pasirinkimus ir tiesos sąvoką.

„Interesų zona“ – istorinis terminas. Zona 1941 m. buvo įkurta aplink Aušvico koncentracijos stovyklą, prieš tai nusavinus žemę ir penkių kilometrų spinduliu išvarius iš jos vietinius gyventojus. Taip siekta kelių tikslų – apsunkinti kalinių kontaktus su vietiniais, sukurti pavyzdinius kaimus, kurių ūkiai taptų pavyzdžiu būsimiems vokiečių kolonistams Rytuose, bei gauti finansinės naudos SS iš kalinių užaugintų žemės ūkio produktų. Zonos sukūrimo iniciatorius buvo stovyklos komendantas Rudolfas Hössas. Jis yra „Kino pavasario“ atidarymo filmo – Jonathano Glazerio „Interesų zonos“ – veikėjas.

„Kino pavasaris“ šiemet žada rodyti daug filmų ir daug jų seansų. Išrinkome ne tik garsiausius ar daugiausia svarbių apdovanojimų pelniusius, bet ir tuos, kurie skatina savarankiškai mąstyti, užjausti kitus, pažinti palyginti neseną istoriją ir akyse kintančią tikrovę. Sunkiais laikais tai visada padeda išgyventi.

Šiais metais „Europos debiutų“ konkursinė programa pakeitė pavadinimą – liko tiesiog konkursu. Tačiau tai nieko nekeičia – visi filmai debiutiniai arba antrieji režisierių filmografijoje ir sukurti europiečių. Konkursinės programos sudarytojus derėtų pagirti už plačią žanrų amplitudę (tarp vaidybinių filmų pateko po vieną animacinį ir dokumentinį), tačiau išskirtinių filmų vos keletas – kiti nepasiekė originalumo kartelės. Autentikos dėlei grįžtama prie neprofesionalių aktorių, daug dėmesio skiriama formai ir nepabūgstama eksperimentų. Smagu matyti, kad iš visų „Kino pavasaryje“ pasirodžiusių lietuviškų premjerų būtent „Per arti“, filmas, nustebinęs režisūriniu potencialu ir nuodugnia, įvairiapuse temos analize, pateko į konkursą.

Oficialiai „Kino pavasarį“ užbaigė „Laiškas Ukrainai“ – lietuvių autorių filmas, pasakojantis apie paramą Lietuvoje atsidūrusiems ukrainiečiams ir tiems, kas kariauja. Man tai geriausias šių metų festivalio lietuviškas filmas – subtilus, rodantis žmonių solidarumą, apsieinantis be primityvių lozungų ir net karą savireklamai išnaudojančių žiniasklaidos personažų, siūlantis pamatyti tuos, kurie nuoširdžiai padeda kitiems ir prisideda prie Ukrainos pergalės.

Šįmet „Kino pavasaris“ pristatė tikrai nemažai lietuviškų premjerų. Tačiau pasitvirtino sena patarlė apie kiekį ir kokybę. Tarp rodytų ilgametražių vaidybinių ir dokumentinių filmų – net keturi debiutai. Ryškėja stipriausi balsai – Austėjos Urbaitės, kuri sėkmingai perėjo nuo trumpo metro prie ilgo, ir Vytauto Katkaus, kurio ilgametražio debiuto visi nekantriai laukiame.

Nerijus Milerius dėsto kino filosofijos, estetikos, kultūros filosofijos ir kitas disciplinas VU Filosofijos fakultete. Yra kolektyvinių monografijų „Kinas ir filosofija“ (2013), „Everyday Representations of War in Late Modernity“ (2022) sudarytojas ir bendraautoris. Parašė monografijas „Apokalipsė kine: filosofinės prielaidos“ (2013), „Žiūrėti į žiūrintįjį: kinas ir prievarta“ (2018). Tačiau jį domina ne tik teorinė kino pusė. Milerius yra vaidybinės juostos „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius, 2019) scenarijaus bendraautoris, daugelio filmų scenarijaus konsultantas. Kartu su Audriumi Mickevičiumi sukūrė dokumentinį filmą „Pavyzdingas elgesys“ (2019), kuris laimėjo prestižinį Tarptautinio Leipcigo dokumentinio kino festivalio „Auksinio balandžio“ apdovanojimą.