Matomi garsai kino teatre

Šių metų „Kino pavasaris“ pristatė programą „Paaugau vieną filmą“, kurioje buvo galima pamatyti Chiaros Maltos ir Sébastiano Laundenbacho animacinį filmą „Vištienos Lindai!“ („Linda veut du poulet!“, Prancūzija, Italija, 2023). Jis pasakoja netikėtą istoriją apie mergaitę vardu Linda, kuri su savo mama bando pagaminti vištieną su paprikomis taip, kaip tai darydavo jos tėtis. Unikalus animacijos stilius, linksmi dialogai ir gerai išplėtoti personažai kviečia pasinerti į gyvenimo ironiją ir vaikystės žaidimus. Seanso metu vyko gyvas įgarsinimas, kurį atliko aktorės Kristina Švenčionytė ir Augustė Ona Šimulytė. Su aktorėmis kalbamės apie gyvo įgarsinimo paslaptis, jo prasmę filmui.

Prisistatydamos pasidalinkite, kaip atsidūrėte šių metų „Kino pavasaryje“? Kaip filme atsirado gyvas įgarsinimas?

Augustė Šimulynaitė: Esu aktorė, baigiau Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, mokiausi pas režisierių Oskarą Koršunovą. Šiuo metu dirbu teatre ir kine. Iki šiol neturėjau daug įgarsinimo patirties, tik vieną reklamą teko įgarsinti. Vieną dieną sulaukiau pasiūlymo įgarsinti šį filmą gyvai. Kadangi niekada anksčiau nesu to bandžiusi, „Kino pavasario“ pasiūlymas tikrai sudomino. Filme yra daug personažų, todėl mane pakvietė kartu su Kristina.

Kristina Švenčionytė: Esu aktorė ir performanso menininkė, kurianti vaidmenis tiek teatre, tiek kine. Baigiau šiuolaikinės skulptūros studijas. Anksčiau, kai gyvenau Klaipėdoje, rengiau įgarsinimus „Balticum“ televizijai, dabar įgarsinu įvairias knygas. Tačiau gyvas įgarsinimas man taip pat naujas. Jis reikalavo visiškai kitokio susikaupimo ir reakcijos nei įprastai.  

Kaip pasikeitė jūsų požiūris į filmą nuo pirmosios peržiūros iki dabar?

K. Š.: Jau po pirmos peržiūros supratau, kad noriu prisidėti prie šios idėjos. Vieną didžiausių įspūdžių man padarė tai, kad animacija tapyta rankomis. Atrodo, tarsi atgyja vaikystės piešiniai. Be to, filmas kalba apie mirtį, man tai labai artima, nes neseniai netekau savo tėčio ir turiu aštuonerių metų sesutę. Norėjau, kad ji šį filmą pamatytų. Todėl mano santykis su šiuo filmu labai intymus. O įgarsinimo metu užsimezgė tikrai šiltas santykis su kolege Auguste. Kinas ir teatras susimaišo į viena, ir tenka nemažai improvizuoti, iš naujo išgyventi ir pastebėti. Filmas turi pozityvaus užtaiso, nors jame gvildenamos gilios ir skausmingos temos. Tai patvirtina ir mano draugai, kurie įžvelgė įvairiausių religinių motyvų, filosofinių aspektų, nors animacija skirta vaikams.

A. Š.: Filmas man labai patiko. Iš pradžių gal išsigandau, nes atrodė pavojinga, kad reikės įgarsinti gyvai. Man padėjo faktas, kad filmas yra prancūzų kalba, kurią moku. Visada tvirtinau, kad nemėgstu animacijos ir ji ne man. Tačiau „Vištienos Lindai!“ nuoširdžiai nustebino ir privertė suabejoti šiuo požiūriu. Filmas labai jautrus, šmaikštus ir protingas.

Kaip sekėsi pasidalinti filmo veikėjais? Kaip vyko pats įgarsinimo procesas?

A. Š.: Susipažinome tik per pirmą seansą. Sutikrinome mikrofonus, įsitaisėme savo vietose ir susižymėjome viską planšetėse. Veikiamos adrenalino, pradėjome iš karto jausti viena kitą. Per antrą seansą jau dingo baimė, liko tik gera nuotaika. Dažnai mūsų personažai keičiasi, nes kitaip neįmanoma palaikyti dialogų. Daug galvojome, ar kiekvienam personažui duoti visiškai kitą balsą arba dainuoti per muzikinius intarpus. Bet žiūrovams labai patiko, kad mes, nebūdamos dainininkės, tiesiog tai padarėme, – sulaukėme daug atsiliepimų ir komplimentų.

Su kokiais sunkumais ar netikėtumais teko susidurti gyvo įgarsinimo metu?

A. Š.: Sunkumų kilo todėl, kad viskas vyko labai spontaniškai. Vis dėlto mūsų siekis buvo įgyvendinti ir įtikinti vaikus, kad visi filmo personažai yra gyvi. Pirmieji du rodymai buvo tikrai puikūs, tačiau trečias – šiek tiek chaotiškesnis. Bet viskas visada ir negali būti tobula. Kartais ir mūsų dėmesys gali pasiklysti filme, kaip ir žiūrovų.

K. Š.: Žiūrovai gal nepastebi, kas ir kur buvo ne taip. Tikriausiai tai žinome tik mes. Per vieną iš rodymų man atnešė vandens ir nepagalvojusi pasakiau į mikrofoną „Ačiū“. Bet greitai pasitikrinau – atrodo, niekas nepastebėjo ir galbūt tai netgi tiko filmui tuo metu. Kartais dėl intensyvių dialogų tarp daugybės veikėjų nespėjome pakeisti balso. Tačiau vaikai yra gudrūs, jie greitai gaudosi, todėl nemanau, kad tai labai juos išmuša iš vėžių.

Gyvas įgarsinimas – retenybė. Kaip manote, ar ši sritis turi potencialo ir ar yra reikalinga?

A. Š.: Manau, kad tai yra niša, ypač rodant filmus vaikams. Įrašų studijos ir gyvas įgarsinimas – visiškai skirtingi dalykai. Gebėjimas priversti veikėjus atgyti man labai primena teatro vaidybą. Jei vėl pasitaikytų tokia galimybė, tikrai nesuabejojusi tai pakartočiau.

K. Š.: Labai tikiuosi, kad atsiras daugiau tokių galimybių kaip ši. Nes procesas yra labai praturtinantis ir naujas. Viskas vyksta čia ir dabar. Vaikai gauna ir teatrą, ir kiną. Gyvai bendraujant su publika dažnai būna netikėtumų, tokių kaip juokas, kuris yra labai gyvas. Galima reaguoti į publiką, į tai, kas jai juokinga, kas įdomu.