Kinas
Tarptautinio Vilniaus kino festivalio „Kino pavasaris“ konkursinėje programoje pristatytas bosnių režisierės Unos Gunjak filmas „Ekskursija“ („Ekskurzija“, Prancūzija, Bosnija ir Hercegovina, Norvegija, Kroatija, Serbija, 2023) pasakoja apie netikėtai pratrūkusį gandų, susijusių su paauglės nėštumu, burbulą. Pats filmas tampa savotiška jo herojų kelione į suaugusiųjų gyvenimą, kuriame reikalaujama atsakomybės už savo žodžius ir veiksmus. Su „Ekskursijos“ režisiere kalbėjomės apie filmo personažus, visuomenės ugdymą, estetinius pasirinkimus ir tiesos sąvoką.
Ar „Ekskursiją“ sukūrėte paauglių auditorijai, kad jie galėtų susitapatinti su filmo įvykiais, ar siekėte atkreipti suaugusiųjų dėmesį į paauglystėje kylančias problemas?
Tai filmas apie visuomenę, todėl jis negali aplenkti suaugusiųjų auditorijos. Manau, paaugliai galės geriau suprasti veikėjų jausmus, tačiau gilesniu lygmeniu filmu siekiu provokacijos, kad suaugusieji pamatytų situaciją plačiau.
Kaip manote, ar įmanoma filme pavaizduotai konservatyviai visuomenei peržengti sisteminį spaudimą ir nerealistinius reikalavimus jauniems žmonėms?
Man buvo labai svarbu visus filmo veikėjus pavaizduoti įvairiapusiškai. Taip pat norėjau parodyti, kad elgesys, filme laikomas negatyviu, iš tiesų kyla iš gerų ketinimų, grįstų noru apsaugoti ir baime, kurie neracionaliai išauga dėl kasdieniame gyvenime patiriamo streso. Tad niekas iš esmės nelinki blogo šiems vaikams. Kuo geriau supranti kitą, tuo sunkiau jį užsipulti. Kad ir kas tas kitas būtų. Galbūt taip įmanoma sukurti švelnesnę ir šviesesnę erdvę gyventi.
Kaip patriarchalinėje visuomenėje atsiranda tokių stiprių merginų kaip Iman?
Tai kyla iš pačios Iman. Tėvai ją palaiko ir myli, tačiau susiduria su ekonominėmis ir kitokiomis problemomis: jie gyvena mažame bute, daug dirba. Tai nelengvas gyvenimas, bet jie vis vien priima dukrą tokią, kokia ji yra. Iman į viską žvelgia labai atvirai ir nuoširdžiai. Joje išlikusi ta savybė, kuri dažniausiai ganėtinai anksti prarandama. Juk mums sakoma – „nebūk kvailas“. O ji, galima būtų sakyti, yra „kvaila“. Pavyzdžiui, kai Damiras pareiškia, kad jie permiegojo, ji tam nesipriešina. Jei taip pasakė, vadinasi, jis to nori.
Kas įkvėpė filme neįtikėtinai tikroviškai pavaizduotus dviejų geriausių draugių santykius?
Didelė dalis to pagrįsta santykių dinamika, kurią pastebėjau savo ir sesės ankstyvose draugystėse. Dažniausiai tokia dinamika atsiranda, kai vienas iš draugų yra ekstravertiškesnis, o kitas tarytum jį papildo. Susiformuoja ryšys, abu žmonės būna vienodai prisirišę. Yra savybių, kurias Iman perima iš Hanos, ir atvirkščiai. Ir vienu metu šis santykis pradeda nebeveikti: tai, ką viena duoda kitai, o kita pasiima, nebėra lygiavertiška. Todėl Hana nusprendžia atsitraukti. Taip pat Hanos tėvai yra kur kas griežtesni ir ją dažnai apriboja, tačiau šios ribos tampa ir jos saugia erdve. O Iman to negali suprasti ir, draugystei nutrūkus, praranda svarbią atramą. Be to, kadangi jos abi paauglės, tie santykiai yra labai įtempti ir dinamiški, vienu metu ir palaikantys jų asmenybes, ir griaunantys.
Kaip sekėsi dirbti su neprofesionaliais aktoriais, ypač tokiais jaunais? Ar jums buvo svarbu, kad jie turėtų bent minimalią patirtį, būtų lankę kad ir teatro būrelį?
Norėjau, kad aktoriai būtų be jokios patirties. Atranka buvo neįtikėtinai sudėtinga, norėjome, kad paauglius vaidintų paaugliai, o kadangi tuo metu jie labai greitai keičiasi, tai sunkiausia buvo išrinkti juos to pereinamojo amžiaus. Filme yra vienas kadras, kai Iman guli ant lovos ir iš jos veido sudėjimo galima pamanyti, kad ji dar visiškas vaikas, nors pamažu tampa jauna moterimi. Labai norėjau užfiksuoti būtent šį dvilypumą. Iman vaidmuo taip pat reikalavo psichologiškai brandžios aktorės. Tuo pat metu, kai darėme atranką, vis atsirasdavo įvairių kliūčių. Pavyzdžiui, kelis kartus suradome paauglių grupę, su kuria norėtume dirbti, ir prasidėdavo karantino ribojimai, o per tą laiką jie spėdavo užaugti. Bet vos nufilmavome keletą bandomųjų scenų su Asja Zara Lagumdzija ir grupe kitų merginų – iškart supratome, kad ji vaidins Iman.
Dabar iš filmavimų ir mano bendravimo su aktoriais, žinoma, atsimenu tik geras akimirkas. Jie – jauni, žavūs, pilni energijos ir itin noriai bei kūrybiškai dalyvavo procese. Kartais jiems nusibosdavo ilgos filmavimų valandos, tačiau tai normalu. Turbūt sunkiausia užduotis buvo paaiškinti jiems, kaip suvaidinti sceną, kad išpildytų mano viziją. Visų pirma, ši karta užaugo su amerikietiškais televizijos serialais ir su naujai atsiradusiais trumpaisiais socialinių medijų formatais, kaip tiktokas, instagramo reels’ai ir panašiai, kuriuose labai daug teatrališkumo bei pervaidinimo. Tad jie tai bando atkartoti, ir sudėtingiausia, kad vos vienam pradėjus pervaidinti prisideda visi kiti.
Taip pat ši karta, priešingai nei mano, užaugo su mobiliaisiais telefonais, taigi jie jau gimė suvokdami, kaip atrodo. Mano trejų metų krikštasūnis žino, kuriuo kampu pozuoti, kad geriau atrodytų. Filmavimų pradžioje svarbiausia buvo ištraukti juos iš šios „aš esu nuolatos stebimas“ būsenos. Be to, tokiame amžiuje ir taip kreipiamas ypatingas dėmesys į tai, kaip kiti tave mato, prisideda bandymas susikurti tam tikrą įvaizdį socialinėse medijose. Tai didžiulis spaudimas. Man atrodo, kad šis perdėtas susitelkimas į išvaizdą ir manieras išaugina dar daugiau kompleksų.
Švelnus filmo pastelinių spalvų koloritas, šiek tiek vintažinis stilius lengvai atpažįstamas. Kokie pasirinkimai, patirtys, įkvėpimai nuvedė prie tokio filmo įvaizdžio?
10-ojo dešimtmečio mados renesansas į Balkanus atėjo vėliau. Bet pradinė idėja buvo turėti beveik 9-ojo dešimtmečio spalvas cementiniame pilkumos ir juodumos fone. Tiesą sakant, aš uždraudžiau oranžinės, geltonos ir rudos atspalvius, nes negaliu jų pakęsti. Taip pat kiekvienas veikėjas turėjo savo spalvą, kuri atskleidžia jo esmę, tarkim, Iman spalva buvo elektrinė žalia, tačiau tai ne visuomet atsispindėjo jos drabužiuose. Šios veikėjus atskleidžiančios spalvos mums stipriai padėjo sudėlioti filmo estetiką. Dideliu įkvėpimu tapo Lucrecios Martel filmas „Šventoji mergina“ (2004).
„Ekskursija“ yra apie pasaulį ir santykius bei kokį santykį su pasauliu mes kuriame. Dėl to jame mažai taisyklingų kadrų – tai bandymas surasti savo vietą po saule, pritapti. Tik vėliau supratau, kad tai labai melsvai rožinis filmas. Tai išsirutuliojo proceso metu, tačiau aš visiškai neprieštarauju, nes man labai atsibodo socialinių medijų estetika, kurioje visos spalvos yra paryškintos ir rėžiančios akį.
Kas yra tiesa posttiesos eroje? Ar šiame internete sklindančių gandų, žinučių ir vaizdų reprodukcijomis gyvenančiame pasaulyje dar egzistuoja tiesa?
Man tai siejasi su prancūzišku žodžiu fantasme, reiškiančiu ne fantaziją, bet tai, ką laikome tiesa ir kaip tai prisideda prie mūsų pačių tiesos konstravimo proceso. Manau, kad kažkokiame vakuume turėtų būti absoliuti tiesa, grįsta vien faktine informacija. Tačiau šiuolaikinėje visuomenėje su visais išmaniaisiais prietaisais, skirtais reprezentacijai, pasakojimams, įvaizdžiams, kas yra tiesa? Keliu tą patį klausimą, nes atrodo, kad ritamės ta kryptimi, kur tiesa priklauso tik vienam žmogui.
Kalbėjosi Greta Vilnelė
