Sutrikę režisieriai ir herojai

Nacionalinio kino geografija sparčiai plečiasi. Tai akivaizdu ir iš „Kino pavasario“ lietuviškų filmų premjerų programos, kurioje net trys bendros gamybos filmai. Vienas jų – jau ne vieną festivalį apkeliavę „Kaimiečiai“ („Chłopi“, Lenkija, Serbija, Lietuva, 2023), taip pat du latvių istoriniai filmai – Dāvio Sīmanio „Marijos tyla“ („Marijas klusums“, Latvija, Lietuva, 2024) ir Ilzės Kungos-Melgailės „Mano laisvė“ („Mana brīvība“, Latvija, Lietuva, 2023). Programoje ir du dokumentiniai – Artūro Jevdokimovo tarp Sakartvelo, Danijos ir Lietuvos kurtas „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“ (Lietuva, Danija, Sakartvelas, 2023) bei Eimanto Belicko „Karta.EU“ (Lietuva, 2024). Iš visų programos filmų „Mano laisvė“ ir „Kaimiečiai“ – stipriausi. Abiejų dokumentinių filmų kūrėjai nesuvaldė medžiagos, todėl rezultatas išėjo labai padrikas, o Sīmaniui, atleiskite už gyvenimiškus patarimus, apskritai vertėtų keisti profesiją.

Labai nevyniojant į vatą, „Marijos tyla“ – tai toks latviškas Donato Ulvydo „Emilijos iš Laisvės alėjos“ ir Mariaus Markevičiaus „Tarp pilkų debesų“ atitikmuo. Aišku, gal kažką galėjo suklaidinti tai, kad filmas rodytas Berlyno kino festivalyje, pelnė Ekumeninės žiuri prizą, tačiau „Marijos tyla“ pramuša visus dugnus. Režisieriaus tikslas, regis, vienas – parodyti, kokia kloaka yra Rusija (nors filmo veiksmas vyksta 4-ajame dešimtmetyje, vedamos aiškios paralelės su dabartimi). Tik išlipus iš traukinio tave apvogs ar nusitemps koks pareigūnas, nei kanalizacija, nei šviestuvai gatvėje neveikia, maisto nėra, žiema nesibaigia, bet kada gali pasirodyti neaiškaus plauko uniformuoti vyrai ir pareikalauti silkės (!).

Pagrindinė filmo veikėja – garsi latvių aktorė Marija Leiko (Olga Šepicka-Slapjuma), sukūrusi ne vieną įsimintiną vaidmenį Vokietijos teatruose ir filmuose. Ji atvyksta į Sovietų Sąjungą ieškoti dukters ir sužino, kad ši mirė gimdydama. Dėl anūkės dokumentų, aktorinių ambicijų ir užgimusių ar atgimusių jausmų čekistui Jēkabui Peterssui (Artūrs Skrastiņš) moteris lieka Maskvoje. Sīmanis Leiko rodo kaip tipinę kankinę (net vainiką ant galvos uždeda), kuri visiškai nesigaudo aplinkoje, dalyvauja čekistų orgijose, tačiau galiausiai praregi, yra žiauriai kankinama ir nužudoma. Juokingiausia, kad Olgos Šepickos-Slapjumos veidas dėl botokso injekcijų sunkiai juda, net ir sadistiškų kankinimų scenose. Žodžiu, žiūrėdama filmą vis negalėjau išmesti iš galvos minties, kad tai parodija. Tuo labiau kad kiekviena scena – įrodymas, jog Sīmanis negeba dirbti nei su aktoriais, nei su erdve. Tad gal Sīmanio režisūrinis neišmanymas Berlyne buvo suvoktas kaip Brechto „susvetimėjimo efekto“ versija arba labai specifinė latvių kino tradicija?

Debiutinio Ilzės Kungos-Melgailės filmo „Mano laisvė“ herojės Alicijos (Ērika Eglija-Grāvele) prototipas – lenkų kilmės žurnalistė, politikė ir vienas ryškiausių Latvijos nepriklausomybės judėjimo balsų Ita Kozakeviča. Tačiau filmas paremtas ne tik Kozakevičos gyvenimo istorija, apimančia konkretų laikotarpį (1988–1990 m.), bet ir epizodais Liaudies fronto biure, kurie tiksliai atkurti pagal posėdžių protokolus. Panašiai filme pristatomoje bohemiškoje rašytojų aplinkoje matome visą būrį personažų, kurie, nors dažnai neįvardyti, yra sukurti pagal realius prototipus. Matyt, geriausiai atpažįstamus patiems latviams.

„Mano laisvės“ centre – klasikinis konfliktas tarp asmeninio ir viešojo gyvenimo. Alicijos vyras (Darius Meškauskas), matematikos profesorius, susaistytas santykiais su čekistais, o pačią Aliciją persekioja abejonės, ar verta aukoti šeimos gerovę dėl Latvijos liaudies fronto idealų. Greta šių temų ryškios mizanscenos, leidžiančios įsijausti į vėlyvojo sovietmečio inteligentijos virtuvių pokalbius ar „baliukus“, taip pat sudalyvauti Liaudies fronto diskusijose. Tiesa, šiuose epizoduose Alicija lieka antrame plane, todėl istorinė tikrovė dar labiau susvetimėja. Filmo kūrėjai kandidatavimą į SSRS liaudies deputatus pavertė asmeniškesniu, nes Alicijos užduotis – užkariauti Daugpilio fabriko darbininkų širdis (tai bene įdomiausia filmo scena, kurioje galima bent kiek geriau suprasti Alicijos politines pažiūras; ji nėra tik stebėtoja, bet veikia). Tačiau paralelinė siužetinė linija apie Alicijos pastangas išgelbėti įkalintą lenkų baleriną yra balastinė ir neaiški.

Regis, Ilzė Kunga-Melgailė bandė parodyti įvairias herojės puses – politikę, šiek tiek feministę, mylinčią ir dilemų kankinamą moterį, tačiau susidaro įspūdis, kad vidinis herojės pasaulis taip ir nebuvo atskleistas. Apskritai Aliciją dažniausiai matome kur nors sėdinčią, susirūpinusią ir rūkančią arba traukiančią lenkiškas dainas (taip bandant įtvirtinti Dainuojančios revoliucijos įvaizdį ar lenkiškos tapatybės svarbą?). Net paklausta vyro „Kam tau to reikia?“, suprask, prasidėti su politika, Alicija atsako: „Todėl, kad reikia. Todėl, kad tai teisinga.“ Daugiau apie jos motyvacijas nesužinome. Nei Ērikos Eglijos-Grāvelės vaidyba, nei politinio krūvio turintis siužetas nepriartėja prie asmeninio matmens, kūrėjams nepavyksta susieti didžiosios istorijos ir konkretaus žmogaus gyvenimo. Būtent tai ir skiria „Mano laisvę“ nuo Viesturo Kairišo „Sausio“ (2022), kuriame intymi jaunuolio istorija sustiprina laikotarpio interpretaciją.

Hugh Welchmano ir DK Welchman „Kaimiečiai“ nukelia dar labiau į praeitį, į XIX a. Lenkijos provinciją. Filmas – tai 1904–1909 m. pasirodžiusio Władysławo Reymonto keturių dalių romano ekranizacija, stilizuota pagal Jaunosios Lenkijos tapybos darbus. „Kaimiečių“ kūrėjai filme išryškina jaunos moters, neįsitenkančios patriarchalinio pasaulio rėmuose ir dėl to nubaudžiamos, dramą. Kaimo gražuolė Jagna (Kamila Urzędowska) traukia ne vieną vyrą, galiausiai išteka už turtingiausio ūkininko, senojo Borynos (Mirosław Baka). Atrodo, vienintelis, kurį ji iš tiesų mylėjo, buvo jo sūnus. Tačiau romanas su vedusiu Anteku (Robert Gulaczyk) nesibaigs gerai. Filmo kūrėjams užtenka vos kelių scenų, kad perteiktų Jagnos tragediją. Pavyzdžiui, kai kaimo moterys persėda į kitą bažnyčios pusę, kad nereikėtų sėdėti greta Jagnos. Arba įsimenanti vestuvių scena: jaunikis nusiveda nuotaką šokti, o paskui ją „perima“ daugiau vyrų. Jie sukasi vis greičiau ir greičiau, griebia moterį už liemens, kelia aukštyn. Kamera leidžia mums viską pamatyti iš Jagnos perspektyvos. Sukdamiesi kartu su ja, jaučiame, kaip į mus nukreipti laukiniai, geidulingi žvilgsniai. Būtent šokių scenose, kuriose skamba L.U.C. ir „Rebel Babel Film Orchestra“ muzika, įvyksta tikra magija. Tačiau pašėlęs šokis netrunka amžinai, ir filmas kartais sunkiai suderina formą su turiniu, pameta gilesnių apmąstymų giją.

Prasmė pasimeta ir Artūro Jevdokimovo dokumentiniame filme „Kalėdų eglutės gyvenimas ir mirtis“. Kaip ir galime nuspėti iš pavadinimo, filmas pasakoja apie Kalėdų eglutės kelionę – nuo sėklų, renkamų Kaukazo kalnuose (pasirodo, čia auga aukščiausios klasės eglutės) iki eglučių plantacijų Danijoje (jų čia daugiausia Europoje) ir po švenčių išmestų eglučių surinkimo. Pakeliui režisierius randa įdomių personažų ir paliečia daug temų, pernelyg daug... Viename interviu Jevdokimovas sakė, kad filmo idėja gimė seniai, pirmieji epizodai nufilmuoti dar 2014 metais. Filmas per tą laiką dėl vienų ar kitų priežasčių vis keitėsi. Tai matyti plika akimi. „Kalėdų eglutės gyvenime ir mirtyje“ daug skirtingų idėjų, intencijų, temų, kurių režisierius niekaip nesugeba suvaldyti ir susieti į vientisą kūrinį. Čia telpa viskas – Sakartvelo socialinės problemos, eglių sėklas renkančių vyrų ir kaimo vaikų kasdienybė, tragiška jaunuolio žmogžudystė, kuri labiausiai iškrinta iš viso filmo (neaišku, nei kas, nei kaip), globalizacija, klimato kaita, tada karas Ukrainoje, skirtingose šalyse filmuojamas Naujųjų metų šventimas ir t.t. Tačiau tikriausiai taip jau būna su ilgai „marinuojamomis“ idėjomis – jos įgauna sunkiai suvaldomas formas...

Eimantas Belickas filme „Karta.EU“ taip pat nesusidorojo su gausia medžiaga. Pati filmo idėja priklauso Arūnui Mateliui, tai jis sugalvojo prieš dvidešimt metų, 2004 m. gegužės 1 d. Lietuvai stojant į Europos sąjungą, nufilmuoti tą dieną Lietuvoje gimsiančius kūdikius, o vėliau reguliariai fiksuoti jų gyvenimą. Apie trisdešimt filmuotojų komandų išsiskirstė po Lietuvos didmiesčių bei mažesnių miestelių ligonines, ketindami nufilmuoti pirmuosius būsimo dokumentinio filmo kadrus. Tą gegužės 1-ąją gimė 58 kūdikiai, kurie buvo pakrikštyti „pirmąja Lietuvos europiečių“ karta. Po kelerių metų Matelio komanda pratęsė filmavimus – susitikę su šių vaikų šeimomis fiksavo vaikų kasdienybę, namų aplinką, gyvenimo įspūdžius bei mintis. Tačiau dėl įvairių sunkumų projektas apmirė ir 2021 m. jį perimti pasiūlyta Belickui. Na, o rezultatas – labai netolygus, visas filmas sudygsniuotas tarsi iš skirtingų reportažų. Filme justi Belicko empatija, noras įsižiūrėti į personažus ir, taip, galima sakyti, kad „Karta.EU“ pateikia tam tikrą visuomenės skerspjūvį (filmuojami skirtingų socialinių sluoksnių jaunuoliai, jų aplinka), tačiau akį bene labiausiai rėžia režisieriaus išryškinama patriotinė / politinė tema, matyt, turėjusi „surišti“ visą filmą. Ji nuskamba gana prikišamai (juk jaunuoliai tiesiog kartoja tai, ką girdi savo aplinkoje), kartu taip yra gilinama skurdžiau gyvenančių žmonių stigma, nes būtent jie filme pasisako prieš paramą Ukrainai ir kad pačioje Lietuvoje jiems gyventi nelabai miela, o štai prabangiai gyvenanti vilniečių šeima gali pademonstruoti „tikras vertybes“. Tad belieka galvoti, „kas būtų, jeigu būtų“ ir Matelis nebūtų apleidęs savo idėjos...