Istorijos ir liudijimai

„Kino pavasaris“ šiemet žada rodyti daug filmų ir daug jų seansų. Išrinkome ne tik garsiausius ar daugiausia svarbių apdovanojimų pelniusius, bet ir tuos, kurie skatina savarankiškai mąstyti, užjausti kitus, pažinti palyginti neseną istoriją ir akyse kintančią tikrovę. Sunkiais laikais tai visada padeda išgyventi.

 

„Blogis (ne)egzistuoja“ („Aku wa sonzai shinai“)

Rež. Ryûsuke Hamaguchi, Japonija, 2023

 

Filmas prasideda medžių ir dangaus vaizdais – kamera penkias minutes klajoja po mišką. Taip Ryûsuke Hamaguchi („Drive My Car“) įveda žiūrovus į filmo ritmą. „Blogis (ne)egzistuoja“ herojus Takumis kartu su dukra gyvena mažame kaimelyje netoli Tokijo. Vieną dieną jis sužino, kad šalia namų bus įrengtas prabangus kempingas (glamping) turtingiems miesto gyventojams. Nors naujasis filmas palyginti trumpas, režisierius į jį sudėjo klaidžiojimo miške meditaciją, karčią komediją apie miesto ir kaimo susidūrimą ir mįslingą, niūrų simbolizmą, kurio tikslas – ne tiek skatinti žiūrovą interpretuoti, kiek išmušti jį iš vėžių. Bet turbūt vertingiausias Hamaguchi bruožas yra pasirengimas tam, ką atneš realybė, gal todėl nuolat kyla klausimas, ar tai, ką matome, yra improvizacija, inscenizacija, ar tiesiog sėkmė. Nors Hamaguchi kine tarp jų kartais nėra skirtumo.

 

„Goldmano byla“ („Le Procès Goldman“)

Rež. Cédric Kahn, Prancūzija, 2023

 

1979-ųjų rugsėjo 27 d. maždaug penkiolikos tūkstančių žmonių minia žingsniavo link Per Lašezo kapinių. Minioje buvo ir svarbios tos epochos figūros – Jeanas-Paulis Sartre’as ir Simone de Beauvoir, Yves’as Montand’as ir Simone Signoret, Costa-Gavras... Jie norėjo pagerbti  ekstremaliosos kairės aktyvistą Pierre’ą Goldmaną, kuris buvo nušautas Paryžiaus centre, netoli namų. Cédrico Kahno filmo veiksmas nukels į 1976-ųjų balandį, kai Paryžiuje prasidėjo antrasis jau kalėti iki gyvos galvos nuteisto Goldmano teismo procesas, kuriame jis kaltintas ginkluotu vaistinės apiplėšimu ir vaistininkų nužudymu. Teisiamasis kaltę neigė ir per kelias savaites tapo intelektualiosios kairės ikona. Goldmanas (Arieh Worthalter) rizikuoja būti nuteistas mirti, tačiau yra išteisinamas. Kahnas išstudijavo tūkstančius dokumentų, bendravo su Goldmaną pažinojusiais žmonėmis, bet sukūrė filmą ties faktų ir prasimanymų riba. Režisierius leidžia išgirsti filme mūsų laikų aidą – rasizmą, antisemitizmą, kaltinimus ksenofobija policijai.

 

„How to Have Sex“

Rež. Molly Manning Walker, D. Britanija, Graikija, 2023

 

Šešiolikmetė Tara (Mia McKenna-Bruce) atostogauja Kretoje kartu su bendraamžėmis Skai (Lara Peake) ir Em (Enva Lewis). Viešbutyje pilna jaunų turistų iš visų pasaulio šalių, ir nenuostabu, kad jis virsta didžiulėmis dūzgėmis. Tai rojus pasiilgusiems įspūdžių. Nuo suaugusiųjų globos pabėgusios merginos nejaučia jokių stabdžių, geros pramogos elementas joms yra kūniški malonumai. Visos trys jų nori, tik Tarai dar teks prarasti nekaltybę. Pirmojo karto vizija ją ir jaudina, ir kelia baimę. Kamera taip arti veikėjų, kad viskas, ką matome, atrodo realistiški, tarsi dokumentiškai užfiksuoti vaizdai. Tačiau režisūros srityje debiutuojanti Molly Manning Walker rodo ir tamsiąsias brendimo zonas. Linksma istorija transformuojasi į pasakojimą apie prievartą, nes riba tarp pramogos ir prievartos filme labai trapi.

 

„Interesų zona“ („The Zone of Interest“)

Rež. Jonathan Glazer, D. Britanija, JAV, Lenkija, 2023

Jonathanas Glazeris filmus suka retai, bet kiekvienas sulaukia didžiulio dėmesio. Pernai Kanuose Didžiuoju prizu apdovanota „Interesų zona“ – laisva Martino Amiso romano ekranizacija. Jos veikėjai – Ašvico-Birkenau koncentracijos stovyklos komendantas Rudolfas Hössas (Christian Friedel) ir jo žmona Hedwig (Sandra Hüller), kuri Aušvice gyveno kaip karalienė. Ji buvo laiminga gražioje viloje su daugybe tarnų – lagerio kalinių, tarp gražių baldų ir daiktų. Glazeris rodo šeimos kasdienybę, namus, kurie abiem veikėjams yra svajonių išsipildymas, ir visišką abejingumą tam, kas vyksta už namus nuo lagerio skiriančios sienos. Iš už jos sklindantysis garsai – svarbi sudedamoji filmo dalis.

 

„Iš kur į kur“ („Skąd dokąd“)

Rež. Maciek Hamela, Lenkija, Ukraina, Prancūzija, 2023

Praėjus trims dienoms nuo karo Ukrainoje pradžios, režisierius Maciekas Hamela nusipirko furgoną ir išvažiavo prie sienos. Iš pradžių jis vežė ukrainiečius į skirtingas Lenkijos vietoves. Po savaitės išvyko į Ukrainą. Po trijų – sumanė kurti filmą, surinkusį daugybę tarptautinių apdovanojimų. „Iš kur į kur“ – puikus cinéma vérité pavyzdys: naikinančio karo ženklai matyti evakuojamų žmonių veiduose. Iš automobilio veidrodėlio perspektyvos filme perteiktas karo siaubas, kurį dauguma gali tik įsivaizduoti. Beveik visas veiksmas vyksta furgono viduje. Tačiau ankštumas ir nejudrumas nebuvo didžiausia problema. Svarbiausia – pasiekti saugią vietą. Per kelis mėnesius iš pačių pavojingiausių Ukrainos vietų, tarp jų ir iš Mariupolio, Hamela išvežė daugiau nei keturis šimtus žmonių, kurių patirtį užfiksavo filme. 

 

„Kryčio anatomija“ („Anatomie d’une chute“)

Rež. Justine Triet, Prancūzija, 2023

Visus svarbiausius 2023-iųjų apdovanojimus ir penkias „Oskaro“ nominacijas pelnęs Justine Triet filmas – teismo drama, leidžianti atkurti vienos šeimos žlugimo istoriją. Populiari rašytoja, kurią suvaidino Sandra Hüller, apkaltinama nužudžiusi vyrą. Bet kas iš tikrųjų atsitiko name kalnuose netoli Grenoblio? Filmo kūrėjai dramaturgiškai tiksliai atskleidžia vyro ir žmonos konflikto esmę, preparuoja jų kūrybines ambicijas, kaltės jausmą bei santykius su vienuolikmečiu sūnumi, kurio liudijimas didžia dalimi ir lems teismo sprendimą. Režisierė prisipažįsta: „Vaikystėje sapnuodavau košmarus, kuriuose stoviu teismo salėje. Tada buvau šventai įsitikinusi, kad teisminio tyrimo esmė – tiesa. Tik laikui bėgant supratau, kad tiesa visai nesvarbi – ją galima sufabrikuoti. Kiekvienas kuria savo pasakojimą, bet viskas susiję su moraliniu elgesio vertinimu. Dažnai tai brutalus vertinimas. Jis priklauso nuo to, ar esi moteris, ar vyras.“ Beje, filmo pabaiga dažnai traktuojama skirtingai. Pavyzdžiui, europiečiai yra įsitikinę, kad rašytoja vyro nenužudė, amerikiečiai tvirtina, kad ji kalta.

 

„Naujakuriai“ („Los colonos“)

Rež. Felipe Gálvez, Čilė, Argentina, D. Britanija, Taivanas, Vokietija, Švedija, Prancūzija, Danija, 2023

Debiutantas Felipe Gálvezas rodo įvykius, kurie vyko iš tikrųjų, bet apie juos žino tik Čilės ir Argentinos istorikai. Gal todėl „Naujakuriai“ tapo universaliu ir pesimistiniu pasakojimu apie žmogaus būseną. Veiksmas perkelia į Patagoniją ties XIX ir XX amžių riba, kai milžiniškos erdvės tapo idealiai tinkamos steigti dvarams ir auginti galvijams. Imigrantams iš Europos tai buvo pažadėtoji žemė. Bet Pietų Patagonijoje gyveno indėnų gentys, todėl konfliktas buvo neišvengiamas. Filme pasirodantys José Menéndezas ar Alexanderis MacLennanas yra istoriniai asmenys. Režisierius pasinaudoja jais, kad papasakotų apie žiaurumą. Gálvezui tai vienas universaliausių žmogaus bruožų, juolab kad Čilės ir Argentinos pietų gyventojai galėjo rinktis: arba plėšti, žudyti ir prievartauti, arba būti apiplėštiems, nužudytiems ir išprievartautiems. Tą kasdienės egzistencijos pragarą režisierius įvilko į vesterno, sumaišyto su klasikiniu Lotynų Amerikos slow cinema, apdarą.

 

„Svajonių atostogos“ („The Holdowers“)

Rež. Alexander Payne, JAV, 2023

Komiška Alexanderio Payne’o drama – vienas šiųmečių „Oskarų“ favoritų. Ji nukels į 1970-ųjų Kalėdų išvakares, ištuštėjusią mokyklą-internatą. Mokinių ir kolegų nemėgstamas mokytojas Polas (Paul Giamatti) liko prižiūrėti tų, kurie negali grįžti namo. Po kelių dienų toks lieka tik vienas – problemiškas penkiolikmetis Angus, kurį už blogą elgesį žadama išmesti. Prie jų prisideda virėja Merė – jos sūnus neseniai žuvo Vietname. Trys skirtingi žmonės sniego apklotoje Naujojoje Anglijoje dvi savaites dalijasi komiškais nutikimais, padeda vienas kitam suprasti, kad nėra pririšti prie praeities ir galima laisvai pasirinkti savo ateitį.

 

„Šventasis pagrobimas“ („Rapito“)

Rež. Marco Bellocchio, Italija, Prancūzija, Vokietija, 2023

...Bolonija, 1858-ieji, vėlus birželio vakaras. Žydų pirklio Momolos Mortaros namuose pasirodo du inkvizicijos karininkai, jiems įsakyta paimti iš namų šešerių metų Edgarą. Esą vaikas buvo slapta pakrikštytas, todėl pagal Bažnyčios valstybės, kuriai tada vadovavo popiežius Pijus IX, teisę katalikas negali būti auklėjamas tėvų žydų. Edgaras išvežamas į Romą, kur auga prižiūrimas klerikalų. Vaiko pagrobimas sulaukė didžiulio atgarsio visame pasaulyje. Tačiau tėvai įtemptą kovą dėl vaiko pralaimėjo: Edgaras tapo krikščioniu, kunigu ir, Bolonijai tapus Italijos valstybės dalimi, nepasinaudojo galimybe grįžti į šeimą. Jis mirė 1940 m. Belgijos vienuolyne.

 

Italų kino klasikas Marco Bellocchio tiksliai naudoja trilerio, psichodramos, politinio traktato elementus, suverdamas juos nematomu siūlu – apmąstymais apie socialinį ir politinį subjektyvumą. Režisierius rodo vaiko indoktrinavimo procesą: iš pradžių Edgaras bando tik prisitaikyti jam svetimoje aplinkoje, tikėdamas, kad grįš namo, paskui pradeda tikėti kartojamais maldų žodžiais. Bellocchio rodo, kaip Bažnyčia nuosekliai naikina vaiko tapatybę. Filmo pasaulis skendi tamsoje – bažnyčių, internato, dogmų. Katalikų bažnyčios antisemitizmas ir korumpuotos valdžios galia – taip pat svarbios „Šventojo pagrobimo“ temos. Jos iki šiol aktualios.

 

„Visi mes svetimi“ („All of Us Strangers“)

Rež. Andrew Haigh, D.Britanija, JAV, 2023

Filmo herojui scenaristui Adamui nesiseka rašyti scenarijaus, kurio pagrindas – jo vaikystės prisiminimai. Gyvenimą keičia susitikimas su paslaptingu kaimynu Henriu, vieną dieną pasirodysiančiu keistai tuščiame Londono daugiabutyje. Henris išgėręs, sako, kad prie jo durų yra vampyrų, ir akivaizdžiai bando įsiprašyti į svečius. Ieškodamas įkvėpimo Adamas pateks į namus, kuriuose gyvena prieš trisdešimt metų mirę tėvai. Namai (tai ir režisieriaus vaikystės namai) visai nepasikeitė – atrodo taip, kaip tą dieną, kai jie žuvo. Adamas įstrigęs praeityje, gedule, iš kurio negali išsivaduoti. Tada ir gauna magišką šansą pasikalbėti su dvasiomis. Susitikimas su tėvais suteiks jam drąsos pagaliau pradėti gyventi: istorija apie dvasias tampa pasakojimu apie gyvus ir kenčiančius žmones. Pagrindinius veikėjus suvaidino Andrew Scottas ir Paulas Mescalas, Adamo tėvus – Claire Foy ir Jamie Bellas.

 

„Žalia siena“ („Zielona granica“)

Rež. Agnieszka Holland, Lenkija, Belgija, Čekija, Prancūzija,2023

 

Į Palenkės vaivadiją atsikrausčiusi psichologė Julija (Maja Ostaszewska) prieš savo valią tampa dramatiškų įvykių ties Lenkijos ir Baltarusijos siena liudininke bei dalyve. Ji prisideda prie pabėgėliams padedančių aktyvistų grupės. Nuo pilietinio karo Sirijoje bėganti šeima ir mokytoja iš Afganistano, patys to nesuprasdami, tampa politinės baltarusių apgavystės aukomis ir bando pereiti žaliąją sieną. Lenkijoje likimas juos suves su Julija ir jaunu pasieniečiu. Visi jie turės atsakyti į klausimą, kas yra žmogiškumas.

 

Filmas rodo tai, kas nutylima ir Lietuvoje. Agnieszka Holland formuluoja klausimus, kurių pas mus niekas neužduoda nei sau, nei valdžiai: „Taip, tiesiai kalbu apie politikų atsakomybę už žmonių mirtis ir kančias pasienyje. Ir keliu klausimą: kaip tapo įmanoma, kad tokius politinius sprendimus galima priimti nebaudžiamai? Tai svarbu, bet mano filme politinės atsakomybės klausimas nėra pagrindinis. Panašiai kaip ir geopolitinis klausimas. Taip, visa situacija kilo iš Putino ir Lukašenkos intrigos. Aš tik stengiuosi į ją pasižiūrėti plačiau, atsisakydama mūsų ankšto lenkiško požiūrio. „Žaliojoje sienoje“ susikaupiu ties žmogumi.“

 

„Žmogus juodumoje“ („Man in Black“)

Rež. Wang Bing, Prancūzija, JAV, D. Britanija, 2023

 

Šio dokumentinio filmo herojus – aštuoniasdešimt šešerių Xilinas Wangas, vienas svarbiausių šiuolaikinių Kinijos kompozitorių. Jis studijavo Šanchajaus konservatorijoje, kur buvo mokomas, kad „kuriant muziką pirmiausia būtinas teisingas mąstymas ir marksizmo-leninizmo pažinimas“, o „kultūrinės revoliucijos“ metais buvo persekiojamas, kalinamas ir kankinamas. Net po šešiasdešimties metų emigracijoje Vokietijoje kompozitorius jaučia fizines ir psichines kankinimų pasekmes. Filmas rodo giliai kančios pažymėtą kūrėją, kuris išsaugojo gebėjimą nuoširdžiai užjausti kitą žmogų. Pasinaudodamas savo simfonijų fragmentais jis grįžta prie siaubingų įvykių, kurie vis dar gyvi jo atmintyje kaip visos kinų liaudies dehumanizacijos epochos liudijimas.

 

„7md“ inf.