Sekcijos dabar dažnai linksniuojamos parodų koncepcijose: pernai namų galerijoje „Trivium“ veikė paroda „Sekcija“, o KKKC Parodų rūmų fojė interjere lankytojus dabar pasitinka autentiški sovietinius laikus menantys svetainės baldai. Tačiau Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojamo tarptautinio meno festivalio „Faktas-Forma“ įvadinė paroda „Sekcija“ (kuratoriai Saulius Bertulis ir Danius Drulys) kalba ne tik apie baldą, kuriame dar nesenoje praeityje būdavo įprasta tarsi parodai „išeksponuoti“ visą savo gyvenimą ar tai, ką turime geriausio, bet apie meno organizacijų vidinį skirstymą sekcijomis – parodoje dalyvauja LDS skulptorių, bet ne tik, sekcijų nariai su skulptūrinės formos, objekto, instaliacijos meno kūriniais.

Birželio 28-ąją Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) Parodų rūmuose Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyrius pristatė Angelinos Banytės parodą „Monumentalumas tyloje“, skirtą monumentalistės 70-ajam jubiliejui, jos milžiniškam kūrybiniam palikimui paminėti ir kartu plačiau pažiūrėti į meno kūrinių saugojimo, išlikimo, jų vertinimo šiuolaikinio meno kontekste klausimus. Parodą kuruoja Neringa Poškutė-Jukumienė, o multimedijų projekto autorius – Gintautas Beržinskas.

Šiomis dienomis matome lėtą įvairių dalykų nykimą, nors kartais gali būti ir labai sunku tai pastebėti – nuolatos esame perspėjami, kad Antarktidoje tirpsta ledynai, po truputį skęsta miestai, pas mus lėtai byra Kuršių nerijos kopos. Kur kas greičiau pradingsta meno ir kultūros objektai – gaisrui pasiglemžus dalį Paryžiaus Dievo Motinos katedros, prancūzų visuomenėje pasigirdo pasiūlymų nerestauruoti stogo autentiškomis medžiagomis, o padaryti šiam istoriniam statiniui „euroremontą“.

Nepavyksta pradėti planuoto teksto, vis lenda į galvą Sapiegų parkas, nors jau išgelbėtas, bet ar ilgam? Neduoda ramybės Reformatų skveras. Kęstučio / Latvių gatvių kampe neseniai (17 d.) nupjauti medžiai. Vienas iš jų tokio storio, kad neužtektų mano rankų apkabinti... Kaip kalbėti apie meną, kai, atrodo, po gabalėlį trupa ne tik mūsų mylimas miestas, bet ir kiti, net maži jaukūs miesteliai, kai pjaunami jų centrinių aikščių medžiai, naikinamas paveldas? Ir Klaipėdoje „tvarkant“ skulptūrų parką ruošiamasi išpjauti apie 500 medžių...

Apie Rosandą Sorakaitę ir Povilą Ramanauską jau seniai ieškau progos parašyti, nes Lietuvos dailės gyvenimui jie yra svarbūs dėl trijų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad yra originalūs ir įdomūs kūrėjai. Antra – todėl, kad yra akivaizdžiai nematoma, bet aktyviai veikianti menininkų bendruomenės dalelė, užtikrinanti jos sklandų veikimą. O trečia – jie papildo Lietuvoje gana dažną ir labai įvairios menininkų porų dinamikos istoriją.

Rudenį tėra vienas kelias – į Klaipėdą. Keliavome paskui Remigijaus Pačėsos parodą „Geltona gulbė neatplauks“, kurią Darius Vaičekauskas pakvietė dalyvauti jau trečiojoje Fotografijos šventėje. Bet pirma reikėjo nukabinti ir supakuoti „Chronometrus“, o kai parodos tema – laikas, tai ir galvojasi, kad į minkštus burbulinės plėvelės patalus vyniojam atitarnavusią praeitį.

Ne naujiena, kad į Lietuvą dažniausiai atkeliauja neįspūdingi pasaulinių meno įžymybių kūriniai, jeigu jų apskritai kas nors atveža. Finansų stygius ir menka auditorija, žemas kultūrinio švietimo lygis vietoj ikrų ir šampano tegali pasiūlyti kiaušinių ir alaus. Vis dėlto žymios pavardės pritraukia daugelį, tai yra gana sėkmingas būdas prisikviesti daugiau lankytojų. Todėl, pirmą sykį išgirdusi apie galerijoje „Vartai“ planuojamą parodą „Moi, non-moi“, truputėlį šyptelėjau – ar nebus tai kažkas panašaus į Salvadoro Dali parodą, prieš keletą metų vykusią Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro parodų rūmuose? Pasimokyta masalo strategija, kaip dar tuomet įvardijo Monika Krikštopaitytė („Genijaus peleninė ir gimnasto vienatvė“, 2014 02 14, 7md.lt)?

Žodynas sako, kad „esu“ yra veiksmažodžis, nusakantis kelias prasmes: „reikštis tikrovėje, egzistuoti, gyventi, turėti užėmus kur vietą ir t.t.“ Šis lingvistinis paaiškinimas, manau, esmiškai nusako Jūratės Stauskaitės pasirinktą pavadinimą grafikos ir piešinių parodai, vasario 25 d. atidarytai Klaipėdoje, KKKC parodų rūmuose, bei knygai, 2016 m. išleistai LMA Vrublevskių bibliotekos.

Tačiau sakyti „esu“, t. y. reikštis tikrovėje, pranešti pasauliui apie save, galima įvairiai – daug kas priklauso nuo savivertės, nuo ištarties intonacijos. Vieni „esu“ taria tarsi atsiprašydami, kiti – įžūliai, dar kiti per visą gyvenimą taip ir nedrįsta ištarti viešai...

Jūratė Stauskaitė savo „esu“ teigia – garsiai, tvirtai, aiškiai, stipriai. Ir daro tai daug metų. Paroda Klaipėdoje jau septyniasdešimtoji. Statistiškai, sakytum, kasmet po parodą. Tiek jų surinko knygos „Jūratė Stauskaitė. Esu“ sudarytoja Bronislava Kisielienė, dvejus metus kruopščiai rengusi dailininkės bibliografiją, kurioje net 189 pozicijos – leidiniai, straipsniai apie autorę bei pačios dailininkės publikacijos, apimančios 1980–2016 metus. Bibliografija tapo pretekstu didesnei monografijai, kurioje, greta pačios dailininkės pagaviai surašytos gyvenimo istorijos, publikuojamos jos svarbiausių kūrinių reprodukcijos, straipsniai apie meną, kultūrą ir kolegas, interviu, visa gausi tokiam leidiniui privaloma dokumentinė medžiaga (tokio metraštininko kaip B. Kubilienė linkėčiau kiekvienam dailininkui!).

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Globalių permainų laikotarpiu sunku atsiriboti nuo reakcijos į kintantį pasaulio portretą. Net įprastas, rutinos ritualu apibrėžtas rytas su filtruotos kavos gurkšniu įgauna aitresnį prieskonį, kai stebi geometrinių figūrų spalvos kaitą žemėlapyje. Raudona, mėlyna, raudona. Iki prasidedant žiaukčiojimo stadijai nuo smegenis plaunančios psichodelikos, išskuodžiau į pasaulį, kuris (dar nebuvau pasirengusi to išgirsti) po rinkimų užatlantėje pasikeitė. Laimei, nepatyrusi provokuojamo anafilaksinio šoko, perbėgau į paralelinę plotmę, kurioje grafikė Elena Grudzinskaitė ištrynė spalvas.

Pereinamoji būsena šiemet užklupo ankstokai – tą vakarą, kai Laisvydė Šalčiūtė atėjo skolintis dirbtinės eglės savo parodai. Iš tarpdurio ištraukėme kopėčias – sužvangėjo laiptinės viduriai, geležinėms kojoms spardant medines durų nugaras. Išskleidėme jas ir pakilo dulkės, pabiro mirusių vorų kūnai. Atidarėme liuką – palėpė iškvėpė užkonservuotą sausio šeštosios orą. Užlipome – nežiūrėdami į žaislų dėžes, keraminių plytelių stirtas bei glaisto maišus – ir nukėlėme kartoninę dėžę. Pro plyšius eglė kišo rankas, prašėsi išlaisvinama. Tuoj tuoj, viskas bus gerai, – šnibždėjau, nors iš tiesų nežinojau, ką jai darys. Gal pakabins aukštyn kojom, nupeš spyglius ar pavers kokiu siaubūnu? Sukišau žaliąsias rankas atgal, kuo tvirčiau apvyniojau dėžę lipnia juosta ir nunešiau laiptais žemyn. Lijo, buvo dar spalio pradžia, o kasdienybės banga ėmė ir persirito per slenkstį Kalėdų pusėn.