Kaip skaityti svetimus dienoraščius?

Ne naujiena, kad į Lietuvą dažniausiai atkeliauja neįspūdingi pasaulinių meno įžymybių kūriniai, jeigu jų apskritai kas nors atveža. Finansų stygius ir menka auditorija, žemas kultūrinio švietimo lygis vietoj ikrų ir šampano tegali pasiūlyti kiaušinių ir alaus. Vis dėlto žymios pavardės pritraukia daugelį, tai yra gana sėkmingas būdas prisikviesti daugiau lankytojų. Todėl, pirmą sykį išgirdusi apie galerijoje „Vartai“ planuojamą parodą „Moi, non-moi“, truputėlį šyptelėjau – ar nebus tai kažkas panašaus į Salvadoro Dali parodą, prieš keletą metų vykusią Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro parodų rūmuose? Pasimokyta masalo strategija, kaip dar tuomet įvardijo Monika Krikštopaitytė („Genijaus peleninė ir gimnasto vienatvė“, 2014 02 14, 7md.lt)?

O masalas atrodo išties rimtas – bauginančių feministinių skulptūrų ir instaliacijų motina Louise Bourgeois, kūno sąmoningumo autoportretuose teorijos autorė Maria Lassnig ir abstrakcionistė Helena Vieira da Silva, pirmoji moteris, gavusi Prancūzijos nacionalinę meno premiją. Visa trijulė yra tos pačios kartos, bet visai skirtingų stilių, iš skirtingų šalių – taigi, atrodo, tokia paroda galėtų suvilioti gana platų meno mėgėjų spektrą. Bet ar lūkesčiai pateisinti?

Žinoma, parodos anonsas iš karto nuteikia reikiama kryptimi: intymūs, dienoraštiniai piešiniai, išreiškiantys tapatybės performatyvumą. Tiesa, truputį atsibosta matyti raktažodžius „asmeniška“ ir „intymu“ moterų kūrėjų parodose, tačiau šiuo atveju tebūnie tai viso labo atsitiktinumas, o ne klišė – savo tapatybės ir asmeninių išgyvenimų reflektavimas tikrai yra vyraujanti piešinių ekspozicijos grandis, ypač  kalbant apie Bourgeois ir Lassnig kūrybą apskritai. Tačiau kuo tai siejasi su Vieiros da Silvos erdvinėmis abstrakcijomis?

Rodomi eskizai ir piešiniai – iš Vieiros da Silvos jaunystės, kai kūrėja dar nebuvo plačiai žinoma, tačiau iš piešinių matyti, kad mintyse jau klibėjo aiški kryptis ir stilius, dėl kurio ji vėliau ir išgarsėjo. Aišku, labiau įstringa eksponatai iš šios autorės vėlesnės kūrybos nei formalios anatomijos studijos. Eskizai ar skubresni papaišymai leidžia pamatyti, kaip Vieira da Silva pradeda liniją, kaip tos linijos tampa sudėtingomis erdvinėmis manipuliacijomis. Ekspozicija atskleidžia, kaip autorę sukrėtė karo vaizdiniai, – tai liudija 1940 m. datuota figūrinė kompozicija „Mirusiųjų laukas“. Karo pasekmės nedingsta ir Vieiros da Silvos šeštojo dešimtmečio kūryboje, kurioje menininkė dažnai susitelkia į pokario aplinką – sudegusius ar apsemtus miestus. Parodoje taip pat buvo tyliai rodomas 1979-ųjų interviu su ja ir jos vyru Arpadu Szenesu, vykęs prancūzų kalba. Bet tik tiems, kurie, ištempę ausis, ką nors išgirdo ir suprato. Galbūt garso ir kalbos kliūtis galima buvo apeiti titrais?

Pavaikščiojus po dvi Prancūzijos portugalei skirtas sales, įžengiama į austrės Marios Lassnig, arba „Impasto“, salę, kuri tikrai pasirodo aštresnė už ankstesnes. Jaunystės abstrakcijų nematyti, atvežti antros gyvenimo pusės piešiniai ir filmukai. Juose juntama stipri feministinė linija, bet garsiau už viską rėkia figūrų ir temų nepatogumas.

Lassnig autoportretai puikiai rezonuoja su Emanuelio Levino tapatybės dualumo filosofija. Kaip jau minėjau anksčiau, Lassnig kūno sąmoningumo technika (menininkė autoportretuose vaizduoja tas kūno dalis, kurias tuo metu jaučia ryškiausiai) jau savaime žiūrovą veikia kaip gan agresyvi intervencija į autorės išgyvenimus, tarsi skaitytum svetimą dienoraštį. Menininkė atskiria išorinį vaizdą nuo vidinio išgyvenimo ir tyrinėja pastarąjį – kūnišką jausmą. Tačiau kūriniuose apčiuopiama ne tik tai. Piešiniuose pavadinimais „Aš esu savo imitatorių epigonė“ arba „ML vampyrai / Marios Lassnig nužudymas / Drastiško vaizdinio pasiūlymas“ atsiskleidžia autorės požiūris ir į save kaip kūrėją. Piešinyje „Ar pinigai seksualu?“ juntamas kaltinimas parsidavėliškumu. Prisipažinimai, dažniausiai laikomi paslaptimi, yra paviešinami, intymi savikritika begėdiškai demonstruojama svetimam. Melancholiškas nuotaikas atsveria čia pat rodomi kandūs ir nuotaikingi menininkės filmukai, nuo kurių mano apsilankymo metu pašiurpusi vaikų ekskursijos vadovė mažylius kaipmat nuvijo, trumpai drūtai surikusi: „Einam iš čia!“ (Še tau ir meninis ugdymas… Vis dėlto slapta viliuosi, kad kažko nepastebėjau ir skubus pasišalinimas įvyko dėl kitos priežasties.)

Galiausiai paskutinėje salėje patenkama į jau gryno dienoraščio formatą. Eksponuojama Louise Bourgeois piešinių ir juos papildančių tekstų serija „Laikykis“, sukurta paskutiniu menininkės gyvenimo dešimtmečiu. Piešinių dienoraščiai kurti ištikus nemigos priepuoliams, kai kur atpažįstami jos skulptūrinių instaliacijų motyvai, tačiau iš esmės menininkė grįžta prie to, nuo ko ir pradėjo savo kūrybinį kelią, – prie ornamentinės grafikos. Keletas eksponuojamų darbų primena ir 2002–2003 m. jos padėkliukų seriją. Piešiniai subtilesni, ne tokie bauginantys ir drastiški kaip autorės skulptūriniai objektai, tačiau taip pat gimę iš nerimo, vienatvės, skausmo. Nemalonias psichologines būsenas papildo troškimų ir kančių kupini tekstai: „Bet aš žinau, kad / Aš negaliu matyti / Aš negaliu išmokti / Aš niekada negaliu žinoti / Aš neturėčiau eiti / Norėti yra blogai / Aš niekada nerandu / Aš nepabaigsiu / Aš negaliu pamiršti.“ Skausminga savirefleksija lytiškumo aspektu, moteriškos tapatybės subordinacija prasideda dar Bourgeois vaikystėje – tą atskleidžia rodomas interviu. Jame menininkė prisimena vulgarius savo tėvo juokelius apie ją prie vakarienės stalo. Tiesa, ir vėl sunku buvo išgirsti, ką autorė kalba lupdama mandariną, tačiau tą patį vaizdo įrašą pavyko rasti interneto platybėse ir išklausyti pasakojimą. Žmogeliukas-juokelis iš mandarino žievės – tikslus bei nuoširdus menininkės ir jos tėvo santykių simbolis, gėdinga asmeninė istorija pasirodė geriausia įžanga į vidinius Bourgeois išgyvenimus lytiškumo, tapatybės klausimais.

Norom nenorom užplūsta pasitenkinimo jausmas įkišus nosį į svetimus dienoraščius ir taip tarsi neteisėtai surinkus informaciją apie apnuogintas jų autorių tapatybes. Šaunu, kad atsiranda iniciatyvos ir pinigų tokiems projektams atsivežti į mūsų mažytę šalį. Gerai, kad tokios strategijos paskatina rastis naujus parodų lankytojus.

Kita vertus, atrodo, kad parodos kuratorius Ameras Abbasas iš lietuvių tikėjosi truputį per daug arba taikėsi į gerokai mažesnį lankytojų spektrą, nei man iš pradžių pasirodė, – paroda puikiai kalba tiems, kurie turi pakankamai kontekstinės informacijos. Ją apdoroti vietoje yra ganėtinai sudėtinga, mat skirtingų užsienio kalbų tekstai, papildantys piešinius, ar įvairiomis kalbomis vykę interviu nebuvo išversti, transkribuoti. Žinoma, kas jau kas, bet lietuviai tikrai gerai žino užsienio kalbų mokėjimo privalumus, tačiau juk toli gražu ne visi esame poliglotai. Nebuvo pateikti ir pavadinimai, na, išskyrus vieną susegtą sąrašą anglų kalba prie įėjimo į galeriją, kuris nėra skirtas nešiotis. Galima pamanyti, kad tie pavadinimai tikrai ne visada reikalingi, ir tai dažnai yra tiesa. Vis dėlto vaizdinių dienoraščių formato parodoje tekstas kaip tik atrodo ypač reikalingas vaizdų papildinys.

Taigi, nors žymios pavardės traukia, atrodo, kad paroda orientuota į tuos pačius nuolatinius lankytojus, ištikimus meno gerbėjus, kurie – jau matę ir jau žinantys. Tik ar neišsigąs čia netyčia užklydę naujieji lankytojai, ar nepabėgs tolyn nuo minties apie dažnesnį apsilankymą parodose, kaip ta auklėtoja, liepusi vaikams eiti lauk?

Paroda veikia iki liepos 27 d.

Galerija „Vartai“ (Vilniaus g. 39, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.