Norėčiau grįžti atgal, papasakoti jums kelias istorijas. Jums gal įdomu – kodėl būtent aš rašau Sašos knygai šiuos žodžius? Kas aš toks? Tiesiog draugas, kolega fotografas, kuris pažįsta Sašą nuo pirmojo susitikimo, rodos, 2005-ųjų vasarą Kijeve. Ten ir pradėkime.

Paroda „We can be heroes“, skirta Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) veiklos 15 metų sukakčiai, vienoje erdvėje sujungė menininkus, tam tikru etapu tapusius KKKC herojais: padėjusius kurti centrą savo pastabomis, darbo patirtimi ar dalyvavimu jo svarbiausiuose, kertiniuose renginiuose.

Pastaraisiais metais Lietuvos fotomenininkų sąjungos (LFS) Klaipėdos skyrius aktyviai plėtoja ryšius tarp Ukrainos ir Lietuvos fotografų. Vien per 2019 metus buvo suorganizuota Klaipėdos krašto fotografų paroda „Ekspozicijos. Klaipėdos fotografija XX amžiaus pabaigoje“ Jermilovo centre Charkove, rezidencija jauniems Ukrainos fotografams bei meno kuratoriams Klaipėdoje ir Ukrainos fotomenininkų paroda „Meilė, geismas ir įniršis“ KKKC Parodų rūmuose.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose veikia Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus organizuojama tarpdisciplininė paroda „Ledkalnis“, kurioje autoriai kviesti gilintis į šiandieninio menininko savivoką ir savirealizaciją, apmąstyti savo vaidmenį visuomenėje. Parodą kuravo menotyrininkė Danguolė Ruškienė, pasak kurios, parodos idėją inspiravo užkulisinės menininkų diskusijos, kuriose gana aktyviai svarstomi savęs ir savo kūrybos suvokimo, vertinimo, ištransliavimo į kitas (meno ir ne meno) sferas ir panašūs klausimai.

Tarptautinėje parodoje „We can be heroes“ / „Būkime herojais“, skirtoje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro 15 metų sukakčiai, bandoma iškristalizuoti šio laikotarpio KKKC kurtų projektų ir parodų patirčių esmę, aprėpti centro vystymąsi, lūžinius momentus, kai vyko transformacija, augimas, judėjimas nauja kryptimi (gal spirale), noras užčiuopti ateities perspektyvas ir pažiūrėti, kas laukia už kito posūkio.

Filosofė Jurga Jonutytė straipsnyje „Skaitymo fenomenologija, arba kaip Džefersonas tapo Telšiais, o Telšiai – Džefersonu“ prisimena paauglystės nusistebėjimą, kad visų mėgstamo rašytojo Williamo Faulknerio romanų veiksmas vyksta Telšiuose – miestelyje, pro kurį tuo laiku, kai skaitė šias knygas, jai tekdavo dažnai pravažiuoti ar valandų valandas jame laukti autobuso, tačiau užaugus ir vėl atsivertus anuomet skaitytas knygas paaiškėjo, kad ten aprašytos erdvės visiškai nepriminė jokio Šiaurės Lietuvos miesto. Šių dviejų miestų persipynimas, pasirodo, buvo vaizduotės ir atminties susiliejimas. Autorė tekstą baigė apibendrindama, kad egzistuoja tik „tikri miestai, o fiktyvūs miestai būna įsiskverbę į juos ir su jais susimaišę – dykai gavę šaligatvius, dulkes, kates ir kitas nematomas smulkmenas“.

Šį fenomeną prisiminiau apžiūrinėdama Juditos Liaudanskaitės fotografijų parodą „Žvilgsnis į San Fransiską“, nuo gegužės 15 d. eksponuojamą KKKC parodų rūmuose (Didžioji Vandens g. 2, Klaipėda).

Paroda „Ar ji ateina?“ pristato jauniausios kartos menininkių Agnės Masilionytės, Austėjos Masliukaitės, Saulės Miežytės ir Aistės Marijos Stankevičiūtės kūrybą. Jos kuratorė – Laura Stasiulytė-Gudaitė. Parodoje siūloma iš arčiau pažvelgti į Z kartos kūrėjų, užaugusių jau technonarkomanijos laikais, kūrinius, kuriuose individualios patirtys mainosi su medijų kaleidoskopo paveiktomis amžinosiomis lyties, kūno, tikro ir virtualaus moteriškumo temomis.

Aktorius Jamesas Deanas mirė prieš 64 metus, bet kitąmet galėsite jį išvysti skaitmeninėmis technologijomis atgaivintą naujame filme apie Vietnamo karą. Po šios naujienos kino bendruomenė pradėjo diskutuoti apie tokio elgesio etiškumą, tačiau teisiškai prie to negalima prikibti, nes velionio šeima sutiko leisti filmo kūrėjams naudoti jo atvaizdą. Panašu, kad greitai į mūsų duris pasibels prancūzų filosofo Jeano Baudrillard’o išpranašauta hiperrealybė. Nebeliks nieko tikrai autentiško. Pripažinkime – jau dabar įdomūs veidai viešojoje erdvėje po truputį nyksta – pradedame masiškai panašėti, stengdamiesi įtikti dirbtiniams grožio standartams, kiekvieną trūkumą užglaistydami šimtais filtrų ir efektų. Tampa svarbu įamžinti tai, kas tikra, kol dar turime šiek tiek laiko.

Rugsėjo pradžioje Klaipėdos kultūrų komunikacijų centre atidaryta paroda „Moterys Mėnulyje“ paskui gal keliaus, nes visai tiktų europinėms galerijoms ar parodų salėms. Akstinas ją surengti – šiemet minimas žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje penkiasdešimtmetis ir tam tikras (tipiškas!) moterų vaidmuo 1969–1972 m. JAV vykdytoje Mėnulio misijų programoje: kaip ir vyrai ruoštos skrydžiams, jos esą nespėjo, nes programa buvo nutraukta. Pasak parodos kuratorių Denice Ackerl ir Laimos Kreivytės, „Mėnulis parodos dalyvėms yra atspirties taškas kalbėti apie žvilgsnį (...), erdvines praktikas (...) ir kūno dinamiką neįprastose situacijose“. Eksponuojamuose penkiolikos Lietuvos ir užsienio menininkių (taip pat tandemų ir kolektyvų) kūriniuose dangaus kūnų ir kosmoso tema gvildenama įvairiausiomis išraiškos priemonėmis, iš visų pusių ir be jokių ribų. Kai kam ji veikiau tėra pretekstas papasakoti apie mūsų visų „kosminius“ kliedesius, patirtis ir savijautą.

Rugsėjis pajūryje šiemet – kosminis mėnuo: Klaipėdos kultūrų komunikacijos centro Parodų rūmuose duris tą pačią dieną atvėrė Šiuolaikinio meno mėnesiui skirtos parodos: „Moterys Mėnulyje“ ir Patricijos Gilytės instaliacijų paroda „Ekvinokcija“, sudaryta iš šiemet Klaipėdoje sukurtos „Equinox K-7392“ ir Austrijos miestui Lincui skirtos „Tri-Galaxian L-4116“ (2014 m.).