7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Klaipėdietiška rapsodija

Fotografijos parodos feisbuke, uostamiestyje ir sostinėje, bet visur dalyvaujant vienam klaipėdiečiui

Agnė Narušytė
Nr. 38 (1275), 2018-11-23
Fotografija Dailė
Remigijus Treigys ir Benas Šarka parodoje „#vidurnakt ir giliau“ KKKC parodų rūmuose. 2018 m. lapkričio 5 d.
Remigijus Treigys ir Benas Šarka parodoje „#vidurnakt ir giliau“ KKKC parodų rūmuose. 2018 m. lapkričio 5 d.

Rudenį tėra vienas kelias – į Klaipėdą. Keliavome paskui Remigijaus Pačėsos parodą „Geltona gulbė neatplauks“, kurią Darius Vaičekauskas pakvietė dalyvauti jau trečiojoje Fotografijos šventėje. Bet pirma reikėjo nukabinti ir supakuoti „Chronometrus“, o kai parodos tema – laikas, tai ir galvojasi, kad į minkštus burbulinės plėvelės patalus vyniojam atitarnavusią praeitį. Vyniojo Gintaras Zinkevičius, o aš ėmiausi Ričardo Šileikos „Mažųjų galerijų“ – tai 59 degtukų dėžutės, nuo kurių reikėjo švariai nuskutinėti baltus lipučius, atsargiai, kad kartu nenusiluptų popieriaus sluoksnis ir neišbyrėtų eksponatai: išpaišyti pieštukai, ištrūkusios sagos, perkamosios galios netekusios kapeikos, pamesti karoliukai, nebegaliojantys talonai, sukietėję trintukai ir t.t. („Kaip tai susiję su laiko tema?“ – manęs vis klausė; „na ir kaip čia jo nematai?“ – vis galvojau.)

Tai – geriausias būdas menotyrininkei pažinti kūrinį: jį iščiupinėti – kiekvieną kasdienybės nuobirą, intymiai. O kol skutinėjau, Remigijus Treigys ir Benas Šarka jau ištuštintoje salėje ant grindų dėliojo parodą, truksiančią tik pusantros valandos ar dvi. „Ką mes darysim, kai publika susirinks?“ – klausė vienas. – „Ar visada žinai, ką darysi rytoj?“ – atsakė kitas. „Kaip čia prasmuko tie kuratoriai?“ – stebėjosi jų asistentas ir mums kaipmat užmovė mėlynas plastikines šlepetes. Atėjo filmuoti televizija, susirinko žiūrovai (gal kokie du šimtai), vaikščiojo, šiureno šlepetėmis tarp fotografijų eilių, aptarinėjo, o aš klausiausi metodiškai skutinėdama dėžutes ir tarsi nekreipdama dėmesio. Kada bus Šarkos performansas? Jo ypač laukė televizininkai. Bet menininkai, apsimovę kelnes su petnešomis ir užsidėję beretes (tarsi kokie gatvės vaikėzai iš senų amerikietiškų filmų) tik šaipėsi iš tokių lūkesčių, kalbėjo apie meilę ir vidurnakčius. Tik paskui supratau, kad mes ir buvome performansas – tas mūsų tvarkymasis naikinant mažiausius ankstesnės parodos pėdsakus ir tik latentiškai dalyvaujant dabarties vyksme prieš kabinant kitą, Šarkai su Treigiu įsiterpiant kaip pašaliniam ar paraleliniam bruzdesiui.

Paroda atkeliavo iš jų fotografinio pokalbio feisbuke, tik jau paversto popieriniais atspaudais ir knyga „#vidurnakt ir giliau“, sudaryta iš 124 paskirų reprodukcijų, dalijamų žiūrovams, ir Aistės Paulinos Virbickaitės teksto. Benas Šarka ir Remigijus Treigys ne vieninteliai išnaudoja socialinius tinklus kaip savo kūrybos ekspozicijų erdvę (tai darė ir Pačėsa, gal vienas pirmųjų Lietuvoje). Bet šis atvejis išsiskiria nuoseklumu, laikine struktūra ir ilga trukme. Nors du Klaipėdos menininkai ir šiaip kasdien susiduria (senamiestyje neįmanoma nesutikti Šarkos / Treigio), jau pusantrų metų jie paraleliai bendrauja mobiliaisiais telefonais užfiksuotomis fotografijomis, nusistatę kvadratinį formatą su storoku juodu rėmeliu. Vieną 2017 m. vasaros vidurnaktį Šarka vienišavo ir į savo paskyrą feisbuke įkėlė vaizdą. Netrukus Treigys į jį atsakė vaizdu. Pokalbis patiko, tad jie tęsė – vaizdas į vaizdą kiekvieną vidurdienį ir vidurnaktį. Artėjant sutartam laikui, Šarka praneša: „vidurnaktis artėja“ (arba vidurdienis) ir, jei neturi jokio vaizdo, suranda kadrą „po ranka“. Treigys kartais vaizdo nebesulaukia, bet atsakymą įkelia iš pat ryto. Kartais su savais atsakymais įsiterpia veiksmo stebėtojai. Kartais Šarka atsako į Treigio atsakymą ir grandinė ilgėja.

Čia aprašoma paroda-akcija Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmuose jau buvo trečioji. Vasarą, liepos pradžioje, mačiau ir pirmąją, vykusią menininkų laikinai užgyventose laivų statyklos patalpose. Tada Šarka ir Treigys buvo užsirišę baltas plastikines prijuostes, užsidėję aukštas baltas kailines kepures ir suvirintojų akinius su pakeliamais filtrais. Žiūrovai turėjo užsimauti baltas pirštines ir užsidėti plastikines kepuraites – kad būtų sterilūs, kai ims, apžiūrinės ir dėlios fotografijas. Pirštinėtų rankų gestai ir popieriaus lakštų vasnojimai sinchronizavosi su muzika, kuri man priminė vienas į kitą besidaužančius laivus. Dabar žiūrovai galės tai daryti individualiai, namie dėlioti tezių-antitezių parodas iš knygos lakštų: „Mes į pasaulį paleidome 200 kilnojamų parodų, nes toks yra knygos tiražas“, – KKKC parodų rūmuose sakė Treigys.

Kai svarbiausia – veiksmas, bendravimas, dalyvavimas, susikalbėjimas, fotografijos neturi jungtis į logišką seką, netgi neprivalo tapti „kūriniu savaime“. Kiekviena tarsi kviečia kitą, nesistengia užsibūti dėmesio centre, o autoriai kartais apsikeičia vaidmenimis. Tiesa, dažniausiai iš fotografijų jie atpažįstami. Šokėjas, „avangardinio meno filosofas, kultūros revoliucionierius“ (anot Virbickaitės), „Gliukų“ teatro įkūrėjas Šarka linkęs fotografuoti performansus, dažnai pats (?) pasirodo su pamėkliško košmarų kiškio kauke, o kartais tiesiog užfiksuoja drabužius, batus, kurių keistumą pabrėžia psichodeline spalva. Fotografo Treigio vaizdai dažniau – peizažai, tamsūs, skendintys rūke, lietuje, padūmavę horizontai, šviesos vos paliestos interjero tuštumos. Jaučiu, kad šis nepretenzingas formatas leidžia jam atitrūkti nuo „didžiųjų kūrinių“ rimtumo ir mėgautis netikėtais radiniais, atsitiktiniais įsibrovėliais į vaizdą, horizontalę išardančiais rakursais. Bet kartais jis nufotografuoja Šarkos performansą, net leidžiasi nunešamas į jo pasąmoninių vaizdinių zoną, jo kaukėms atsako gipsinėmis galvomis iš dailininkų studijų. O Šarka ima ir nufotografuoja treigišką natiurmortą ar miestovaizdį – taip, kad iškart neatskirsi.

Socialiniuose tinkluose fotografija negali išlikti gryna, nes ji cirkuliuoja vizualumo apykaitos kanalais iš vidurnakčio į vidurdienį ir atgal. Tamsa vyrauja, ir net šviesūs vidurdieniai skleidžia melancholišką šaltį. Kadangi Treigys įkelia vaizdus atsakydamas Šarkai, jam tenka atsakomybė už ryšio ir netikėtumo pusiausvyrą. Dažnai jis „pagauna“ antraeilę figūrą Šarkos fotografijoje ir leidžia jai įsikūnyti į kitokį objektą. Pavyzdžiui, lapkričio 7 d. Šarka nufotografuoja tamsoje vos įžiūrimą ritinį, kuris atsivynioja (tualetinis popierius? Bet labai jau grubus, cementinis, o gal iš ketaus). Treigys tą naktį pro dvi neaiškias ruplėtas formas (krūmai?) žvelgia į tolumoje spingsintį miestą (ar laivus?).

Nors autoriai teigė, kad trečioji akcija ir knyga reiškia projekto pabaigą, patikrinau: pokalbis tęsiasi. Šis bendravimas fotografijomis nebūtinai baigsis, nes žiemos vidurnakčiai ilgi, o vidurdieniai tamsūs. Paskui gal srautas praretės ir galiausiai išnyks, o gal tęsis – viskas priklausys nuo publikos dėmesio ir pačių dalyvių noro kalbėtis toliau. Ilgainiui visa tai išliks feisbuke kaip paralelinė chronologija, bet kuo toliau, tuo sunkiau tie senieji klodai bus pasiekiami, tuo lėčiau ekrane ryškės vaizdai. Žinau, nes tokia internetine archeologija užsiėmiau rašydama tekstus Pačėsos knygai „Shtai“, kurią taip pat pristatėme Klaipėdoje.

Tuo grįžtu prie pagrindinio įvykio, atvedusio mus į Klaipėdą, prie Fotografijos šventės. Pačėsa čia turėjo neįtikėtiną draugiją – garsųjį filmininką Joną Meką ir jauną šamaną Augustiną Našlėną. Meko fotografijas atspaudė ir pristatė fotografas Arūnas Kulikauskas. Atidarymo metu jis sakė, kad Meko filmuose pilna nuostabių kadrų, kurie prabėga taip greitai, kad jų nespėji pamatyti. Tad 1992 m. jis ėmėsi padėti Mekui juos sustabdyti fotografijose. Atspauduose matyti siūleliai – jais Mekas pažymėjo 16 mm juostos vietas, kur pradėti, o Arūnui paliko spręsti, kiek nukirpti. Jis nukirpo du kadrus, tris, keturis ir dar puskadrį. Jie – prabėgantys, o kadangi atspausti su visa perforacija, tai girdžiu projektoriaus birbesį ir pasibaigusios juostos galiuko pliaukšėjimą. Kai kadre – ta pati akimirka, fotografijos mirga lyg užstrigę filmai. Kai ne ta pati, pasikeitimas atrodo neįmanomas vienoje laiko juostoje. O kartais tarsi po mikroskopu tyrinėjau ypatingas akimirkas – kai Meko duktė Oona sūpuoja savo brolį Sebastianą, kai žydinčiame sode mimikriškai pranyksta kažką aiškinanti Meko mama.

Meko parodos erdvė veikia tarsi šventykla, gal kad vertikalūs spalvotų juostų gabaliukai ant baltos sienos primena vitražus. Bet iš vitražų žvelgia meno pasaulio šventieji ir jų kūdikiai: Jurgis Mačiūnas priešmirtiniame patale, taurę keliantis Andy Warholas, Yoko Ono dukra, pasipuošusi septintajam gimtadieniui. Filme ji lakstė ir šokinėjo, o čia, fotografijoje, stovi egzistenciškai susikaupusi. „Aš esu žmonijos svajotojas“, – sako Mekas.

O aš esu „Sapnų pjovėjas – regėjimų ieškotojas“, savo paroda sako Augustinas Našlėnas: „Sapnų pjovėjas – tai šamano dvasia, galinti keliauti po nematomus pasaulius, pasiekti giliausias ir tolimiausias visatos dalis, persismelkti pro daugybę dimensijų (...). Jis regi visatos audinį iš išvirkščiosios pusės, todėl gali rasti pabėgusius siūlus ir juos vėl surišti.“ Našlėnas – praktikuojantis „urbanistinis šamanas“, kurio transformacijoms reikalinga prietema, muzika ir smilkalai. Ant pakylos išdėlioti objektai – būgnelis, plunksnomis iškaišioti šakaliukai, akmenėliai, žemių apskritimai, karoliai – yra jo ritualų įrankiai. Vienas ritualų – automatinis piešimas – primena siurrealistų automatinį rašymą, jiems irgi padėjusį vengti sąmonės priežiūros, tik intencijos čia – dvasinės, ne meninės. Piešimo rezultatai – patraukliai chaotiški, bet ir pilni pavidalų, kuriuos reikėjo piešti sąmoningai: iš linijų sūkurio išnyra milžiniškas žiogas, šakojasi medžiai, stoviniuoja angelas. Vis dėlto man šioje ekspozicijoje gražiausias – stiklinis rutulys, kuriame „sutelpa“ ant sienos sukabintos „ikonos“. Tai – Žemės deivė, siejanti graikų Artemidę su archajinėmis dievybėmis, pasaulio medis, pragaro ir kosmoso centro vaizdai, sumontuoti iš smulkiausių dalelių – vėlgi kaip didžiuliai vitražai, kuriuose jau sunku įžiūrėti fotografijos pradą. Tik pats šamanas atpažįstamas – sėdi susiėmęs galvą, prie kojų susirangiusi lapė, o iš galvos kyla kaulinis, raguotas, degantis, ribuliuojantis demonas. Nepasakyčiau, kad tai – mano menas, bet vertinu išprotėjimą iki galo, kurio taip trūksta karjerai apskaičiuotoje kūryboje.

Grįžus į Vilnių, iš paskos atsekė ir Klaipėda – Remigijus Treigys surengė parodą Vilniaus fotografijos galerijoje: „Žiemos dienoraštis ir fotografijos, kurios neturi pavadinimo“. Čia atpažįstu ankstesnėse Treigio parodose Klaipėdoje matytus darbus, bet Vilniuje jų dar nebuvo. Pirmame aukšte – trys fotografijos, kurios ir neturi pavadinimo. Iš tolo jos plaukia lyg laivai, bet tai tik dvigubo vaizdo efektas. Ant nykaus betoninio pastato fasado užslinko fotojuosta, jos perforacijos lankas stūkso peizažo šaltyje. Treigys pasinaudojo atsitiktinumu ir atspaudė tris unikalius kadrus, skirtingai subraižytus ir tonuotus, tarsi tirtų – kas pasikeičia? Pavadinimas kreiptų į kokį nors išaiškinimą, o dabar tris kartus atidžiai įsižiūriu į taškelių, štrichų zyzimą, nes prieš trejus metus retrospektyvinėje parodoje nebuvo kada. Jis įgarsina monumentalias formas, padarytas iš fotojuostos, nubraukusios menininko sugalvotą vaizdą – už jį sugalvojusios. Paskui jis tuos negatyvus sunaikino.

O prie laiptų – Ewos veidas iš nežinia kurio laikotarpio. Agnės Jonkutės ir Remigijaus Treigio parodoje „Išlaukti vaizdai“ (KKKC) ji pasitiko įėjusius, žiūrėjo tiesiai į akis. Čia Ewos akys krypsta į laiptus, kuriais užlipusi randu „Žiemos dienoraštį“. Tai pakeliui, pravažiuojant skaitmeniniu fotoaparatu užfiksuoti vaizdai. Jie nesubraižyti, nes čia pakanka pačios tamsos tirščio, kuris užgula ausis, vos leidžia kvėpuoti šviesai, vargiai tesugebančiai nupiešti blausų kontūrą. Dienoraščio kadrai irgi be pavadinimų ir be vietos. Nors atpažįstu ŠMC kino salės užrašą, bet ir jis netipiškai nugrimzdęs į tamsą. Jei stovint priešais galerijos apačioje kybančias fotografijas galima stebėti, kaip teka laikas, čia jis pamažu stoja, kol visiškai sustingsta aklu gipsiniu veidu, sugėrusiu visą šviesą. Jo vokus, vyzdžius, lūpas apvedžiojo gal dėstytojo, gal studento pieštukas, bet neprikėlė.

Tokios fotografijos tinka šiam metų laikui, kai jau galutinai nyrame į beveik nuolatinę tamsą. Užsirašydamas ribinio matomumo būsenas Treigys moko ją ištverti, net pamėgti, paversti tarsi tekstu, tarsi muzikine fraze, kurią išgirdus galima tęsti.

 

Fotografijos šventė vyksta iki gruodžio 2 d.

Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro parodų rūmai (Didžioji vandens g. 2, Klaipėda)

Dirba trečiadieniais–sekmadieniais 11–19 val.

Remigijaus Treigio paroda veikia iki gruodžio 1 d.

Vilniaus fotografijos galerija (Stiklių g. 4 / Didžioji g. 19, Vilnius)

Dirba antradieniais–penktadieniais 12–18 val., šeštadieniais 12–16 val.

Remigijus Treigys ir Benas Šarka parodoje „#vidurnakt ir giliau“ KKKC parodų rūmuose. 2018 m. lapkričio 5 d.
Remigijus Treigys ir Benas Šarka parodoje „#vidurnakt ir giliau“ KKKC parodų rūmuose. 2018 m. lapkričio 5 d.
Benas Šarka ir Remigijus Treigys, akcija laivų statykloje 2018 m. liepos 1 d. A. Narušytės nuotr.
Benas Šarka ir Remigijus Treigys, akcija laivų statykloje 2018 m. liepos 1 d. A. Narušytės nuotr.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos“. Nuo 2010 m. R. Treigio nuotr.
Ričardas Šileika, „Mažosios galerijos“. Nuo 2010 m. R. Treigio nuotr.
Ričardo Šileikos „Mažųjų galerijų“ palikti pėdsakai KKKC parodų rūmuose po parodos „Chronometrai“. 2018 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Ričardo Šileikos „Mažųjų galerijų“ palikti pėdsakai KKKC parodų rūmuose po parodos „Chronometrai“. 2018 m. G. Zinkevičiaus nuotr.
Benas Šarka, vidurnaktis artėja, 2018 m. lapkričio 7 d.
Benas Šarka, vidurnaktis artėja, 2018 m. lapkričio 7 d.
Remigijus Treigys, žiūrovų pageidavimu vidurnaktis artėja 22:11
Remigijus Treigys, žiūrovų pageidavimu vidurnaktis artėja 22:11
Benas Šarka, sekmos vidurys, 2018 m. lapkričio 18 d.
Benas Šarka, sekmos vidurys, 2018 m. lapkričio 18 d.
Remigijus Treigys, 12:20
Remigijus Treigys, 12:20
Benas Šarka, vidurnaktis artėja, 2018 m. lapkričio 2 d.
Benas Šarka, vidurnaktis artėja, 2018 m. lapkričio 2 d.
Remigijus Treigys, 00:51
Remigijus Treigys, 00:51
Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius pristato Remigijaus Pačėsos knygą „Shtai“, KKKC parodų rūmai. 2018 m. lapkričio 9 d. A. Kulikausko nuotr.
Agnė Narušytė ir Gintaras Zinkevičius pristato Remigijaus Pačėsos knygą „Shtai“, KKKC parodų rūmai. 2018 m. lapkričio 9 d. A. Kulikausko nuotr.
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo. 1992 m. A. Narušytės nuotr.
Remigijus Pačėsa, be pavadinimo. 1992 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Mekas, „Frozen Frames / Sustingę kadrai“ iš Arūno Kulikausko rinkinio, parodos vaizdas. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Mekas, „Frozen Frames / Sustingę kadrai“ iš Arūno Kulikausko rinkinio, parodos vaizdas. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Mekas, „Frozen Frames / Sustingę kadrai“ iš Arūno Kulikausko rinkinio, parodos vaizdas. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Jonas Mekas, „Frozen Frames / Sustingę kadrai“ iš Arūno Kulikausko rinkinio, parodos vaizdas. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Augustinas Našlėnas, „Sapnų pjovėjas – regėjimų ieškotojas“, parodos vaizdas. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Augustinas Našlėnas, „Sapnų pjovėjas – regėjimų ieškotojas“, parodos vaizdas. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Augustinas Našlėnas, „Sapnų pjovėjas – regėjimų ieškotojas“, parodos vaizdas. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Augustinas Našlėnas, „Sapnų pjovėjas – regėjimų ieškotojas“, parodos vaizdas. 2018 m. A. Narušytės nuotr.
Remigijus Treigys, „Fotografija, kuri neturi pavadinimo“, 3. 2013–2015 m.
Remigijus Treigys, „Fotografija, kuri neturi pavadinimo“, 3. 2013–2015 m.
Remigijus Treigys, „Ewa“. 2012 m.
Remigijus Treigys, „Ewa“. 2012 m.
Remigijus Treigys, „Taškas“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Taškas“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Veidas“. 2018 m.
Remigijus Treigys, „Veidas“. 2018 m.