Lietuvių teatro ir kino aktorius, režisierius Arvydas Dapšys balandžio 12-ąją mini 60 metų jubiliejų. Kuklus ir santūrus žmogus, patikimas partneris, kantrus mokytojas. Šiomis žvaigždei, regis, visiškai netinkančiomis savybėmis pasižymintis aktorius yra suvaidinęs ne vieną pagrindinį vaidmenį, pavyzdžiui, Rimo Tumino „Maskarade“ ir „Minetyje“. O jo nedideli vaidmenys Tumino „Vyšnių sode“, „Revizoriuje“, „Madagaskare“ – tikri komiškosios formos šedevrai. Vaidmenys Oskaro Koršunovo, Jono Vaitkaus ir Mariaus Ivaškevičiaus spektakliuose atskleidė dar kitas Dapšio sceninės savasties puses, o pernai aktorius išties įsimintiną vaidmenį sukūrė Šarūno Barto filme. Apie ūkininko Pliaugos personažą „Sutemose“ jis yra sakęs: „Koks žmogus – toks ir jo gyvenimas.“ Ar galima tai pritaikyti ir pačiam Dapšiui?

Buvo tų ypatingų koronavirusinių metų žvarbusis žiempavasaris. Tąsyk mane vežęs pavėžėjimo firmos vairuotojas – solidus žilagalvis džentelmenas su liuksusiniu, irgi jau pagyvenusiu, audi limuzinu geltonomis odinėmis sėdynėmis. Iš pradžių rokonė tarp mūsų klostėsi tokia, tarsi keleivis aptarnautų vairuotoją, o ne atvirkščiai. Ma jį bala, pagalvojau, nesu iš tų liguistai ambicingų. Dešimties minučių įprastos kelionės visuomet pakanka trumpam, bet išsamiam standartiniam interviu: ar seniai tamsta uždarbiaujate pavėžėjimu?.. Aš irgi, kaip ir ponas vairuotojas, jau dvejus metus esu pensininkas, bet nevairuoju. O kurių metų ponas vairuotojas gimimo?.. Aš irgi... O kurį mėnesį gimęs?.. Ir aš taip pat... O kurią dieną?.. A-a-a, na, tai vis tik esu savaite už jus senesnis: esu dvynys ant vėžio ribos, o tamsta esate jau tikras vėžys... Kiek, sakote, kartų buvote vedęs?.. Ir aš tiek pat... Ir tik paskutinioji pagimdė jums vaiką? Kiek, sakote, jūsų sūnui metų? Dvidešimt dveji? Ir maniškiam tiek pat...

Sulaukusi kasmetinio „7md“ klausimo, peržiūrėjau recenzijų skiltį „Menų faktūroje“. Kiek visko praleidau! Nors į teatrą, regis, einu kiekvieną savaitę, dažnai ir ne po kartą. Manau, tai rodo, kad teatrinis gyvenimas Lietuvoje intensyvus, įvairialypis ir įvairiakryptis. Į akis krinta scenos formų ir kūrybos būdų įvairovė.

Muzika – svarbus teatro elementas. Ji įtraukia žiūrovą, veikia jo emocijas, reikiamu momentu sukelia džiaugsmą, liūdesį, baimę, nerimą ar viltį. Tačiau Lietuvoje kompozitorių kūryba analizuojama rečiau nei kitų teatro menininkų. Su Martynu Bialobžeskiu kalbamės apie tai, kaip atrodo teatras, žvelgiant iš kompozitoriaus perspektyvos.

Suomių režisieriaus Kristiano Smedso „Vyšnių sodas“, parodytas kaip „Naujosios dramos akcijos“ projektas 2009-ųjų rudenį ir pakartotas 2010-ųjų vasarą, nedideliam jį mačiusiųjų būriui įsiminė kaip vienas ryškiausių teatrinių išgyvenimų. Ir ne vien dėl spektaklio erdvės transformavimo, dabar įėjusio į madą, o tuomet dar gana netikėto, bet ir dėl to, kaip perkėlimas į tikrą aplinką buvo įprasmintas, padėjo susieti chrestomatinį Antono Čechovo tekstą su sava patirtimi.

„Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ – pirmoji Lietuvos rusų dramos teatro naujojo sezono premjera. Kritikai turėtų spektaklius žiūrėti, tuo labiau apie juos rašyti, po kelintos premjeros, pristatyti juos visuomenei tik po kurio laiko. Pirmiausia dėl to, kad didžiuosiuose spektakliuose dažnai vaidina dvi trys sudėtys, tad dažnai geri, o kartais ir geresni už pirmuosius aktoriai, vaidinę trečiame ar ketvirtame spektaklyje, profesionalioje spaudoje lieka net nepaminėti. Todėl kartais „žurnalistinio“ pobūdžio pašnekesiai apie „režisūrinį teatrą“ remiasi ne pamatinėmis šio termino prasmėmis, o tuo, kad nematę visų atlikėjų rašantieji apsiriboja bendromis įžvalgomis apie vieno ar kito režisieriaus darbus.

Scenografiją ir kostiumus Lietuvos rusų dramos teatro (LRDT) spektakliui pagal Vladimiro Majakovskio kūrybą kuriantis dailininkas Jonas Arčikauskas sako teatro vyksme nebrėžiantis ryškios ribos tarp dekoracijos ir kostiumų, nes kostiumas teatre nėra drabužis – tai mintis, idėja. Jono Vaitkaus režisuojamas spektaklis „Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pradės naująjį LRDT sezoną.

Vadinamieji charakteriniai šokiai – daugelio klasikinių baletų puošmena, leidžianti šokėjams atskleisti savo temperamentą ir artistiškumą, įvairių tautų stilizuotų sceninių šokių stilistinius skirtumus. M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje daug metų šią discipliną dėsto nuostabi pedagogė Aušra Gineitytė, gebanti atskleisti jaunųjų šokėjų individualybę.

Wolfgango Amadeus Mozarto „Don Žuanas“ subtiliai balansuoja tarp komedijos ir tragedijos. Šis kūrinys – tarsi žvilgsnis į žmogiškąsias silpnybes, klaidos prigimties perspektyvas, tik perlietas gero humoro doze. Naujajame Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro pastatyme svarstyklių lėkštelės vis dėlto labiau svyra į sveiko komizmo pusę. Tai, o ir daugelis kitų šios vieno svarbiausių XVIII a. sceninių veikalų interpretacijos aspektų byloja apie „žiūrovišką“ jo kryptį. Tad ir kalbėti apie šį pastatymą epitetais „įsimintinas“, „išskirtinis“ tarsi nepritiktų, bet jo solidumą ir kokybę svarbu pastebėti. Priešingo rezultato sunku tikėtis, mat prie šio „Don Žuano“ dirbo komanda, kurios pavydėtų bet kuris Lietuvos teatras. Muzikinę operos dalį rengė žinomas Mozarto muzikos ekspertas, Zalcburgo Mozarteumo profesorius Josefas Wallnigas, veikalą režisavo Jonas Vaitkus, scenografija rūpinosi Gintaras Makarevičius, kostiumais – Sandra Straukaitė, choreografija Aurelijaus Liškausko, šviesos Eugenijaus Sabaliausko.

Viskas dabar atrodo buvę ką tik. Visiems taip atrodo, kurie šiomis paskutinėmis Eimunto gyvenimo dienomis su juo bendravo, net nesvarbu – iš tolo ar artimai. Su juo viskas buvo „ką tik“ – susitikęs po metų, jis irgi sakydavo: „Juk ką tik matėmės.“ Ir kalbėdavo taip, tarsi kasdienio gyvenimo šviesmečių nė nebūta. Tas „ką tik“ todėl, kad ir jis pats, atrodė, visad buvo – kaip atsvara, atspirtis, kriterijus, vertės matas, kartu su tavimi atėjęs ir kartu išeisiantis. Patikimas žmogus. Tai irgi vienas iš kriterijų, kuriais jis įvardydavo kolegas, draugus, pažįstamus. Ir vengdavo nepatikimų.

Man tas „ką tik“ itin brangus. Ne tik man – mums visiems, kurie lapkričio 15 d. susirinkome į Valstybinį mažąjį teatrą. Mūsų buvo nepaprastai daug, dvigubai tiek, kiek gali tilpti žiūrovų salėje. O tamsioje tuščioje scenoje – trys režisieriai: Jonas Vaitkus, Eimuntas Nekrošius ir Gintaras Varnas. Režisieriai, su kuriais prasidėjo ir, tąkart manėme, anaiptol nesibaigs ištisa epocha. Liko ir viena tuščia kėdė – iš pradžių skirta Oskarui Koršunovui, ji tą vakarą dar galėjo prisikviesti Rimą Tuminą. Neprisikvietė. Taip ir liko tuščia. Bet netrukdė, tiesiog užsimiršo.