7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Teatras

Įsimintiniausi 2019 m. teatro įvykiai

Nr. 42 (1321), 2019-12-20
Teatras
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.

Ramunė Balevičiūtė

 

Sulaukusi kasmetinio „7md“ klausimo, peržiūrėjau recenzijų skiltį „Menų faktūroje“. Kiek visko praleidau! Nors į teatrą, regis, einu kiekvieną savaitę, dažnai ir ne po kartą. Manau, tai rodo, kad teatrinis gyvenimas Lietuvoje intensyvus, įvairialypis ir įvairiakryptis. Į akis krinta scenos formų ir kūrybos būdų įvairovė. Sakyčiau, teatre stojo jaunųjų laikas. Jaučiu bendros nuotaikos pasikeitimą teatro bendruomenėje: dar prieš keletą metų bene į kiekvieną jauną režisierių žiūrėjome kaip į galimą naująjį genijų, o dabar, regis, pradedame atsikratyti šios įtampos ir šlovingos lietuvių režisūros tradicijos maitinamų lūkesčių. Jaunieji dažnai kuria kolektyviškai, o ši kūrybos strategija keičia ir estetiką, ir pačią scenos kūrinio prigimtį. Man įdomu stebėti šiuos virsmus. Tiesa, yra vienas dalykas, kurio dažnai – bet ne visada! – pasigendu šiose naujose teatro formose: įdomių, daugiasluoksnių vaidmenų, mąstančio ir jaučiančio aktoriaus, turinčio savo poziciją.

 

Įdėmiau sekiau teatro vaikams pulsą. Metai prasidėjo idėjiškai ir estetiškai visiškai subrendusiu festivaliu vaikams ir jaunimui „Kitoks“, o baigėsi 15-ąjį gimtadienį atšventusio Stalo teatro spektaklių retrospektyva ir jautria premjera „Lėlės“ teatre „Antis, Mirtis ir tulpė“.

 

Asmeniniu atradimu šiemet tapo „Naujosios operos akcija“, tapusi tikrų meninių eksperimentų erdve.

 

Taip pat džiaugiuosi drauge su kolege Ramune Marcinkevičiūte įgyvendintu projektu – išleista knyga anglų kalba „Šiuolaikinis Lietuvos teatras. Vardai ir spektakliai“.

 

Goda Dapšytė

 

Spektakliai:

Autentiškumu ir precizika išsiskyrė Dariaus Gumausko režisūrinis debiutas „Mongolija“ (OKT / Vilniaus miesto teatras).

Kitokiu istoriniu pasakojimu – choreografės Agnijos Šeiko šokio spektaklis-ekskursija „Užpustyti“ (Šeiko šokio teatras).

Laisve kurti – choreografo Vyčio Jankausko šokio spektaklis „Ekspansija. Visata įeina į mano kūną“ (Vyčio Jankausko šokio teatras).

Elegancija ir jautrumu – Jūratės Trimakaitės lėlių teatro spektaklis „Antis, Mirtis ir tulpė“ (Vilniaus teatras „Lėlė“).

 

Festivaliai:

„Plartforma“ – konceptualumu, „Sirenos“ pagaliau sukurtu festivališkumu; „Naujasis Baltijos šokis“ – išsiplėtusia geografija ir lietuviškąja programa.

 

Įvykiai:

„Auksinis liūtas“ 58-ojoje Tarptautinėje Venecijos meno bienalėje Vaivos Grainytės, Linos Lapelytės ir Rugilės Barzdžiukaitės operai-performansui „Saulė ir jūra (Marina)“ (VšĮ „Neon Realism“).

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro skandalai „daug triukšmo dėl nieko“.

Artūro Areimos teatro edukacinis projektas „Projekcija“, nustebinęs iniciatyvumu ir gebėjimu prisivilioti belgų režisierių Luką Percevalį pristatyti spektaklio vaizdo įrašo.

 

Žilvinas Dautartas

 

Atsisveikindamas su praeinančiais metais, iš tos (ne)gausybės renginių bandysiu rinktis tik tai, kas man labiausiai įsiminė, surengdamas lyg ir finalą. Taigi, vietos finale tikrai nusipelnė M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus devintokė Milda Luckutė (mokytoja Deimantė Karpušenkovienė), tarptautiniuose baleto artistų konkursuose Paryžiuje du kartus sugebėjusi pelnyti aukščiausius apdovanojimus. Tikrai graži paraiška ateičiai, teikianti vilčių, kad šis vardas ir pavardė kada nors papuoš ne tik Lietuvos, bet ir didžiausių pasaulio teatrų scenas, kaip dabar jas puošia „čiurlioniukė“ Jurgita Dronina.

 

Ilgą laiką laužiau galvą, ką pripažinti tikru, svarbiausiu choreografijos įvykiu. Kuris pastatymas ir kokiame teatre nusipelnė tokio įvertinimo? Visi svarbūs, visi profesionaliai sukurti ir ne mažiau profesionaliai įgyvendinti scenoje. Negali nesižavėti baletų triptiku Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro (LNOBT) scenoje. Tiek „Pradžioje nebuvo nieko“ (choreografė Živilė Baikštytė), tiek „Franceska Mann“ (choreografė Edita Stundytė) ir „Dienos, minutės“ (choreografas Martynas Rimeikis), manau, tikrai nusipelnė būti rodomi žiūrovams dažniau. Visos triptiko dalys labai skirtingos – savo choreografijos tekstu, emociniu užtaisu, atlikimo stiliumi, bet jas vienija statytojų ir šokėjų profesionalumas, ta žinia, kurią jie transliuoja į žiūrovų salę. Skirtingi ir žiūrovai. Vieniems patinka viena dalis, kitiems kita. Bet jie turi galimybę rinktis. Teatrui belieka tą galimybę įgyvendinti. Jeigu vadovaučiausi menotyrininko Helmuto Šabasevičiaus, pateikusio išsamų, dalykišką vertinimą, nuomone („Karalienė be karūnos“, „7md“, nr. 27), prie tikrai reikšmingo įvykio priskirčiau ir Eduardo Balsio „Eglės žalčių karalienės“ pastatymą Klaipėdos muzikiniame teatre (choreografas Rimeikis). 

 

Nepaisant šių nuostabių pastatymų Vilniaus ir Klaipėdos teatrų scenose, išskirtinę vietą skirčiau choreografo Itziko Galili LNOBT pastatytai šokio operai „Amžinybė ir viena diena“. Tai spektaklis su daugybe klausimų, kylančių mintimis grįžtant prie to, ką teko patirti žiūrint  spektaklį. Ir ne tik žiūrint, bet kartu ir mąstant apie tai, kas vyksta scenoje. Choreografas (jis, beje, ir režisierius, poemų, dekoracijų, kostiumų bei šviesų dizaino autorius) tarsi vilioja žiūrovą užkoduotais vaizdiniais, verčia jį besąlygiškai priimti siūlomas tikimybes. Vienas mįslingiausių personažų – Sūnus. Kas jis? Motinos ir Tėvo žemiškas vaikas? Ar simbolizuoja Išganytoją, iš pradžių nešiojamą ant rankų, o paskui užmirštamą? Jei taip, tai epizodas, kai Sūnus eina sugulusių, tik ką jį nešiojusiųjų kūnais neliesdamas žemės, yra tarsi nuoroda, kad čia Išganytojas eina per Jordano upę. O švieslentėje pasirodančios sentencijos – tarsi citatos iš Talmudo ar kitų šventų knygų. Spektaklio finalas tikrai įspūdingas, sunku atsispirti tam apeiginiam mistiškam sprendimui. Ta mistika ir provokuoja, kelia klausimus, į kuriuos taip ir nerandi teisingo atsakymo. O suradęs pradedi abejoti. Išties įvykis, verčiantis mąstyti. O gal tikrai...

 

Monika Jašinskaitė

 

2019-ieji man – didelių prieštaringumų metai.

 

Viltingiausio prieštaringumo kategorija: kultūros lauko žmonės ir poetas Taha iš Amero Hlehelio ir Amiro Nizaro Zuabi spektaklio „Taha. Poeto gyvenimas“ (festivalis „Sirenos“). Pirmieji – dažnai nusivylę, baikštūs, įžeidūs, negirdintys kitų, nenorintys susikalbėti, ir antrasis – po gyvenimo traumų savo širdyje išsaugojęs meilę ir gyvenimo džiaugsmą. Gaudami mažą finansavimą, veikdami „iš idėjos“, bet profesionaliai, festivalio „Sirenos“ organizatoriai suteikė vilties.

 

Maloniausio prieštaringumo kategorija: estų Von Krahlio teatro trupė ir jos darbas „Jaik“, rodomas kino ekrane; nes neaktualų teatrą malonu pakeisti šiuolaikiniais TV serialais.

 

Šauniausiai įveikto prieštaringumo kategorija: portugalų trupės „Hotel Europa“ spektaklis „Postkolonijinė meilė“ ir Lolos Arias spektaklis „Minų laukas“ (festivalis „Sirenos“). Dokumentinio žanro spektakliuose teikdami daug informacijos menininkai nepamiršo žiūrovams pasiūlyti pramoginio teatro aspekto, ypač gyvos muzikos bei dainų. Spektaklių kūrėjai atrado formą, kuri traukia išklausyti turinį.

 

Smagiausio meninio kontrasto kategorija: portugalų choreografės Marlene Monteiro Freitas ir Vera Mantero. Pirmosios darbe „Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia“ kone iki kraštutinumo išvystytas poveikis žiūrovo emocijoms (festivalis „Naujasis Baltijos šokis“). O antrosios darbe „Būsimus įvykius permaldaujančios praktikos“ – begalė intelektualinių nuorodų, kurias mėginti susekti galima mėnesiais. Tai egzistuoja vienoje terpėje ir vienas kitam nemaišo.

 

Aušra Kaminskaitė

 

Pradėsiu netradiciškai – nuo kritikos džiaugsmų. Neprisimenu teksto, kuris būtų įstrigęs, tačiau nepaprastai džiugina į kritikos lauką grįžtančios Ramunė Balevičiūtė, Goda Dapšytė, Vlada Kalpokaitė, taip pat, regis, vis dažniau suaktyvėjanti Sigita Ivaškaitė.

 

Šįmet teko apsilankyti 131-ame spektaklyje (neįskaitant antrą kartą stebėtų darbų). Baigiantis metams lieku prie dar liepos mėnesį sau įsivardinto didžiausią įspūdį sukėlusio trejeto, kuriame pati atradau daugiausiai prasmės.

 

Vasaris su žmonija. Yanos Ross spektaklis „Vienos miško pasakos“ – čia žmonija man pradėjo ryškėti kaip rūšis, kurią galima nagrinėti iki begalybės, bet niekuomet nepavyks paaiškinti. Ir apskritai vis labiau mėgstu šios režisierės darbus.

 

Gegužė su individu. Lukas Karvelis ir jo monospektaklis „Blank Spots“, kuriame pradėjo ryškėti visiškai unikali jauno šokėjo raiška. Manau, kiekvienas jo grįžimas į Lietuvą yra dovana šitai šaliai.

 

Liepa su bendruomene. Festivalis „Cirkuliacija“, kuriame šiuolaikinio cirko profesionalai sukūrė naują realybę, atiduodami pirmenybę dėmesiui bendruomenėms, pirmiausia būtent jų būrimui panaudodami daugybę metų augintus savo gebėjimus ir kūrybą.

 

Užtat metų pabaiga pasirodė tamsi kaip niekad. Artūro Areimos „Mūsiškiai“, Oskaro Koršunovo „Mūsų klasė“, Annos Smolar „Sulėtinai“ ir tik dabar išgirstas Kamilės Gudmonaitės „Sapnavau sapnavau“ nugramzdino į pamąstymus, kad agresija ir neapykanta yra kiekvieno žmogaus dalis ir niekada nežinai, kada pateksi į aplinkybes, leisiančias joms tavyje atsiskleisti.

 

Julijus Lozoraitis

 

2019 metai man buvo itin kontrastingų teatrinių išgyvenimų ir įspūdžių laikas. Bet iš visų išskirčiau susitikimą ir susipažinimą su jauniausių kūrėjų karta, Oskaro Koršunovo mokiniais režisieriais, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais, su jų ir jų bendraamžių kūryba. Pats sau pavadinau juos „marsiečiais“, ir ne itin apsirikau. Galbūt pernelyg aistringai nėriau gilintis į jų pasaulį ir dėsningai gavau per dantis. Bet smalsumas išliko, ir buvau užganėdintas. Studentiški jaunų režisierių Motiejaus Ivanausko, Ievos Kaniušaitės, Augtumo Harnerio spektakliai, juose vaidinantys jauni aktoriai – Džiugas Grinys, Karolis Norvilas, Aurelijus Pocius, Jonas Golubovskis, Deividas Breivė ir kiti – ilgam įstringa atmintin. Taip pat labai džiaugiuosi Akademijos studentų režisierių Harnerio ir Urtės Sėjūnaitės sėkmingu darbu, asistuojant Koršunovui jo „Mūsų klasės“ pastatyme. O kad nebūčiau apkaltintas seksizmu, dar paminėsiu šiemet atmintin itin įsirėžusių dviejų jaunų artisčių iš „neišmoktų pamokų“ kartos Faustos Semionovaitės ir Ivetos Raulynaitytės šviesius veidus klaipėdiečių spektaklyje „Antigonė“. Tik skauda širdį, kad visi jie ir jos neiššvaistytų savo gležnų talentų klampiose komercijos pievelėse. Stebėsiu, jaudinsiuosi, stengsiuosi aprašyti. Nes jiems priklauso mūsų teatro ateitis, dėl kurios jų dėka šiemet esu ramesnis, negu buvau pernai. Ačiū, ir sėkmės jums, „marsiečiai“!

 

Miglė Munderzbakaitė

 

Man šie metai įsiminė kaip refleksijos metai. Benykstanti kritika, jos priežastys ir būsimos pasekmės buvo reflektuojamos ir viešose diskusijose, radijo laidose, interviu su teatrologų, kritikų grupėmis bei pavieniuose išsamiuose autorių tekstuose. Visa tai suformulavo, išgrynino pagrindines kritikos problemas. Ar jas kas nors išgirdo? Tikriausiai taip – teatrinio lauko kolegos, galbūt dalis teatro mylėtojų. Iš tų, į kuriuos orientuotasi, ryškaus grįžtamojo ryšio, atrodo, nebus. Bet gal. Kada nors. Socialinėse medijose vis dažniau ir intensyviau kalbama apie žiūrovų lūkesčius, o šiuo metu madingų draudimų kontekste kažkas diskutavo, ar uždrausti rūkymą, kažkas – apie nekorektiškos knygos inscenizaciją.

 

Ne tik per tekstus buvo gręžiamasi į teatrą. Šios temos ėmėsi ir patys režisieriai. Juozo Miltinio dramos teatre, sezonui įsibėgėjus tapusiame konfliktinių situacijų epicentru, dar besiformuojant šiems įvykiams, Jonas Tertelis pastatė spektaklį pagal Thomo Bernhardo pjesę „Teatralas“, šiek tiek vėliau Artūras Areima teatro ypatumus ironizavo Friedricho Dürrenmatto „Fizikuose“. Teatro vertes iš naujo pasverti siekė ir Kaune spektaklį „Sombras“ pagal Federico García Lorcos ir Luigi Pirandello kūrinius pastatęs Gintaras Varnas.

 

Pozityvesnė sezono perspektyva matoma per jauniausiajai teatro kūrėjų kartai vis dažniau suteikiamą šansą prisistatyti profesionalaus teatro scenose, festivaliuose. O mūsų festivaliai, nepaisant nepalankių aplinkybių, vis dėlto auga, taip pat daugėja ir tarpdisciplininių scenos menų iniciatyvų.

 

Ingrida Ragelskienė

 

Regis, LRT pastangomis Lietuvoje kasmet išrenkamas Metų žodis ir Metų posakis. Gal laikas šią praktiką įdiegti ir teatre? Jei reikėtų 2019 m. teatrinį sezoną apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų „Mūsiškiai“. Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro projektas tapo vienu įdomiausių reiškinių visų pirma socialinėje, politinėje ir tik paskiausiai – kultūrinėje, meninėje plotmėse.

 

Dėl teatro sezoną atliepiančio posakio kebliau, nors beveik visais atvejais gali tikti popiežiaus Pranciškaus palinkėjimas: „Viešpatie, te Lietuva būna vilties švyturiu.“ Labai tinkamas pasidžiaugti operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ laimėjimu 58-ojoje tarptautinėje Venecijos meno bienalėje ir skatinantis neliūdėti dėl Lietuvos nedalyvavimo 14-oje tarptautinėje scenografijos, kostiumų ir teatrinės architektūros parodoje – Prahos kvadrienalėje.

 

Metai prabėgo kantriai laukiant, kuo nustebins po rekonstrukcijų kada nors atsidarysiančios didžiosios Vilniaus teatrinės scenos. Išnaudodami beviltišką situaciją teatrai pagaliau atrado kelią į muziejus. Išlošė žiūrovai, už vieno teatrinio bilieto kainą atradę Aleksandro Puškino muziejaus Markučiuose ar Nacionalinės dailės galerijos lobynus.

 

Metus įrėmina tarptautinis lėlių teatro festivalis „Materia magica“ Klaipėdoje su Dudos Paivos „Akluoju“, „Naujojo Baltijos šokio“ „Titanai“ Vilniuje bei viltis – 2020-ieji prasidės ir baigsis visai Lietuvai svarbų šimtmetį švenčiančiame Nacionaliniame Kauno dramos teatre.

 

Rimgailė Renevytė

 

Vartydama užrašus, kolegų tekstus, pasenusias teatrų naujienas, dėlioju jau beveik pasibaigusių metų teatro trupinius. Šiemet visus juos ypatingai artimai lydėjo Eimunto Nekrošiaus teatro vaiduoklis, ne sykį nuvedęs atgal į „Cinką (Zn)“, „Bado meistrą“, tekstus ar pokalbius apie nesuvokiamą ir nepamatuojamą įtaką, idėjinius persidengimus, pasikartojančius klausimus, mintis, juodraščius. Simboliškai metus užbaigė ir visą jų intensyvumą sutelkė Nekrošiaus „Paskutinieji“.

 

Tačiau, kaip ir kasmet, teatro metai buvo visokie: ir juokingi, ir absurdiški, ir jautrūs, ir nenuginčijami. Todėl šių metų blyksniai man yra šie:

 

Yanos Ross „Vienos miško pasakos“

Adomo Juškos „Fikcijos“

Knyga apie Lietuvos teatrą anglų kalba „Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances“ („Šiuolaikinis Lietuvos teatras. Vardai ir spektakliai“)

Daivos Šabasevičienės recenzija apie spektaklį „12 gramų į šiaurę“

Gintaro Varno „Sombras“

Érico Lacascade’o „Balkonas“

III veiksmas iš Kristiano Smedso „Vyšnių sodo“

Lolos Arias „Minų laukas“

Kritikai skirtas „Teatro žurnalas“

Renginių ciklas „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“

 

Kažkas, galbūt jau nebespėjęs į šį, tikiuosi, palauks kitų metų sąrašo. Nors, tiesą sakant, keliamieji metai dalies jų gali ir neperkelti.

 

Kristina Steiblytė

 

2019 metai teatre man prasidėjo dar 2018-ųjų pabaigoje pasirodžiusia Agniaus Jankevičiaus premjera Rusų dramos teatre „Idiotas“. Šis spektaklis įsiminė aktorių darbu. Žiūrėdama „Idiotą“ net neabejojau, kad visiems scenoje veikiantiesiems gera kartu vaidinti, groti, žaisti.

 

Panašiai aktorių komandos darbas nudžiugino Yanos Ross režisuotame spektaklyje „Vienos miško pasakos“. Aktorinių darbų stiprumą išryškino intymias scenas keičiančios masinės, kuriose nė vienas veikėjas neliko neutralus, nepastebimas.

 

Pačia geriausia prasme šiais metais įsiminė Martyno Nedzinsko darbai. Labai skirtingi, bet visuomet profesionalūs, tikslūs, o kartais net pastebimai stipresni už spektaklio visumą.

 

Nemažai teatrinių džiaugsmų patyriau stebėdama užsienio kūrėjų darbus Lietuvoje ir užsienyje. „Naujajame Baltijos šokyje“ labiausiai įsiminė beprotiškas Euripides’o Laskaridžio „Titanų“ pasaulis, Duda Paivos šokiai su lėlėmis spektaklyje „Aklasis“ festivalyje „Materia magica“, „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“, „Minų laukas“ ir „Būk atsargi“ „Sirenose“ bei Estijos teatro festivalyje „Draama“ matytas Von Krahlio teatro darbas „Jaik“.

 

Įsiminė ir šiais metais pirmą kartą „Sirenų“ festivalyje rengtas Baltijos dramos forumas. Pagrindinė jo programos dalis buvo konferencija „Mind the Gap“, kurioje su kolegėmis iš Lietuvos, Latvijos ir Estijos pasidalijome savo šalių teatro situacija, keičiantis teatro kūrėjų kartoms. Prie konferencijos sėkmės prisidėjo tai, kad ji buvo atvira įvairių sričių teatro profesionalams. Be to, labai padėjo „Sirenų“ komandos palaikymas.

 

O paskutinis iš praėjusių metų džiaugsmų, kurį būtinai noriu paminėti, yra „Teatro žurnalas“. Pasirodantis retai, dažniausiai nenuspėjamu intervalu, bet visada atidžiai sudarytu turiniu, ir nuoširdžiai branginantis savo autorius.

 

Daiva Šabasevičienė

 

Renginių ciklas „Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“ („Meno fortas“ ir Jaunimo teatras). Dešimt dienų – didžiulis teatrinis įvykis. Nors tankumas ir per didelis, visuma – unikali. Spektakliai, susitikimai, paroda ir konferencija – mūsų teatro profesionalumo įrodymas. Tai nebuvo išgalvota, prasimanyta. Ypač džiaugiuosi tais žmonėmis, kurie sugebėjo taip profesionaliai suorganizuoti visą šį ciklą.

 

Susitikimas su režisieriumi Alviu Hermaniu ir jo knyga „Dienoraštis“ (iš latvių k. vertė Audrius Musteikis, „Krantų“ redakcija).

 

„Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse“ pagal Vladimiro Majakovskio kūrybą. Režisierius Jonas Vaitkus. Ypač ryškus dailininko Jono Arčikausko darbas (Lietuvos rusų dramos teatras).
 

„Sombras“ pagal Federico García Lorcos ir Luigi Pirandello kūrinius. Režisierius Gintaras Varnas (Nacionalinis Kauno dramos teatras).

 

„Balkonas“ pagal Jeano Genet to paties pavadinimo pjesę. Režisierius Éric Lacascade (Prancūzija); (Valstybinis jaunimo teatras).

 

Augantis, stiprėjantis ir vis reikalingesnis Solo teatras.

 

„Šiapus ir anapus Vilniaus vartų“ pagal Gražinos Mareckaitės knygą. (Teatras „Arbatvakariai“).

 

„Vyšnių sodas“. Režisierius Kristian Smeds (Suomija); (Valstybinis jaunimo teatras).

 

Choreografo Martyno Rimeikio ryškūs žingsniai tarptautiniame kontekste.

 

Teatriniai metai man nesibaigė, nes iki Naujųjų dar ketinu prisivyti kai kurias įvykusias premjeras.

 

Helmutas Šabasevičius

 

Žvilgtelėjus atgal į nueinančius 2019-uosius, atmintyje iškyla nemažai įvairiausių šokio pavidalų, džiuginusių, stebinusių ir kėlusių abejonių. Norėtųsi dar kartą pamatyti Šeiko šokio teatro ir „Granhøj Dans“ spektaklį „Boléro–Extended“, kuris buvo įtrauktas į „Naujojo Baltijos šokio“ programą. Tai vienas ryškiausių šio festivalio įspūdžių, kuris buvo įdomus ir muzikine, ir choreografine, ir vizualine forma, išsaugojo dabartiniame suskaidytame pasaulyje jau retokai matomą aiškią struktūrą, o kartu ir veiksmo intrigą, kūrė netikėtumo, nuostabos punktyrais pažymėtą konceptualią erdvę. Danų choreografo Palle Granhøjaus kūrinyje dekonstrukcijos metodas netapo savitikslis, o padėjo sukurti naują ir prasmingą meninę kokybę.

 

Ypač nudžiugino Martyno Rimeikio „Eglė žalčių karalienė“, sukurta Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre, – ir kaip originalus, įtaigus choreografinis kūrinys, naujai ir prasmingai aktualizuojantis Eduardo Balsio muziką, ir kaip aktyvų jo kūrybos pagreitį liudijantis darbas. Gaila, kad klaipėdiečiai neparodė šio spektaklio Vilniuje, kartu su opera „Kelionė į Tilžę“ – būtų buvusi įdomi, kad ir nedidelė, Balsio teatrinės kūrybos panorama.

 

Labai maloni lapkričio žinia – Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus moksleivių sėkmė tarptautiniame jaunųjų baleto šokėjų konkurse „Youth America Grand Prix“, kuris šiais metais vyko Paryžiuje. Pirmą vietą ir klasikinio, ir šiuolaikinio šokio kategorijose užėmė dešimtos klasės mokinė Milda Luckutė (mokytoja Deimantė Karpušenkovienė), į geriausiųjų dvyliktuką pateko šeštokė Kotryna Vaišvilaitė (mokytoja Rūta Kudžmaitė-Daraškevičienė), į finalą – aštuntokė Elzė Sadauskaitė (mokytoja Jolanta Vymerytė).

 

Laura Šimkutė

 

Sunku kalbėti apie tai, kas įsiminė būtent teatriniame kontekste, nes pastaruoju metu vis dažniau pabėgu už jo – į užkulisius, į viešuosius ryšius, į kiną. Ir teatre tiek visko dar nepamatyta, nesuspėta, pražiūrėta. Bet reikia ką nors išskirti, ir tenka rinktis iš to, ką vis dėlto pavyko pamatyti. Už gerą muziką (tas subjektyvus skonis ir meilė liūdnume paskendusiam alternatyvaus roko skambesiui) aplodismentai Pauliaus Ignatavičiaus spektakliui „Imigranta non grata“. Ir ko ne koncertas?

 

Įsiminė Pauliaus Markevičiaus vaidmuo Aleksandro Špilevojaus spektaklyje „12 gramų į šiaurę“ (ačiū Rūtai Oginskaitei, kad kaip tik atsakinėjant į klausimą priminė!) – visiškas nokautas, tam tikras kartos būsenos manifestas, taip įtikinamai ir paveikiai ištransliuotas vieno aktoriaus. Sunku nesižavėti, net jei ir viskas spektaklio kontekste skęsta melancholijos-euforijos cheminiame rate, varomame ratukais, miltukais, laipsniukais

 

Tekstai... Atrodo, kad jų ima daugėti ir jie įvairėja (bet čia gal tik miražas, kai nebespėji visko taip greitai perskaityti). Vis gausėja tekstų apie pačią kritiką. Šiemet išėjo net visas „Teatro žurnalo“ numeris, skirtas šiai temai. Štai tokie ir įsiminimai.

 

Ieva Tumanovičiūtė

 

Rudenį Jaunimo teatre parodytas Kristiano Smedso „Vyšnių sodas“, gal ir ne toks stiprus kaip prieš dešimtmetį, vis dėlto tapo įvykiu, kurio laukiau ir kurį prisimenu. Jis pažadino ilgesį teatro, kuriame galima sutikti bendraminčių ir kartu skaityti geras knygas. Ne mažiau svarbus Smedso pasisakymas apie teatrą, kaip meilės dovaną žiūrovui, per reikšmingą konferenciją „Eimuntas Nekrošius. Dabar“, kurioje įsimintinus pranešimus tarp užsienio teatrologų skaitė Ramunė Marcinkevičiūtė ir Rasa Vasinauskaitė. Pasak suomių režisieriaus, meilės menui buvo persmelkti geriausi Nekrošiaus kūriniai. Tai justi ir Smedso darbuose – jie paliečia itin asmeniškai. Aldona Bendoriūtė iki šiol atsakingai primena apie gėrio liūdesį spektaklyje „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ (2006). Meilę teatrui, kartu klausdamas, kas jis yra, išpažįsta ir Gintaro Varno „Sombras“ (NKDT). O teatrinės tiesos akimirka ištinka, kai sėdėdama ant baseino krašto atsiveria Jovitos Jankelaitytės veikėja.

 

Kadangi metų pabaigoje sukurti spektakliai dažnai pamirštami, dėl temperamentingos aktorių energijos ir režisūrinių kontrastų taip pat prisimenu Agniaus Jankevičiaus „Idiotą“ (LRDT, 2018). O įsimintiniausiųjų sąrašą norėčiau baigti Annos Smolar spektakliu „Sulėtintai“ (LNDT), keliančiu nepatogius klausimus apie meno ir menininko ribas šiandien besikeičiančių galios santykių akivaizdoje bei sugrąžinančiu prie tikrų, nemalonių patirčių, kurias norisi apeiti ir pamiršti, bet teatras to neleidžia.

 

Rasa Vasinauskaitė

 

1. Jau artėjant kalendorinių metų pabaigai – skandalas dėl įvykusio „Mūsiškių“ spektaklio Juozo Miltinio dramos teatre. Neprisimenu nieko panašaus: nors bandyta lyginti šį „reikalą“ su kitais teatro lauke vykusiais meno ir tikrovės susipriešinimais, skandalo eskalavimas viešojoje erdvėje paliko karo, po kurio nėra nugalėtojų, įspūdį. Tiesa, nugalėtojų vis dėlto yra – tai režisierius Artūras Areima, kurio spektaklis, palyginti su ankstesniais darbais, sulaukė tiek daug recenzijų, ir knygos „Mūsiškiai“ autorė Rūta Vanagaitė, nes „sugrįžo“ į teatrą ne tik kaip žiūrovė, bet ir kaip sceninio personažo prototipas. Galima sakyti, kad trumpam laikui teatras iš meninės virto politine institucija, tačiau ten, kur politika, menui lieka mažiausiai vietos.

 

2. Ir teatro, ir gyvenimo, ir lietuviško charakterio bruožai „Vienos miško pasakose“ – per mažai analizuotame, tačiau sukrečiančiame atvirumu ir visos kūrybinės grupės meistriškumu režisierės Yanos Ross Jaunimo teatre statytame spektaklyje.

 

3. Be abejonės – Eimunto Nekrošiaus atminimui skirti renginiai, vykę Sankt Peterburge ir Vilniuje. Ir, žinoma, paskutinis režisieriaus spektaklis – Witoldo Gombrowicziaus „Tuoktuvės“, statytas Varšuvos nacionaliniame teatre. Spektaklis kaip netiesioginė, bet labai tiksli šiandienio (jauno) žmogaus, apakinto didybės ir valdžios, diagnozė.

 

4. Šie metai man bus paženklinti ne spektaklių kokybe, o jų nesuskaičiuojama kiekybe, tarsi į visas esančias ir dar veikiančias teatrines aikšteles būtų išėjusi visa jaunoji / naujoji scenos meno kūrėjų karta. Tiesa, palyginti su praktika, teorinė / kritinė spektaklių refleksija man pasirodė ir įdomesnė, ir svaresnė.

 

Dovilė Zavedskaitė

 

Įdomiausias šių metų teatro patirtis rankioju iš festivalių. „Naujojo Baltijos šokio“ spektaklis „Titanai“ (Euripides Laskaridis) iki pat gruodžio išliko vienu geriausių šiemet matytų teatro kūrinių. Vienu tokių, po kurių tampa šiek tiek liūdniau lietuviškame teatre. Ten pat išvydau ir Sabinos Scarlat „Uniformą“, kurią visus metus naudojau kaip idealų pavyzdį, kaip galima mane nukankinti: užtenka išpilti sceną smėliu, atsinešti vaikiškus kastuvėlius ir liepti žiūrėti, kol žmogus su kastuvėliu suformuos visus tris-šimtus-tūkstantį-ar-kiek-ten mažučių kauburėlių.

 

Klaipėdos festivalis „TheATRIUM“ gal labiausiai įsiminė pažintimis ir pojūčiu kasryt keltu į Smiltynę kavos, bet stipriai įstrigo ir vieną iš festivalio naktų skaityta geriausia iš šiais metais atrastų pjesių: „Blitz Theatre group“ kolektyviai parašyta „Late Night“. Joje telpa viskas – teksto muzika, žmogaus mažumas, globalus pasaulis, istorijos siaubas, žirafos ir sniegas.

 

Kauno festivalis „ConTempo“ išsiskyrė požiūriu į miesto erdves – visaverte programos dalimi tapo jausmas apkeliauti Kauną per 48 valandas ir perskaityti kraštovaizdį iš naujo. Festivalio favoritas – ispanų „Kamčiatka“ – įsirašė į vidinių būsenų žodyną ir liko visam laikui kaip jausmas nustebti pasaulyje, kuriame niekas nebestebina.

 

Liūdniausia šiemet buvo rudenį, naujų meno vadovų kuruojamuose „Naujojo cirko savaitgalyje“ ir „Sirenose“. Nors pirmajame žadą valandėlei atėmė „Galapiat Cirque“ „Parazitai“, o antrajame – „Gob Squad“ „Sukūrimas / Paveikslai Dorianui“, bendras abiejų festivalių užsienio programų vaizdas glumino. Viskas rodėsi kažin kaip susitraukę, neinovatyvu, maža. Lyg laukei šventės, o ji neatėjo.

Žymos:
Ramunė Balevičiūtė, Kitoks, Stalo teatras, Antis Mirtis ir tulpė, Naujosios operos akcija, Ramunė Marcinkevičiūtė, Contemporary Lithuanian Theatre. Names and Performances, Goda Dapšytė, Darius Gumauskas, Mongolija, Agnija Šeiko, Užpustyti, Vytis Jankauskas, Ekspansija. Visata įeina į mano kūną, Jūratė Trimakaitė, Plartforma, Sirenos, Naujasis Baltijos šokis, Saulė ir jūra (Marina), Vaiva Grainytė, Lina Lapelytė, Rugilė Barzdžiukaitė, Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras, Artūro Areimos teatras, Projekcija, Luk Perceval, M.K. Čiurlionio menų mokykla, Milda Luckutė, Deimantė Karpušenkovienė, Pradžioje nebuvo nieko, Živilė Baikštytė, Franceska Mann, Edita Stundytė, Dienos minutės, Martynas Rimeikis, Eduardas Balsys, Eglė žalčių karalienė, Amžinybė ir viena diena, Itzik Galili, Monika Jašinskaitė, Amer Hlehel, Amir Nizar Zuabi, Taha. Poeto gyvenimas, Jaik, Postkolonijinė meilė, Lola Arias, Minų laukas, Marlene Monteiro Freitas, Vera Mantero, Iš dramblio kaulo ir mėsos – skulptūros irgi kenčia, Būsimus įvykius permaldaujančios praktikos, Aušra Kaminskaitė, Vlada Kalpokaitė, Sigita Ivaškaitė, Vienos miško pasakos, Yana Ross, Lukas Karvelis, Blank Spots, Cirkuliacija, Artūras Areima, Mūsiškiai, Oskaras Koršunovas, Mūsų klasė, Anna Smolar, Sulėtinai, Kamilė Gudmonaitė, Sapnavau sapnavau, Julijus Lozoraitis, Motiejus Ivanauskas, Ieva Kaniušaitė, Augtumas Harneris, Džiugas Grinys, Karolis Norvilas, Aurelijus Pocius, Jonas Golubovskis, Deividas Breivė, Urtė Sėjūnaitė, Fausta Semionovaitė, Iveta Raulynaitytė, Antigonė, Miglė Munderzbakaitė, Jonas Tertelis, Teatralas, Thomas Bernhard, Fizikai, Sombras, Gintaras Varnas, Ingrida Ragelskienė, Materia magica, Duda Paiva, Aklasis, Titanai, Nacionalinis Kauno dramos teatras, Rimgailė Renevytė, Eimuntas Nekrošius, Cinkas (Zn), Bado meistras, Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji, Adomas Juška, Fikcijos, Éric Lacascade, Balkonas, Kristian Smeds, Vyšnių sodas, Teatro žurnalas, Kristina Steiblytė, Agnius Jankevičius, Idiotas, Lietuvos rusų dramos teatras, Martynas Nedzinskas, Euripides Laskaridis, Sukūrimas Paveikslai Dorianui, Būk atsargi, Draama, Von Krahl, Baltijos dramos forumas, Mind the Gap, Daiva Šabasevičienė, Meno fortas, Valstybinis jaunimo teatras, Alvis Hermanis, Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse, Vladimiras Majakovskis, Jonas Vaitkus, Jonas Arčikauskas, Jean Genet, Solo teatras, Šiapus ir anapus Vilniaus vartų, Gražina Mareckaitė, Arbatvakariai, Helmutas Šabasevičius, Šeiko šokio teatras, Boléro-Extended, Palle Granhøj, Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, Youth America Grand Prix, Kotryna Vaišvilaitė, Rūta Kudžmaitė, Elzė Sadauskaitė, Jolanta Vymerytė, Paulius Ignatavičius, Imigranta non grata, Paulius Markevičius, Aleksandras Špilevojus, 12 gramų į šiaurę, Rūta Oginskaitė, Ieva Tumanovičiūtė, Eimuntas Nekrošius. Dabar, Rasa Vasinauskaitė, Aldona Bendoriūtė, Liūdnos dainos iš Europos širdies, Jovita Jankelaitytė, Rūta Vanagaitė, Witold Gombrowicz, Tuoktuvės, Dovilė Zavedskaitė, Sabina Scarlat, Uniforma, TheATRIUM, Blitz Theatre group, Late Night, ConTempo, Kamčiatka, Naujojo cirko savaitgalis, Galapiat Cirque, Parazitai, Gob Squad
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vienos miško pasakos“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Scena iš spektaklio „Sombras“. D. Stankevičiaus nuotr.
Julija Stankevičiūtė šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“. M. Aleksos nuotr.
Julija Stankevičiūtė šokio spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“. M. Aleksos nuotr.
„Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“
„Eimuntas Nekrošius. Paskutinieji“
Parodos „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“ fragmentas. L. Vansevičienės nuotr.
Parodos „Eimunto Nekrošiaus meno fortas“ fragmentas. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ Tarptautinėje Venecijos meno bienalėje. A. Vasilenko nuotr.
Scena iš operos-performanso „Saulė ir jūra (Marina)“ Tarptautinėje Venecijos meno bienalėje. A. Vasilenko nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsiškiai“. A. Gudo nuotr.
Scena iš spektaklio „Mūsiškiai“. A. Gudo nuotr.
„Teatro žurnalas“
„Teatro žurnalas“
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Minų laukas“. D. Matvejevo nuotr.
Euripides Laskaridis spektaklyje „Titanai“. D. Matvejevo nuotr.
Euripides Laskaridis spektaklyje „Titanai“. D. Matvejevo nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Benita Vasauskaitė spektaklyje „Balkonas“. L. Vansevičienės nuotr.
Kamilė Petruškevičiūtė ir Benita Vasauskaitė spektaklyje „Balkonas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Vyšnių sodas“. L. Vansevičienės nuotr.
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Antis, Mirtis ir tulpė“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Aklasis“. D. Bielkausko nuotr.
Scena iš spektaklio „Boléro–Extended“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Boléro–Extended“. D. Matvejevo nuotr.