Baigiantis teatro sezonui, kai premjerų nedaug, o ką nors nauja pamatyti norisi, Lietuvos muzikos ir teatro akademija, kaip ir kasmet, išleidžia naują teatro kūrėjų kursą. Šiemet akademiją baigė Jono Vaitkaus vadovaujami vaidybos ir teatro režisūros kursų studentai. Absolventų diplominių darbų buvo daug, o žanrai ir stiliai varijavo nuo absurdo iki dokumentikos.

Ar kas nors išmatavo pakitusį magnetinį scenos lauką, kai Klaudijus, dar pagautas nusikaltimo euforijos, repetuoja savo užuojautos kalbą? Ar kas apskaičiavo šviesos greitį viršijantį (o juk, žinia, manoma, jog įveikus šviesos greitį taps įmanomos kelionės laiku) Benamio šėlą besivejant Michailo Berliozo mirtį? Ar apskritai egzistuoja tokia koordinačių ašis, kurioje būtų galima pavaizduoti Dainiaus Gavenonio judėjimą?

Paprašyta nesvarsčiusi pasakyti mėgstamą aktorių, leptelėjau – Arūnas Sakalauskas. Paskui vardijau kitus. Nežinojau, kad teks apie jį parašyti. Ką parašyti? Ogi ką panorėsiu. Pasigailėjau, kad sutikau...

Jaunųjų kritikų platformos „M-puslapiai“ tekstų autoriai dalijasi įspūdžiais, kas įminė teatro, kino ir dailės srityse ir ko pasigedo kultūroje 2017-aisiais metais.

Gruodžio 20, 21 dienomis Lietuvos rusų dramos teatro erdvėje „A – Z“ įvyks jaunos režisierės, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos ketvirto bakalauro kurso studentės, Jono Vaitkaus auklėtinės Eglės Švedkauskaitės spektaklio „Heda Gabler“ pagal Henriko Ibseno pjesę, premjera. Anot kūrėjų, tai spektaklis apie materialiai gerai aprūpintus, tačiau užspaustų troškimų ir iliuzijų kupinus jaunus žmones. Apie atvirumo stygių, „auksinį jaunimą“ bei dabartinio jauno žmogaus problemas ir traumas kalbamės su spektaklio režisiere Egle Švedkauskaite.

Gruodžio 19 ir 21 dieną kultūros bare „Kablys” laukia išskirtinė premjera – tai scenos grando Jono Vaitkaus režisuotas spektaklis pagal Tennesee Williamso pjesę „Šauksmas“. Spektaklyje pagrindinius vaidmenis atliks aktoriai Ainis Storpirštis ir Gabija Urniežiūtė. Apie „Šauksmą“ ir kaip jis turėtų „atsišaukti“ kalbamės su aktoriais A. Storpirščiu ir G. Urniežiūte. „Jeigu nori išgirsti, pamatyti tai, kas šaukia tave gyventi, ne vegetuoti, ne plūduriuoti, o gyventi – ateik“ – kviečia žiūrovą jie.

Pastarieji dvidešimt metų – airių kilmės anglų dramaturgo, scenaristo, kino režisieriaus ir prodiuserio Martino McDonagh šlovės laikas. Dramaturgas su milžiniškomis kūrybos galiomis, kartais per daug arogantiškas, manieringas, brutalus, jau dabar yra laikomas vienu sėkmingiausių šio amžiaus kūrėjų. M. McDonagh pjesės pasiekė ir Lietuvą: 2001-aisiais Šiauliuose Gytis Padegimas režisavo spektaklį „Lineino grožio karalienė“, 2006-aisiais Vilniaus jaunimo teatre gimė Jono Vaitkaus spektaklis „Pagalvinis“, 2007-aisiais „Keistuolių teatre“ – Aido Giniočio „Luošys iš Ainišmano salos“. 2017-ųjų rudenį M. McDonagh vėl grįžo į Lietuvos teatro sceną – Kauno miesto kameriniame teatre pastatytas režisieriaus Gintaro Varno „Pagalvinis“. Spektaklio kūrėjai pakvietė žiūrovus akistatai su mūsų etikos normomis ir vertybėmis.

„Klasiką statyti kaip šiuolaikinę dramaturgiją, paverčiant ją ne istoriniu ekskursu, o betarpišku išgyvenimu” – toks yra OKT/Vilniaus miesto teatro, kuris pasižymi vienais įdomiausių teatrinių eksperimentų, moto. Šis moto tiktų apibūdinti ir principą, pagal kurį pastatytas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos trečiakursio teatro režisūros studento (kurso vadovas Jonas Vaitkus) Augusto Gornatkevičiaus spektaklis „Vieniši.” Spektakliu režisierius pakviečia į du eksperimentus: teatrinį, tiriantį pastatyminių priemonių sintezę, ir socialinį, kuris kyla iš teatrinio eksperimento.

Nedaug kam šiais laikais debesys krenta iš galvos. Ypač žiauriame teatro pasaulyje. Dar ne taip seniai Lietuvos nacionaliniame teatre buvo trys mūzos – Dalia Michelevičiūtė, Rimantė Valiukaitė ir Eglė Mikulionytė. Lyg nuo Stanislovo Kuzmos skulptūrinio frontono nužengusios į sceną, jos simbolizavo Lietuvos nacionalinio dramos teatro dievybes. Mikulionytė ne savo noru priversta glaustis Kauno dramos teatre. Mūzų „ansamblis“ suiro, bet nė viena iš jų savo statuso neprarado.

Nors jubiliejai persekioja kiekvieną iš mūsų, kartais nesinori į juos numoti ranka. Balandžio 17 d. Dalia Michelevičiūtė minės savo penkiasdešimtmetį, taip pat šįmet yra jos dvidešimt penkerių metų kūrybinės veiklos sukaktis – 1992 m. ji pradėjo dirbti tuometiniame Lietuvos valstybiniame akademiniame dramos teatre. Dabar toks laikas, kai teatre bandoma išrasti „senus“ dviračius, visa tai apipinant naujomis teorijomis. Michelevičiūtė niekada nieko nesistengia išrasti, ji yra klasikinio tipo aktorė, kviečiama į pačius įvairiausius spektaklius. Pagrindinis jos profesinis bruožas – universalumas.

Artėjant Tarptautinei teatro dienai Lietuvos muzikos ir teatro akademija kviečia į festivalį „LMTA Teatro dienos“. Jau trečius metus Akademijoje rengiamas spektaklių maratonas šį kartą tęsis visą mėnesį: kovo 4–31 d. LMTA Balkono teatre ir Teatro ceche bus pristatyta 14 renginių. Programoje – žiūrovų jau pamėgti spektakliai ir premjeros: klasikos ir šiuolaikinės dramaturgijos interpretacijos, modernaus šokio ir literatūros vakarai, performatyvūs skaitymai bei savos kūrybos koncertas.

Festivalyje dalyvauja prof. Jono Vaitkaus, prof. Vytauto Anužio ir lekt. Veltos Anužienės, doc. Gintaro Varno, doc. Algirdo Latėno ir lekt. Vido Bareikio vadovaujamų kursų bei šiuolaikinio šokio programos studentai. Į vis labiau populiarėjančias „LMTA Teatro dienas“ įsitraukia ir Akademijos absolventai, nepriklausomi menininkai. Šiemet atvyksta ir du užsienio kolektyvai – Poznanės Animacijos teatras bei trupė „Studium Teatralne“ iš Varšuvos (Lenkija).