Kelerius metus į akiratį patekdavę portugalų kūriniai vis nustebindavo stipriu meniniu poveikiu, nepaisant jų raiškos priemonių ekonomiškumo ir nedidelių materialinių sąnaudų. Teatro srityje didžiausią įspūdį padarė režisieriaus Tiago Rodrigueso darbas „Antonijus ir Kleopatra“, matytas 2015 m. Avinjono teatro festivalio „In“ programoje.

Man, kaip ir visai teatro bendruomenei, šie metai buvo netekčių metai. Žmonės palieka mus kasmet, tačiau šiemet tų praradimų tiek daug ir jie tokie skaudūs... Be šių skaudžių įspaudų, išliko ir ryškių teatrinių įspūdžių – tai Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“, Valentino Masalskio „Raudona“, Oskaro Koršunovo „Rusiškas romanas“, Kirilo Glušajevo ir Martyno Nedzinsko „Nuostabūs dalykai“.

Valstybės šimtmečio minėjimo renginiai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose 1918 m. atkurtose valstybėse. Šia proga 2014 m. pavasarį Estijos teatrai sukūrė specialų projektą „Šimtmečio pasakojimai“ („Tale of The Century“).

Bene vienas įdomiausių ir subtiliausių aspektų, susijusių su keramika, – trapumas ir netikėtumas. Keramikos darbai savaip giminingi smėlio smiltelių mandaloms, kurios daugybę mėnesių kuriamos Rytų vienuolių, o vėliau sunaikinamos vėjo, siekiant pabrėžti materialaus pasaulio laikinumą. Daugybę savaičių kuriamas keramikos darbas tampa ne tik asmeninio meistriškumo, technologinių eksperimentų išraiška, bet ir gyvenimo apmąstymų ar pasąmonės impulsų saugykla, kuri nuo tavęs nebepriklauso nuo tos akimirkos, kai jį įdedi į krosnį. Vienu atveju kūrinys išdega puikiai, tampa toks, kokio tikėtasi, arba nustebina savo spalvomis, kitu – suaižėja ir virsta šiukšliadėžės turiniu.

Vaikštant po keramikos meno bienalės ekspozicijos sales peršasi mintis, kad didžiosios dalies profesionalių menininkų kūrybos lūkesčiai tradicijose neišsitenka. Iš pradžių atsiveria darbai, labiau išlaikę temos padiktuotą tradicinę formą, kitose salėse pamažu verčiasi, tyžta, mutuoja, virsdami sudėtingomis architektūrinėmis, skulptūrinėmis, grafinėmis interpretacijomis. Ši salių metamorfozė vedžioja stebėtoją, įtraukdama į keistą, savaip suverptą kolektyvinį siužetą, kuriame autorių vizijos kontrastuoja tarpusavyje, atskleisdamos savitumus ir skirtumus.

Kovo 29 d. „Menų spaustuvėje“ įvyko Gretos Grinevičiūtės spektaklio „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ premjera. Grinevičiūtė yra jauna šokėja, baigusi šiuolaikinį šokį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Ją greičiausiai jau matėte: kaip atlikėją Airos Naginevičiūtės, Jono Tertelio, Vyčio Jankausko kūriniuose, kaip kūrėją spektaklyje „B ir B dialogas“, o gal net blondinės amplua per nacionalinio transliuotojo žinias. „Šokis dulkių siurbliui...“ – pirmas jos pilnametražis solinis darbas, tad šiame tekste iš arčiau pažvelkime į keletą jo elementų.

Kauno mieste išbarstytų pavienių objektų ir instaliacijų (nuo iš sienos ar pašto dėžutės siunčiamų žinučių iki kasdieniame interjere tįsančios Lenino skulptūros – pagrindinė Kauno bienalės paroda „Yra ir nėra“, kuratorė Paulina Pukytė) idėjinė šerdis gerai atsiskleidžia trijose Kauno paveikslų galerijoje įsikūrusiose parodose – „Ateini ar išeini?“, „Iš ko padaryti paminklai“ ir Sophie Calle „Atsitraukimas“ (1996). Tai, ką galima atrasti miesto gatvėse ir suvokti per jausminius potyrius, galerijoje tampa kone klausimų ir teiginių sprogimu, jungiančiu visą bienalę. Manau, kad norint geriau suprasti bienalės idėjas būtina apsilankyti šiose trijose ekspozicijose.

Ten, kur pasirodo dar 2009 m. susibūrusi menininkų grupė „Iš reikalo“, visada tikimės aštraus kritiško ir ironiško žvilgsnio į socialines aktualijas. Šįkart grupės iniciatorės – Jurgita Jasinskaitė, Rasa Noreikaitė-Miliūnienė ir Marta Vosyliūtė – surengė sukrečiančių paradoksų kupiną parodą „Krepšelis ir kiti demonai“, kurią vadinčiau pokalbiu su savo ir mūsų sąžine. Tad ką išgyvena menininkai, susidūrę su valstybės finansavimo politika, t.y. jos dalijamais krepšeliais?

Kažkur horizonte ištirpstantys geležinkelio bėgiai, aitrus mazuto kvapas, pravažiuojančio traukinio bildesys, laukimo ar atsisveikinimo nuotaika, nejučia apimanti nostalgija – tai romantiški apžavai, kurių magijai sunku atsispirti... Vilniaus geležinkelio stotyje veikiančiame Lietuvos geležinkelių muziejuje faktai ir istorinės tiesos taip pat glaudžiai persipina su žaviais artefaktais – senos geležinkelio darbuotojų uniformos, keisčiausi geležinkelininkų darbo įrankiai, įvairiausių formų žibintai, signalinės lempos... Dar daugiau vizualinių įspūdžių ir kelionių romantikos gali „prisikvėpuoti“ muziejaus lauko ekspozicijoje, kur dunkso gerą šimtmetį skaičiuojantys seni garvežiai, kuriais kadaise gabenta karo amunicija, vėlyvesni, jau mano (keturiasdešimtmečių kartos) vaikystės sovietiniai vagonai-restoranai, švieslentės su jau išnykusiais geležinkelio maršrutais, egzotiškoji drezina, kuria norintys gali pasivėžinti ir pažaisti geležinkelio darbininkus, keliaujančius bėgiais remontuoti kurios nors geležinkelio atkarpos, arba – pasijusti animacinio filmuko apie krokodilą Geną herojais. Į šią tirštą technikos, prisiminimų, ilgesio ir nerimo prisodrintą erdvę neseniai įsiterpė ir grupinė šiuolaikinių lietuvių menininkų paroda „Traukiniai, eksponatai, žmonės“.

Ukrainos šokio kūrėjai – choreografas, Monpeljė (Prancūzija) nacionalinio choreografijos centro studijas baigęs Viktoras Rubanas, šokėjas, socialinių, šokio terapijos projektų iniciatorius Danilas Belkinas ir šokio dramaturgė Monika Jašinskaitė iš Lietuvos šiuo metu kuria bendrą spektaklį „#letmepleaseyou“ (leisk man tave patenkinti), kurį pristato kaip desovietizacijos ritualą. Spektaklio premjera įvyks spalį, greičiausiai – Kijeve, nors kūrybinė grupė dar tiksliai nežino erdvės. Turbūt mažiausiai būdinga tiek Lietuvos, tiek Ukrainos scenos menų kontekstui šiuo atveju yra ne tarptautinė komanda ar spektaklio tema, o tai, kad projektas prasidėjo ne nuo finansų paieškos ir įvairių fondų bombardavimo. Neįprasta, kad svarbiausia čia – idėja. Kalbamės su Monika ir Viktoru apie jų bendros kūrybos džiaugsmus.

1989 m. naują šiuolaikinio baleto ir šokio bei istorijos santykį spektaklyje „1789 ir mes“ atskleisti pasiryžęs Mauriceʼas Bejartʼas neturėjo daug sekėjų. Prancūzijos revoliucijos dviejų šimtų metų sukakčiai paminėti sukurtas spektaklis buvo menininko pilietiškumo pavyzdys, gana retas ir baleto, ir šiuolaikinio šokio pasaulyje.

Pastaraisiais dešimtmečiais suaktyvėję Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėjai dažniausiai tyrinėja savo vidines būsenas ar sudėtingus individo ir jį supančios aplinkos santykius. Viena išimčių – šokio spektaklis „1863“, kurį 2013 m. kartu su „Auros“ šokėjais sukūrė vengrų choreografas Ferencas Feheris, panūdęs šiuolaikinio šokio priemonėmis pažvelgti į esmingą XIX a. Lietuvos istorijos faktą. Spektaklis taip pat buvo proginis – skirtas 150-osioms šio istorinio įvykio metinėms.

Kontaktų su praeitimi ieškota ir spektaklyje „ID:D&G“ (2014) – kūrinio pavadinime užšifruotos Atlanto nugalėtojų lakūnų Stepono Dariaus ir Stasio Girėno pavardės, o šiuolaikišką žvilgsnį į šias asmenybes spektaklio idėjos autoriui, šokėjui ir choreografui Mantui Stabačinskui išryškinti padėjo dramaturgė Monika Jašinskaitė.