Teatras

Ramunė Balevičiūtė

Man, kaip ir visai teatro bendruomenei, šie metai buvo netekčių metai. Žmonės palieka mus kasmet, tačiau šiemet tų praradimų tiek daug ir jie tokie skaudūs... Be šių skaudžių įspaudų, išliko ir ryškių teatrinių įspūdžių – tai Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“, Valentino Masalskio „Raudona“, Oskaro Koršunovo „Rusiškas romanas“, Kirilo Glušajevo ir Martyno Nedzinsko „Nuostabūs dalykai“. Džiugina besikeičiantys ir jaunėjantys Panevėžio, Šiaulių, Klaipėdos teatrų veidai. Dideliu įvykiu laikau kolegės Daivos Šabasevičienės inicijuotą ir bendradarbiaujant su bendruomene įgyvendintą „Lietuvos teatro amžiaus“ projektą. Man Daivos veikla yra didžiausio profesinio atsidavimo pavyzdys. Taip pat labai džiaugiuosi kolegės Mildos Brukštutės iniciatyva pagaliau suburti apie scenos meną rašančius žmones ir įsteigti Scenos meno kritikų asociaciją. Tiesa, ji įkurta dar 2017 m., tačiau aktyvesnę veiklą pradėjo šiemet.

Alma Braškytė

Šaltas ir beveik skambantis nuo įtampos Vilnius, ištiktas Eimunto Nekrošiaus mirties. Trys režisieriai – Nekrošius, Gintaras Varnas ir Jonas Vaitkus Mažojo teatro scenoje savaite anksčiau, Rasos Vasinauskaitės kalbinami grandiozinio Daivos Šabasevičienės sumanyto ir įgyvendinto Šimtmečio projekto kulminaciniame renginyje. Sumišusios „Sirenų“ emocijos – puiki užsienio programa ir tai, kad nebegalėjai festivaliui artėjant parašyti netikėtai iš mūsų tarpo išplėštai Viktorijai Ivanovai. Nuoskaudų ir ambicijų proveržiai feisbuke, suveikę padegamosios virvutės principu ir sukėlę visų karo su visais įspūdį. Ir viltis, kad emocijų putoms nuslūgus lieka tai, kas turi likti: spektakliai ir tekstai. Scenos meno kritikų asociacijos įsisteigimas (2017 m.) ir pirmoji jos apdovanojimo kritikui „Teksto rakto“ laimėtoja Aušra Kaminskaitė. Nelės Savičenko Sofja Tolstaja. Ir Gustavo monologas iš Adomo Mickevičiaus „Vėlinių“, perskaitytas beveik pianissimo per Vėlines Bernardinų bažnyčioje Valentino Masalskio.

Monika Jašinskaitė

• Viktorijos Kuodytės personažas spektaklyje „Autonomija“ • Tomo Furey muzika spektaklyje „Nesusiję pasakojimai“ • Vincento Bozeko gebėjimai moderuoti nuoširdų, linksmą, įdomų, prasmingą – na, tikrą pokalbį tarp spektaklio kūrėjų ir žiūrovų • Energija, kai du nepažįstami žmonės – spektaklio kūrėjas ir žiūrovas (beje, irgi menininkas) – pradeda dalintis savo požiūriais ir staiga kartu supranta, kad tai juos praturtina • Pokalbis po spektaklio „Figūros“ premjeros su Liza Baliasnaja ir Sidney Barnesu, kuris priminė, jog kalbėdamasis su kūrėjais kritikas nieko nepraranda – tik atranda • Jausmas antikiniame Epidauro teatre, kai supranti, kad spektaklį žiūri ir aktoriaus žodį gaudo maždaug septyni tūkstančiai žiūrovų • Kenny MacLellano kostiumai spektaklyje „Agamemnonas“, kurie priminė, kiek daug scenos vizualumui gali suteikti sukurti, o ne parinkti drabužiai • Malonumas žiūrėti spektaklį prie Markučių tvenkinio • Estijos šimtmečiui skirtas teatro projektas „Šimtmečio pasakojimai“ su trylika originalių spektaklių • Komedijos Lietuvos teatre paieškos tarp kritikių, dramaturgės, scenografo, režisieriaus ir teatro vadybininkės po Baltijos šalių dramos forumo konferencijos • Pagarba režisieriui, kai jis suteikia prasmę tau nesuvokiamai pjesei • Absurdiškas dviejų režisierių ginčas socialiniame tinkle „Facebook“ • Dovilės Zavedskaitės-Statkevičienės tekstai apie spektaklius, kurių (dar) nemačiau • Gintarės Marijos Ščavinskaitės šokis Šeiko šokio teatro spektakliuose • Scenos menininkų panieka kritikams, besiskleidžianti socialiniame tinkle „Facebook“ • Nijolės Sinkevičiūtės muzika spektaklyje „Raudona“ • Donatas Želvys, atradęs, kaip scenoje perteikti jaunojo menininko charakterį spektaklyje „Raudona“ •

Aušra Kaminskaitė

Šįmet pirmą kartą pajutau, jog Lietuvoje vyksta tiek scenos menų premjerų, kad visų pamatyti fiziškai nebeįmanoma. Šiuo metu atmintyje geriausiai išlikę tie, apie kuriuos teko rašyti. Iš kitų išskirčiau Augusto Gornatkevičiaus „Roberto Zucco“, kurio pastatymas įrodė, kad naujoji Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatro administracija skatina aktualų teatrą, skirtingų kartų bendradarbiavimą ir yra atvira visai jaunajai profesionalių režisierių kartai. Ir nori sugrąžinti į savo teatrą visos Lietuvos publiką.

Institucijos šįmet dažniau liūdino nei džiugino – Kauno kultūros centre „Tautos namai“ uždaryta „Šelterio“ erdvė, kurį laiką bandžiusi spręsti nevyriausybinio sektoriaus atstovų, jaunų menininkų, eksperimentinei kūrybai pristatyti reikalingų erdvių stygiaus Kaune klausimą. Tuo pačiu metu rekonstrukcijai uždarytos ir LNDT bei Jaunimo teatro didžiosios salės.

Džiugina, kad Lietuvoje daugėja spektaklių, kuriuose žiūrovai skatinami ne pamatyti ar išgirsti istoriją, bet per abstrakcijas patirti tai, kas jiems kažkur giliai pažįstama ar net visiškai nauja, pavyzdžiui, „Vieno buto istorija: Justiniškės“ ar „This Order Goes Wrong“.

Įsiminė Dovilės Zavedskaitės-Statkevičienės recenzija „Eplepsi? Ne. Tance.“ apie Jo Strømgreno spektaklį „Durys“. Tekstas, kuriame suderinta aktuali asmeninė interpretacija, sklandi kalba, daugybė kontekstų, pagarbus tonas ir akivaizdus, bet ne fanatiškas autorės susižavėjimas spektakliu.

Smagu dėl dažnėjančio teatrų polinkio burti žmones ne vien spektakliuose – dėl metų pradžioje LNDT dar vykusių diskusijų apie globalius žmonijos reiškinius, Jaunimo teatre rengiamų paskaitų bei susitikimų su režisieriais, „Menų spaustuvėje“ organizuojamų filmų peržiūrų ir dėl daugybės kitų, kuriuose nepavyks apsilankyti, kol neišmoksime vienu metu būti dviejose vietose.

Ingrida Ragelskienė

2018-ieji Lietuvos teatre man buvo, yra ir liks įrėminti dviem viršukalnėm – režisieriaus Eimunto Nekrošiaus ir dramaturgo Sauliaus Šaltenio „Kalės vaikais“ Klaipėdos dramos teatre ir režisieriaus Oskaro Koršunovo bei dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus „Rusišku romanu“ Lietuvos rusų dramos teatre.

Todėl ypač brangus džiaugsmingos euforijos akimirksnis, sužinojus Nacionalinės premijos laureatus. Nepamirštamas naujasis premijos laureatas aktorius Darius Meškauskas, sukūręs varpininko Karvelio vaidmenį „Kalės vaikuose“ ir nuoširdžiai, atvirai bendraujantis su publika, susirinkusia į teatrologės Daivos Šabasevičienės projekto „Lietuvos teatro amžius“ inicijuotą performatyvią paskaitą, vykusią „Meno forto“ salėje. O garbus Nacionalinės premijos laureatas Marius Ivaškevičius šiais metais netikėtai atsiskleidė ir kaip pelnytai griežtas bei labai reiklus pedagogas, dirbęs su Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre vykusio tarptautinio projekto „Nepriklausomi 18-18“ lietuviais ir lenkais dramaturgais.

Man, kaip žmogui, jau daug metų reflektuojančiam šiuolaikinį teatrą, buvo ypač svarbu per šį projektą pakliūti į kas dveji metai Rytų Europos teatrinį pulsą maksimaliai pagreitinantį tarptautinį teatro festivalį „Kontakt“ Torunėje, Lenkijoje. Kol mūsiškės „Sirenos“ demonstruoja bet kokios meninės ideologijos atrofavimąsi savo kasmet vis labiau smulkėjančioje programoje, nes, kaip žinome, ideologijai reikia pinigų, labai labai daug pinigų, lenkai savo regioninės reikšmės miestą kelioms savaitėms panardina į tikrą elitinio teatro meno transą, į kurį įeina visas miestas, be išimčių. 

Ir sultingiausia vyšnaitė ant 2018-ųjų teatrinių reiškinių daugiasluoksnio – Jo Strømgreno „Durys“ Lietuvos nacionaliniame dramos teatre. Už „nonsensinėje“ kalboje ištirpusias, stulbinamai šokančias mūsų teatro žvaigždes.

Rimgailė Renevytė

Šiemet būta teatro įvykių, peržengusių scenos ir paties teatro ribas. Į šį sąrašą norėtųsi įrašyti ne tik spektaklius ar teatrines iniciatyvas, bet ir konkrečius žmones, vizualines ar prasmines detales. Tad stengdamasi šiuos praeities įspūdžius prisiminti rašau:

1. Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabūs dalykai“.

2. Árpádo Schillingo spektaklis „Autonomija“ ir jame sulaikyta teatro gyvybė.

3. Renginių ciklas „Lietuvos teatro amžius“. Nors didžioji dalis praktinių „Lietuvos teatro amžiaus“ sumanymų dėl erdvės, bendradarbiavimo ar tiesiog entuziazmo stygiaus teatro šviesų neišvydo, įvykę susitikimai su skirtingų teatro profesijų kūrėjais turėtų tapti tradiciniu ne šimtmečio, o veikiau dešimtmečio apibendrinimu.

4. Valentinas Novopolskis ir Nelė Savičenko spektaklyje „Rusiškas romanas“. Vis dar neapleidžia mintis, kad šių metų teatrinis įvykis – aktorius.

5. Jaunimo teatro inicijuotas pokalbių ciklas „Autoriai“, skirtas ne tik pristatyti, bet ir pasikalbėti. Taip pat Mindaugas Nastaravičius, be kurio tie pokalbiai nebūtų buvę tokie atviri.

6. Spektaklio „Durys“ Godos Palekaitės scenografija ir Jo Strømgreno sprendimas dalį spektaklio veiksmo perkelti už durų.

7. „Sirenų“ programoje rodytas Kristiano Smedso spektaklis „Tik filmuojama“ ir,  žinoma, aktoriai Annamária Láng ir Juhánas Ulfsakas.

8. Spektaklis „Raudona“ ir Valentinas Masalskis jame.

Daiva Šabasevičienė

Šiais metais kiekviename teatre įvyko gražių ir reikšmingų dalykų. O metų gale didžiausią virpulį sukėlusios Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“ pasikvietė ir jo paties vėlę. Tas gedulo gumulas, įstrigęs sąmonėje, neleidžia pasidžiaugti įvykiais, kuriuos įprastai apmąstome per adventą. Ar gali teatro magija būti galingesnė ir už mirtį?

Vasarą lyg meteoras per visą Prancūziją praskriejo Oskaro Koršunovo Molière’as. Vytautas Narbutas, vietoj žalio apsiausto sukūręs žalią scenovaizdį, „Tartiufą“ tarytum sugrąžino Prancūzijai. Gal dėl to ir trupės kelionė į Vilnių buvo tokia ilga. Kliūtys atrodė menkos, bet su keliais persėdimais „Tartiufas“ tik per porą dienų grįžo namo. Bet kokiu atveju lietuviškas Versalis Versalio tėvynėje iš naujo pakrikštijo visą trupę. 

Turiu nedidelį, bet intriguojantį sąrašėlį premjerų, kurias ketinu apvažiuoti artimiausiu metu, o kol laukiu šios šventės, džiaugiuosi išskirtiniu įvykiu – „Arkos“ galerijoje lėlininko Rimo Driežio sudaryta paroda „Dailė lėlių teatre“ (nuo pirmojo LDK lėlininko iki grupės „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“ marionečių).

Ir, aišku, dėkoju kelioms dešimtims teatro žmonių, kurie matomu ir nematomu būdu padėjo surengti „Lietuvos teatro amžiaus“ refleksijų programą, trukusią pustrečio mėnesio ir tapusią mano dar viena teatrine mokykla.

Helmutas Šabasevičius

Iš labiausiai 2018-aisiais įsiminusių darbų klasikinės choreografijos srityje – Adolphe’o Adamo „Korsaras“, kurį Vilniuje pastatė baletmeisteris Manuelis Legris, suteikęs progą atsiskleisti naujoms baleto solistų talento pusėms, pademonstruoti ir techninę šokio meistrystę, ir artistiškumą. Tarp jų ypač išsiskyrė Manto Daraškevičiaus Birbantas ir Jono Lauciaus Lankadamas.

Daug džiaugsmo suteikė bendras darbas su Nacionalinės M.K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriaus pedagogais ir moksleiviais. Koncerte „Romantizmo svajos“ įgyvendintas seniai kirbėjęs sumanymas – šokis „Lietuvaitė“ („La Lithuanienne“), kuris buvo atliekamas nuo 1844-ųjų, kai jį danų balerinai Augustai Nielsen pagal Hanso Christiano Lumbye muziką sukūrė prancūzų choreografas François Lefèbvre’as. Koncerto „Romantizmo svajos“ premjera įvyko gruodžio 4 d. Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, „Lietuvaitę“ šoko tryliktos klasės mokinė Kamilė Pilibaitytė (mokytoja Audronė Sarokaitė).

Atsigręžti į istorinius laikus paskatino ir mokslinė konferencija, skirta muzikologės Jūratės Trilupaitienės jubiliejui: įdomu buvo atidžiau patyrinėti „baletus“, statytus jėzuitų administruojamame Vilniaus universitete, tarp jų – ir 1754 m. parodytas „Bakcho, gėrimų dievo, baletas su linksma pradžia, tačiau liūdna pabaiga“, kuriame pasakojama apie girtuoklystės pagundoms neatsispyrusių indų liūdną galą, – lyg libretą būtų parašęs sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga.

Iš šiuolaikinio šokio projektų vis dar nepaleidžia „Low Air“ spektaklis „Su(si)tikimas“ – žiūrint jį (ar dalyvaujant jame) atrodė, jog esi erdvėje, kurioje eksponuojami spektaklio kūrėjų kompleksai, manipuliuojama atviromis šiuolaikinio teatro bei šokio formomis ir žiūrovais, kurie lyg Hamelno miesto vaikai paskui žiurkininką eina ratu drauge su margais chalatais vilkinčiais sektantais, o paskui paklusniai aplink iš savo pačių būrio išrinktą raganą sukrauna bausmės laužą.

Laura Šimkutė

Jeigu reikėtų apibūdinti šiuos teatro metus, turbūt vartočiau žodį „dinamiški“. Net ir pagrindinėms vaidybos aikštelėms renovuojantis teatrinis ritmas nestoja – premjeros vyksta, teatrai gastroliuoja, viskas juda, keičiasi. Maloniai stebina Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras: ir atsinaujinusiu repertuaru, ir gausėjančiais projektais, ir jaunų kūrėjų kvietimu kurti ten.

Labiausiai vis dėlto įsiminė užsienio produkcija, atvežta į Lietuvą festivalių „Naujasis Baltijos šokis“ bei „Naujojo cirko savaitgalis“. Konkrečiau – Oonos Doherty „Vilties medžioklė“, kurioje atlikėja meistriškai laviruoja tarp skirtingų, lyg iš įvairių kultūros plotų cituojamų personažų, bei Thomas Moncktonas, savo kūnu „Kauluose“ pasakojantis žmonijos istoriją. Manau, kad tarp šių darbų galima atrasti sąsajų.

Iš Lietuvos kūrėjų premjerų sunku ką nors išskirti, pirmiausia į galvą šauna Oskaro Koršunovo teatre pavasarį pasirodęs spektaklis „Pasikėsinimai į jos gyvenimą“ pagal Martiną Crimpą, prieš 20 metų parašytą kūrinį pavertęs aktualiu, demaskuojančiu netikrumo kultą, tapusį absoliučia norma.

Ieva Tumanovičiūtė

Anksčiau beveik kiekvienas apsilankymas teatre būdavo ypatingas ir prasmingas įvykis, o dabar vis daugėja tą patį vakarą pasimirštančių kūrinių. Tačiau tai tik sutapimas, kad šiemet didžiausią įspūdį padarė spektakliai, sukurti užsienyje: vienas jų parodytas festivalyje „Naujasis Baltijos šokis“, o kiti du – „Sirenose“. Negaliu sakyti, kad neįsiminė nė vienas Lietuvoje sukurtas darbas, bet turiu apsiriboti tais trimis, be to, kai kuriuos šių metų spektaklius dar ruošiuosi žiūrėti. Tris pasirinktus kūrinius sieja po jų aplankęs džiaugsmas dėl įvykusio svarbaus susitikimo. Pavasarį Alaino Platelio „Nicht Schlafen“ priminė, kaip stipriai gali paveikti veiksmas scenoje. Kai Gustavo Mahlerio Adagietto iš Penktosios simfonijos susijungia su Afrikos ritmais, o į liniją išsirikiavę devyni šokėjai trypdami juda žiūrovų link, įvyksta emocinė kulminacija. Šokio spektaklis „Nicht Schlafen“ liudija, kad teatras, kaip taikliai įvardija Alvis Hermanis, yra „gyva energijos apykaita tarp žiūrovų ir scenos“. O kad ši įvyktų, matyt, turi sutapti režisieriaus, aktorių ir žiūrovų emociniai, intelektiniai ir kt. biolaukai. Taip nutiko ir per vokiečių trupės „She She Pop“ spektaklį „Stalčiai“, leidusį kartu su protingomis moterimis autoironiškai pasijuokti iš visuomenės ir istorijos stereotipų. Spektaklis parodė, kad kūrėjoms nesvetimi akademiniai diskursai, o kai kurių iš jų motinų stalčiuose slepiasi ir feministinė literatūra. Varšuvos nacionaliniame teatre Eimunto Nekrošiaus režisuotos „Vėlinės“ pažadino grandiozinių teatro kūrinių ilgesį. Tokie spektakliai ne tik žavi savo kokybe, kurią liudija kostiumų audiniai, apšvietimo galimybės ir aktorių meistriškumas, bet ir visomis prasmėmis reikalauja laiko. Laiko žiūrėti ir laiko suvokti. Visi trys minėti spektakliai tiria dabarties laiką: „Nicht Schlafen“ – įvairių kultūrų žmonių sugyvenimą vienoje erdvėje, „Stalčiai“ per mikroistorijas atskleidžia vis dar gyvą padalytos Vokietijos praeitį, „Vėlinėse“ asmeninė kūrėjo drama perauga į jo pareigą visuomenei.

Rasa Vasinauskaitė

Daug kas įšoko ir taip pat iššoko iš atminties. Daug ko nemačiau, tad negaliu kalbėti apie tuos spektaklius, eskizus ar skaitymus, kurie galbūt būtų „įšokę“. Na, o dabar – kas liko ir įstrigo kaip kalendorinių metų įspūdžiai.

Darius Meškauskas (pasakotojas Karvelis) su sunkiai pakeliama, bet lengvai manipuliuojama medžio kalade ir „mirštantis Donelaitis“ Eimunto Nekrošiaus „Kalės vaikuose“; Ingos Jankauskaitės – Anos Kareninos (visų pasaulio moterų – anų kareninų?) monologas Oskaro Koršunovo „Rusiškame romane“; Gintaro Makarevičiaus knygų kolonos, Gyčio Ivanausko žmogus ir lėlė Srolikas, Jovitos Jankelaitytės dainuojanti Chaja Gintaro Varno „Gete“; Martyno Nedzinsko užkrečianti vaidybinė apgaulė „Nuostabiuose dalykuose“; Miglės Polikevičiūtės balsinės transformacijos Jono Tertelio „Nežinomoje žemėje. Šalčioje“.

Renginiai: 1. savarankiškas, iš asmeninės iniciatyvos kilęs kolegės Daivos Šabasevičienės renginių ciklas „Lietuvos teatro amžius“, parodęs, kiek talentingų teatro žmonių kūrė laisvą pasaulį jei ne tikrovėje, tai scenoje; 2. skirta Vilniaus teatro „Lėlė“ 60-mečiui, bet irgi iš asmeninio entuziazmo gimusi lėlių teatro menininko (ir istoriko!) Rimo Driežio parengta paroda „Dailė lėlių teatre“ sostinės „Arkos“ galerijoje.

Spektakliai: 1. be abejonės, Eimunto Nekrošiaus „Vėlinės“, kurias jis mums paliko kaip Kūrėjo testamentą; 2. Alaino Platelio „Nicht Schlafen“ – turtingas reikšmių ir asociacijų, įrašytų šokėjų kūnuose ir judesiuose; 3. Suspėjęs į šį „kalėdinį traukinį“ – Agniaus Jankevičiaus „Idiotas“ – stiprus, drąsus ir prasmingai politiškas, kuriame visi aktoriai be išimties dirba puikiai.

Sveikinimai Nacionalinės premijos laureatams – aktoriui Dariui Meškauskui ir dramaturgui Mariui Ivaškevičiui, stipriai vidurinei grandžiai tarp jaunosios ir vyresnės teatralų kartų. Apmaudu, kad nyksta repertuarinis teatras – ne tik skirtingų meninių bei gyvenimiškų patirčių, bet ir klasikos bei šiuolaikinių tekstų susitikimo vieta.

Dovilė Zavedskaitė-Statkevičienė

2018-ųjų teatrą atsimenu nuo rudens. Arba nuo rugpjūčio, kai išėjo Viktorija I., ir mano mintyse ji, visa graži, tapo nebespalvota. Prisimenu, kaip vieną rugsėjo vidurnaktį ėjau per Katedros aikštę ir sustojau. Vidury, baltuojančioje scenoje, „Low Air“ repetavo „Tiems, kurie toli“, aš praradau laiko nuovoką, į mane – dar vasarišką – kažkaip jautriai įgriuvo teatras. Tada baigėsi šiltos naktys. Prasidėjo cirkas, kuris šiemet man buvo kaip stebuklų miškas, kur už kiekvienos eglės buvo po stiklainį cukraus vatos. Prisimenu, kaip pavėluotai pamačiau Manto Jančiausko „Laimės respublikoje“ ir pagalvojau, kad pagaliau kalbame apie vandenyną, kad pagaliau praleidžiame balutes, ir norėjau jam padėkoti. Prisimenu lengvumą Jo Strømgreno „Duryse“ ir mintį, kad visas jo juokas kyla iš gilaus gilaus pesimizmo, iš minties, kad pasaulis – baisi baisi vieta. Prisimenu, kaip sėdėdama viena kambary paplojau teatrologei Aušrai Kaminskaitei, parašiusiai fantastinį „Šlovinant Koršunovo genijų“, ir dar plodama susimąsčiau, kad čia būtų proga plojant atsistoti. Prisimenu Rainerį Maria Rilke iš „Sirenų“ ir jo eilutę: „Gal visi mūsų gyvenimo drakonai tėra princesės, kurios tik to ir laukia, kad pamatytų mus nors kartą veikiant gražiai ir drąsiai.“ Prisimenu, kaip pajutau, kad staiga pasaulis ėmė spengti, kai likome be Eimunto Nekrošiaus. Ir prisimenu juodą pūgą Saulės Degutytės „Sibiro haiku“, tos pūgos užverstą mūsų – sibirinių pagalėlių – liūdesį. Buvo jautrūs metai, vis dėlto viduje pajudinę tūnantį žmogų.

Kamilė Žičkytė

Į pabaigą einantys metai labiausiai įsiminė ne premjeromis ar debiutais, o teatro bendruomenę gausinančiais festivaliais. Retrospektyviai ir gal kiek lakoniškai pasidalinsiu ryškiausiais įspūdžiais. Sausio pradžioje „Menų spaustuvėje“ vyko vaikams ir jaunimui skirtas tarptautinis festivalis „Kitoks“. Ir jis tikrai kitoks, spektaklius jaunajai auditorijai pakeliantis į kitą meninį lygį. Kovo mėnesį į Klaipėdą jaunuosius teatro kūrėjus sukvietė „Jauno teatro dienos“. Kaip įprasta, daugiau entuziazmo kėlė ne festivalio spektaklių programa, o menininkų dirbtuvės, šiemet iš koridorių persikėlusios į pagrindinę „Švyturio“ arenos erdvę. Tačiau festivalis vis mažiau kvietė į kūrybinį procesą įsitraukti teatrologus, tad šiems liko tik diskusijų moderatorių ar informacinių pranešimų autorių vaidmuo. Į vasarą entuziastingai palydėjo „Naujasis Baltijos šokis“ su Ivo Dimchevo „Skulptūromis“ bei Alaino Platelio ir trupės „Les Ballets C de la B“ „Nicht Schlafen“ priešakyje, o vasaros viduryje „Menų spaustuvės“ iniciatyva pirmą kartą vyko gatvės teatro festivalis „Spot“. Viešosiose miesto erdvėse nemokamai rodyti spektakliai, instaliacijos ir ekskursijos po miestą sudomino ir atostogaujančius teatralus, ir netyčia „užklydusius“ praeivius. Rugsėjo pradžioje scenos menų išsiilgusius į „Menų spaustuvę“ sukvietė festivalis „Naujojo cirko savaitgalis“. Perpildytos salės liudijo, kad abejingų naujajam cirkui yra vis mažiau. Pasibaigus amerikietės Angelos Wand autobiografiniam stand-up’ui „Sužeisti gyvūnai“ pasirodė, kad vis mažiau abejingi esame ir politinėms bei socialinėms moterų problemoms ir feministinėms idėjoms. Vilniaus tarptautinio teatro festivalio „Sirenos“ programoje pristatytas kolektyvo „She She Pop“ iš Berlyno feministinio teatro bruožų turintis spektaklis „Stalčiai“ liudijo, kad Lietuvoje vis dažniau aktualizuojama lyčių nelygybė nėra atsitiktinė. Iš vienos pusės, praeinantys teatriniai metai džiugina, o iš kitos, deja, liūdina, mat dažniausiai džiaugsmą kelia ne mūsų kūrėjų idėjos, o svečių iš užsienio meniniai projektai.