Šimtmečio pasakojimai Estijos teatruose

Valstybės šimtmečio minėjimo renginiai vyksta ne tik Lietuvoje, bet ir kitose 1918 m. atkurtose valstybėse. Šia proga 2014 m. pavasarį Estijos teatrai sukūrė specialų projektą „Šimtmečio pasakojimai“ („Tale of The Century“). Burtais buvo išrinktos teatrų poros, turinčios sukurti spektaklį apie atsitiktinai priskirtą Estijos valstybės dešimtmetį nuo 1910 iki 2020 metų. Projekte dalyvavo beveik pusė šalies teatrų, o jo rezultatai pristatyti rugsėjo 3–9 d. Tartu vykusio Estijos teatro festivalio „Draama“ programoje. Šiame straipsnyje iš teatrų bendradarbiavimo ir istorijos interpretavimo perspektyvos apžvelgsiu įdomesnius programos spektaklius.

Norėčiau pradėti nuo savo forma ryškiai iš kitų išsiskyrusio spektaklio „Kelionės. Pažadėtoji žemė“ („Rännakud. Tõotatud maa“). Tik reikėtų iš karto pasakyti, kad jį kūrusi menininkė Kadri Noormets (prodiuserių kompanija „Sõltumatu Tantsu Lava“) ir pagal projektą priskirtas „Vanemuine“ teatras nebendradarbiavo – abu partneriai sukūrė du atskirus spektaklius. Taigi „Kelionės. Pažadėtoji žemė“ yra solo pasirodymas, sukurtas kaip kelionės patirtis. Prie įėjimo į salę žiūrovus pasitinka pati Noormets ir į spektaklio erdvę juos įleidžia po vieną. Spektaklio metu žiūrovai gali nusisukti į sieną ir stebėti erdvę per pritvirtintus veidrodžius arba (visi vienu metu) pakeisti savo vietą, eidami vorele palei sieną tol, kol keitimo iniciatorius pasiekia tašką, kuriame nori atsisėsti.

Menininkė skaito tekstus, juda šalia abstrakčios kalno formos konstrukcijos, prašo žiūrovų padėti jai įgyvendinti tam tikrus sumanymus – nuslinkti nuo minėtos konstrukcijos, keturiasdešimt sekundžių pažiūrėti jai į akis, pakelti sunkius maišus ar paduoti kibirus su vandeniu. Retkarčiais ji pranyksta tamsoje, tada scenoje veikia tik scenografija ir garso įrašas. Spektaklio pabaigoje Noormets reflektuoja patį procesą. „Nusprendžiau neflirtuoti su publika“, – sako ji žiūrovams. Po to išverčia vieną iš spektaklio erdvę juosiančių sienų ir palydi juos į lauką.

Noormets spektaklis pasirodė įdomus, nes sukurtas ne pagal klasikinės teatro dramaturgijos dėsnius: jame nebuvo pasakojama istorija ir jį žiūrint apskritai nebuvo aišku, ko iš jo galima tikėtis ir kas bandoma pasakyti. Žiūrovas turėjo visišką laisvę interpretuoti menininkės veiksmus, abstrakčią scenografiją, poetinius vaizdinius siūlančių tekstų fragmentus bei asociacijas žadinančią elektroninę muziką. Be to, spektaklyje buvo sukurta intymi atmosfera, tiesioginis menininko ir žiūrovo ryšys, kurio pasigedau kituose Estijos valstybės šimtmečio minėjimui skirtuose darbuose. Vis dėlto estų kritikai atkreipė dėmesį, kad Noormets darbuose kartojasi tam tikri elementai, pavyzdžiui, panaši kūrinio struktūra, todėl mačiusiems daugiau spektaklis „Kelionės. Pažadėtoji žemė“ nublanko.

Taip pat Estijos kritikai įvardijo, kad Noormets darbe vargiai galima įžvelgti tiesioginių sąsajų su XX a. 3-iojo dešimtmečio įvykiais, kaip buvo numatyta „Šimtmečio pasakojimų“ projekte. Kyla klausimas, kiek užsakymas gali apriboti menininką ir kiek istorija apskritai turi atsispindėti meno kūriniuose. Spektaklio aprašyme menininkė teigia, kad jos darbas – tai vieno 3-iojo dešimtmečio fakto abstrakcija; ji atsispiria nuo to, kad tuo metu 3400 estų pasirinko vienos krypties bilietą į pažadėtąją žemę Braziliją. Noormets pateikia ir spektaklio gidą, kuriame nurodo savo kūrybos principus ir pasiūlo interpretacijas: „Atstumas – tai, kas atgaivina perspektyvą, leidžia pažvelgti iš tolo, o vėliau priartėti; tai ypatinga banga, prieš kurią ir po kurios eina artumas“, „Brazilija – vienas didžiausių atstumo pavyzdžių ir drąsos vykti „niekas nežino kur“ atspindys“, „Laivas – transporto priemonė, kelionę paverčianti lėtu procesu“. Šie ir kiti Noormets apibūdinti elementai veikia spektaklyje, o per tokias (tiesa, labai tolimas, bet vis dėlto) sąsajas praeitis įgauna netikėtą išraišką ir per žiūrovo patirtį vėl atgyja. Būtent bandymų ieškoti, ką šiandien reiškia istorija ir kokia jos pasakojimo prasmė, labai trūko kituose programos darbuose.

„Šimtmečio pasakojimų“ reikalavimas atspindėti konkretaus dešimtmečio istoriją gana laisvai buvo interpretuotas Estijos nacionalinės operos ir „MIMproject“ menininkų (prodiuserių kompanija „Kanuti Gildi SAAL“) spektaklyje „Estijos istorija. Tauta, gimusi iš šoko“ („Eesti ajalugu. Ehmatusest sündinud rahvas“). Formalia nuoroda į jiems priskirtą 7-ąjį dešimtmetį tapo 1964 m. vykstantis laiko mašiną sukūrusio mokslininko Manfredo Mimo ir rašytojo, lingvisto Lennarto Meri susitikimas. Jie vienas kitam prisipažįsta mėgstantys galvoti apie pamirštus dalykus, kuriuos reikia iš naujo sukurti. Pasitelkiant operą spektaklyje pasakojama Estijos istorija, tarsi ji būtų pamiršta ir ją reikėtų sukurti iš naujo.

Mokslininkas sakosi matęs, kaip Kalio kraterį Saremos saloje išmušė meteoritas, o smūgio metu ten buvę kinokefalai – raudonakiai šungalviai iš plastiko ir spyruoklių – staiga virto žmonėmis... estais. Tai jis žada įrodyti atkurdamas kalkakmenyje išlikusį krintančio meteorito garsą. Spektaklyje Estijos istorija pasakojama atskiromis scenomis, be jokio nuoseklumo pristatant įvykio vietą ir metus: veiksmo erdvės apima atvirą kosmosą, Atėnus, Saremos salą, įvairius taškus Taline, Estijos ambasadą Maskvoje, o laiku keliaujama į antiką, viduramžius, Antrojo pasaulinio karo laikotarpį, 7-ąjį ir 8-ąjį dešimtmečius ar net į 2014-uosius. Kūrėjai švelniai juokiasi iš pseudomokslinių teorijų, fantazuoja apie istorinius faktus, pavyzdžiui, Tacito estų paminėjimą, ar apie tokias istorines asmenybes kaip Aristotelis, ironizuoja visuomenės problemas, tarkim, moterų teises vyrų valdomame pasaulyje, arba su humoru, bet kartu ir jautriai, prisimena tai, kas buvo priimtina ir draudžiama sovietų valdžios laikais. Manfredas ir Lennartas keliauja laiku iki 888 m. pr. Kr., kai scenoje pradeda ropinėti estų protėviai – radijo ryšiu valdomi kinokefalai šviečiančiomis akimis. Istoriją galima apibendrinti libreto tekstu: „Dangaus kūnas atvyko iš išorės ir prasiskverbė tolyn – šalta, tamsu ir negyva; o tai, kas iš jo liko, pavirto į kirvius ir iečių antgalius, žodžius ir poeziją, pasaulio suvokimą ir pasaulio žemėlapius.“

Kūrinyje klasikinį operos orkestrą menininkai papildė neįprastais akustiniais ir elektroniniais instrumentais, o solistų arijas keitė minimalistinės elektros signalų kompiliacijos. Jungiant scenografiją ir videomeną scenoje buvo kuriama ypatinga erdvių iliuzija ir atmosfera – dykumos paslaptis, sovietinio kabineto šaltis, kosmoso tuštuma, rudeninio parko nostalgija, viduramžių bažnyčios mistika ir pan. Menininkai prisiminė ir retai benaudojamą scenos ratą. Nors estų kritikai teigė, jog „MIMproject“ menininkų pomėgis pasitelkti technologijas lėmė tai, kad scenoje nebuvo išnaudotas Estijos nacionalinės operos dainininkų ir baleto šokėjų potencialas, mano manymu, bendradarbiavimas pavyko, o šis kūrinys – vienas stipriausių projekto „Šimtmečio pasakojimai“ rezultatų. Menininkų pasiūlyta laisva ir kūrybiška šalies istorijos interpretacija, užuot pateikusi atsakymus, skatina kelti klausimus, ieškoti savo tiesos ir naujo santykio su žmonių kuriamais pasakojimais.

Idėjomis ir išraiškos priemonėmis silpni pasirodė trupės „NO99“ spektaklis „Nr. 34 Revoliucija“ („NO34 Revolutsioon“) bei „Vanemuine“ teatro kūrinys „Kelionės. Terra Mariana dainos“ („Rännakud. Maarjamaa laulud“). Daugelis kitų „Šimtmečio pasakojimų“ programos kūrėjų spektaklio veiksmą tiesiog perkėlė į jiems paskirtą dešimtmetį: į 4-ąjį („Sirko Estija“ („Sirgu Eesti“), 6-ąjį („Varno akmens šeimininkė“ („Kaarnakivi perenaine“), 8-ąjį (dalis spektaklio „Hipių revoliucija“ („Hipide revolutsioon“), 9-ąjį („Iki mūsų – tvanas“ („Enne meid oli veeuputus“) bei XXI a. pirmąjį dešimtmetį („Vaizdas už milijoną“ („Miljoni vaade“). Nors šie kūriniai leidžia džiaugtis Estijos dramaturgų įgūdžiais, žiūrint juos bendroje „Šimtmečio pasakojimams“ skirtoje programoje į akis krito pernelyg didelis dėmesys istoriniam laikotarpiui ir faktinėms detalėms. Atrodė, kad užsakymas pernelyg apribojo teatro menininkų kūrybines idėjas ir buvo per toli nuo to, apie ką jie patys norėtų kalbėti.

Šokio teatro „Fine 5“ ir Rakverės teatro spektaklio „Paliesti mėnulį“ („Puudutada kuud“) veiksmas vyksta 10-ajame dešimtmetyje. Estijai tapus nepriklausoma valstybe, tai buvo didžiulio virsmo laikas. Spektaklio kūrėjai atkreipia dėmesį, kad greta visiems svarbių pokyčių, kurie vyko įsigalint laisvajai rinkai ir atsiveriant sienoms, Estijoje (kaip ir Lietuvoje) išnyko šokio meną varžę sovietiniai apribojimai, leidę tik baletą ir tautinius šokius bei draudę modernią / šiuolaikinę kūno raišką. Režisieriai Urmas Lennukas ir Peeteris Raudseppas, darniai suvieniję skirtingų teatrų aktorius ir šokėjus, sukūrė muzikinį spektaklį.

Jo istorija gana paprasta. Nedidelio miestelio kultūros namuose repetuojanti tautinių šokių trupė pakviečiama estų šokius pristatyti Kanadoje. Netrukus tomis pačiomis patalpomis pradeda naudotis šiuolaikinio šokio atstovas. Tarp jo ir vienos būrelio šokėjos užsimezga draugystė – šokis juos sieja, o per šiuolaikinį judesį mergina atranda išraiškos laisvę. Vis dėlto gražią poros ateitį komplikuoja vaikino priklausomybė nuo kokaino bei merginos tėvų priešinimasis jos šokėjos karjerai. Į pasakojimą įvesta ir visuomenei nereikalingu pensininku tapusio merginos tėvo drama – buvęs kolūkio pirmininkas ir puikus organizatorius tūno namie. Meilės istorija baigiasi liūdnai, tačiau mergina toliau šoka, o jos tėvas ketina tapti politiku ir ginti Estijos žmones nuo apgavikų.

Pagal personažus, siužeto raidą, paliestas temas ir problemas spektaklio „Paliesti mėnulį“ pjesė gali būti rikiuojama šalia „Varno akmens šeimininkės“ ar „Vaizdo už milijoną“. Tačiau kitaip nei pastaruosiuose kūriniuose, kur tik papasakojama su konkrečiu dešimtmečiu susijusi istorija, šiame bandoma žengti toliau – mėginama nagrinėti laisvės problematiką. Nors scenoje rodoma romantiška istorija primena lengvą Holivudo filmą, per skirtingų šokio krypčių susidūrimą scenoje įdomiai skleidžiasi pats šokio menas ir 10-ajam dešimtmečiui būdingos žmonių pasaulėžiūros. Tad spektaklio „Paliesti mėnulį“ kūrėjai toliausiai nužengė skirtingų teatrų bendradarbiavimo ir konkretaus dešimtmečio perteikimo požiūriu.

Savo mastu įspūdingiausias „Šimtmečio pasakojimų“ pastatymas – bendras „Von Krahl“ ir Naujojo Tartu teatrų darbas „BB naktyje“ („BB ilmub öösel“), skirtas 5-ajam dešimtmečiui. Dramaturgas Ivaras Põllu atsispyrė nuo 1996 m. išleisto Mati Unto romano „Brechtas naktyje“, kuriame pasakojama, kaip Antrojo pasaulinio karo metais Bertoltas Brechtas nuo persekiojimo Vokietijoje bėga į Suomiją ir gyvena pas suomių bei estų rašytoją Hellą Wuolijoki. O lygia greta pasakojama, kaip kiti veikėjai – kareivių žmonos ar buvęs Estijos prezidentas – išgyvena istorinius Estijos įvykius: 1940-ųjų birželio perversmą, trėmimus į Sibirą, Maksimo Unto, laikinai ėjusio Estijos prezidento pareigas, dingimą. Vis dėlto šiame darbe įspūdį daro ne pati istorija, o tai, kaip ji pateikiama žiūrovui.

Į spektaklį publika iš Talino arba Tartu važiuoja traukiniu. Stotyse jiems išdalinamos ausinės, per kurias kelionės metu (apie 1,5 valandos) transliuojama radijo pjesė. Atvykus į Tapos stotį, esančią pusiaukelėje tarp Talino ir Tartu, iš kur 1940-aisiais vyko masiniai estų trėmimai į Sibirą, žiūrovai kviečiami pabūti istorinio filmo statistais – čia pat platformoje ovacijomis pasitikti atvykstančius sovietų okupantus ir prie istorinio stoties pastato suvaidinti Birželio perversmo dalyvius. Po interaktyvių scenų žiūrovai stoties pastate gauna po dubenėlį sriubos, o po trumpos pertraukos kviečiami pereiti iš vienos salės į kitą, kur vaidina aktoriai. Nors ši spektaklio dalis priartėja prie tradicinio teatro, ir čia nepaleidžia nepakartojamo, ypatingo įvykio jausmas. Scenografė Kristiina Põllu išmoningai išnaudojo stoties pastato erdves, vienose salėse aktoriams sukurdama amfiteatrines pakylas, o kitose įkurdindama juos nedideliuose kambarėliuose virš žiūrovų. Šviesų dailininkas Rene Liivamägi išryškino supančių sienų tapybiškumą ir erdvės paslaptingumą. Aktorių vaidyba šalta, be didelių emocijų ir psichologizavimo, tačiau techniškai tiksli. Spektakliui pasibaigus iš žiūrovų surenkamos ausinės ir jie traukiniu grįžta atgal į Taliną arba Tartu.

Spektaklio meninę vertę iliustruoja scena, kai skambant Arvo Pärto kūriniui „Veidrodis veidrodyje“ į stoties salę užeina du vyrai, dramaturgo „pagal vaikystės pomėgius“ įvardyti kaip Dailininkas ir Poetas. Iš aprangos ir ūsų žiūrovai atpažįsta Hitlerį ir Staliną. Švelnios muzikos persmelktoje erdvėje šie monstrai tarpusavyje šnekučiuojasi kaip paprasti žmonės, tarsi kažkuo abejotų, tyrinėtų pasaulį, o ne spręstų milijonų žmonių ir tautų likimus. Toks sceninis įvykis jaudina ir kelia vidinius prieštaravimus. „Von Krahl“ ir Naujojo Tartu teatrų kūrinyje istorinių faktų ir poezijos, žiaurios tiesos ir malonios estetikos susipynimas neleidžia pamiršti praeities, tačiau padeda su ja susitaikyti, o ją permąstant žengti toliau – gyventi savo mažus neherojiškus gyvenimus.

„Šimtmečio pasakojimų“ apžvalgos pabaigoje belieka pridurti, kad žiūrint su šalies istorija susijusius estų spektaklius negalima nepastebėti jų saviironijos, miesto kultūros pomėgio, ištikimybės miškams bei pelkėms ir, rodos, giliai paslėpto, bet vis dar gyvo tikėjimo mitais. Ganėtinai institucinis, labiau į proginį minėjimą, o ne į meninę laisvę nukreiptas projektas estams vis dėlto suteikė progą teatre permąstyti šalies praeitį, o Estijos rusų teatro spektaklyje „Bus / Nebus. Estija po 100 metų“ („Tuleb / Ei Tule: Eesti 100 aasta pärast“) pagalvoti apie ateitį. Nors Estijoje nacionalinė dramaturgija gana stipri, šis projektas paskatino sukurti bei pastatyti vienuolika naujų teatro pjesių. Tai – tegul ir nedidelis, bet taip pat svarbus žingsnis tolesnėje šalies teatro raidoje.

Kelionę finansavo Scenos meno kritikų asociacija iš KRF programos „Meno kūrėjų organizacijų strateginių programų įgyvendinimas“.