2021-ieji muzikoje: kas labiausiai įsiminė?

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Visi menininkų metai verti pagarbos. Jų darbai išryškina įvairias tendencijas: inovatyvumą, gyvenamąjį laiką atspindinčias kūrybines paieškas, edukacines pastangas. Tenkinantys snobų kultūrą, menininkų saviraišką įvairiuose žanruose, kūrybos terpėse. Deja, mes ne viską pamatome. Gailiuosi, kad iš arčiau neturiu galimybės matyti žymaus sujudimo Klaipėdos muzikiniame teatre. Mažai girdėjau apie kauniečių muzikų veiklą. „Merdi“ Panevėžyje, Šiauliuose gyvenantieji. Ryškiausias LNOBT darbas buvo Richardo Strausso opera „Rožių kavalierius“. Ir ginčytinos vertės Giuseppe’s Verdi „Traviata“ – nors reikšminga kaip simbolio, tradicijos atnaujinimas. Ryškiausiai pasirodė atlikėjai, kuriais turėtume didžiuotis ir linkėti geros kloties scenose – dainininkai Justina Gringytė ir Vaidas Vyšniauskas. Reikšmingiausią poziciją Nacionalinės filharmonijos koncertuose užėmė Mūzos Rubackytės inicijuotas fortepijono festivalis „Paryžietiški vakarai Vilniuje“. Talpiausias ir raiškiausias žodis, publikuotas „7 meno dienų“ puslapiuose, – Giedrės Kaukaitės publikacijos. Baigtas muzikos gyvenimo istorijai reikšmingas Vaclovo Juodpusio trijų knygų ciklas „Tai buvo... Muzikinės kultūros atspindžiai“ (LMRF). Pagirtina: vertai Nacionalinės premijos skirtos Daivai Vyčinienei ir Vytautui Miškiniui.

Kristupas Antanaitis

Praėjęs laikas nuo pandemijos pradžios mus daug ko išmokė. Viena tokių pamokų – virtualūs koncertai, kurių bene daugiausiai surengė Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras (LNOBT), pavasarį pakvietęs žiūrovus net į penkis koncertus, kuriuose pasirodė trimito virtuozas Sergejus Nakariakovas, visi teatro dirigentai, baleto trupė, skambėjo įvairi programa nuo Wolfgango Amadeus Mozarto iki Alfredo Schnittke’s. Virtualiu koncertu teatras paminėjo ir dirigento Rimo Geniušo gimimo šimtmetį, koncerte pasirodė pianistai Lukas ir Petras Geniušai bei dirigentas Julius Geniušas. LNOBT pirmą kartą operos gerbėjus vasarą pakvietė į Valdovų rūmų didįjį kiemą, kur festivalyje „LNOBTOpen“ buvo parodyta atnaujinta, 2006 m. Dalios Ibelhauptaitės pastatyta „Bohema“, po pertraukos grįžęs baletas „Bolero“ ir Ludwigo Minkaus baleto „Paquita“ premjera. Didžiausiu laimėjimu teatrui tapo rudenį viena po kitos įvykusios „Rožės kavalieriaus“ bei „Traviatos“ premjeros, kurios nepaliko abejingų. Nuo sostinės neatsiliko ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, vasarą melomanus pradžiuginęs elinge vykusiu operos festivaliu, kuriame buvo parodytas neprilygstamasis Richardo Wagnerio „Skrajojantis olandas“ bei baletai „Stabat mater“ ir „Šventasis pavasaris“. O Klaipėdos teatro sezono kulminacija tapo lapkričio viduryje pirmą kartą Lietuvoje pastatyta Gaetano Donizetti opera „Pulko duktė“.

Kristupas Bubnelis

Ko gero, 2021-ieji kultūros ir meno bendruomenei įsimins kaip Annus mirabilis – didžiulį pagreitį po pandemijos paralyžiaus įgavęs laikotarpis, kai renginių pasiūla, rodos, viršijo žmogiškąjį mastelį. Norėčiau atkreipti dėmesį į vieną įdomiausių alternatyvų instituciškai gana prėskai ir sustabarėjusiai lietuviškų šiuolaikinės muzikos festivalių tikrovei, kuriai atsvara tapo šiemet inicijuota Vilniaus naujosios ir eksperimentinės muzikos serija „Kontaktas“. Paskutinis serijos renginys įvyko gruodžio 16 d. „Menų spaustuvėje“, čia prancūzų kontraboso virtuozas Florentinas Ginot atliko lietuvių kompozitorių – Ryčio Mažulio, Rūtos Vitkauskaitės, Ramūno Motiekaičio ir Andriaus Šiurio – kompozicijas. Skirtingų prieigų prie šio instrumento įvairovė išryškino tiek kūrėjų prioritetus, tiek paties instrumento įvairiapusiškumą, o svarbiausia, pasižymėjo rafinuotu skambesio spektru. Kitas įsiminęs renginys – liepos 1 d. Nacionalinėje filharmonijoje vykęs nukeltas „Gaidos“ koncertas, kuriame pristatyti austrų kompozitoriaus Beato Furrerio kūriniai. Bendru programos vardikliu galima laikyti koncerto žanrą, o programoje skambėjusios kompozicijos, tarp jų ir jau klasika tapęs Witoldo Lutosławskio Koncertas fortepijonui su orkestru (skambino Lukas Geniušas), atskleidė šio itin akademiško žanro trajektorijų horizontą bei kūrybinių strategijų įvairovę.

Edmundas Gedgaudas

Dabar man jau aišku, kad tarp ryškiausių muzikinių metų įvykių – Povilo Mataičio knyga „Lietuvių folkloro teatras“. Bet galėjo ir kitaip nutikti, nes žiūrėdamas du Richardo Strausso operos „Rožės kavalieriaus“ („Der Rosenkavalier“) spektaklius Nacionaliniame operos ir baleto teatre džiaugiausi ne tik neįprastai aukštu jų lygiu, bet ir man išryškėjusiu atsakymu į jau įprastą savaitraščio „7 meno dienos“ kalėdinį klausimą apie stipriausią besibaigiančių metų su muzika susijusį įspūdį. Man buvo aišku, jog jį patyriau būtent žiūrėdamas ir klausydamasis įvairiomis prasmėmis nuostabaus spektaklio. Kas begalėtų jį pranokti? Tačiau nutiko taip, kad adventui įpusėjus pamačiau Povilo Mataičio knygą „Lietuvių folkloro teatras“. O ji – apie absoliučiai unikalų mūsų kultūros reiškinį, koks buvo Povilo ir Dalios Mataičių išpuoselėtas teatras. Taip, buvo, bet pražuvo. Dingo pasiekęs aukštumas, kurių anaiptol ne tik aš nepamiršau. Būtent jas man šiandien gaivina tolydžio tebevartoma ir neskubant skaitinėjama masyvi knyga. Gal ją maketavęs Rokas Gelažius paaiškintų, kaip statiškas knygos menas podraug tampa ir gyvybinga teatro apraiška? Tad tebūnie šie du manieji įspūdžiai – teatro ir į jį žvelgiančios knygos – įvardyti kaip stipriausi 2021-aisiais.

Brigita Jurkonytė

2021-ieji kultūros ir meno srityje buvo itin dinamiški. Per pandemiją džiugino nauja kompozitoriaus Gintaro Sodeikos kompaktinė plokštelė „Petardos“, virtualioje erdvėje pateikusi mistišką pianistų Petro Geniušo ir Jorio Sodeikos atliekamą fortepijoninę muziką. Vasarą neregėtomis spalvomis spindėjo ir Neringoje, Palangoje bei didžiuosiuose Lietuvos miestuose pristatytas M.K. Čiurlionio virtualios realybės filmas „Angelų takais“, kuris skambant Čiurlionio ir Mindaugo Urbaičio muzikai perkėlė mintis į magišką tapybos pasaulį. Pagaliau atėjo metas praverti salių duris. Dar vasarį dienraštyje „Kauno diena“ muzikologės Justinos Paltanavičiūtės kalbinta kompozitorė Zita Bružaitė suteikė viltį laukti naujos operos vaikams – „Guliverio kelionių“. Ją gyvai išvysti pavyko rugsėjo mėnesį Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Spektaklis pateikė požiūrį į gyvenimą įvairiais rakursais – liliputų ir milžinų akimis. Gruodį Nacionaliniame operos ir baleto teatre patys mažiausieji išvydo ir naują žaismingą Sigito Mickio operą vaikams „Mamulė Mū“. Šiuos metus lydėjo ne vien tik džiugios naujienos: netekome ryškiausios archajiško minimalizmo muzikoje figūros – kompozitoriaus Broniaus Kutavičiaus, kurio kūrybiniai darbai dar ilgai išliks visų širdyse. Atsižvelgus į itin pasauliui sudėtingą laikotarpį, džiaugsmo visus metus teikė kiekvienas renginys, opusas, pasirodymas... Nesustokime kurti ir toliau!

Jūratė Katinaitė

1. Kompozitorė Žibuoklė Martinaitytė tapo reiškiniu JAV naujosios muzikos scenoje. Ji bus pirmoji lietuvių kompozitorė, kurios kūrinį ateinantį vasarį grieš Niujorko filharmonijos orkestras, o šiųmečiame Vilniaus festivalyje turėjome progos mėgautis jos monografiniu koncertu.

2. Stiprų įspūdį paliko Estijos nacionalinio vyrų choro ir trimitininko Markuso Stockhauseno koncertas „Gaidos“ festivalyje.

3. Nepamirštamas Aušrinės Stundytės monospektaklis „Laukimas“ (Kristupo festivalyje), kurį autentišku draminiu talentu pasižymėjusiai dainininkei specialiai sukūrė kultinis ispanų operos režisierius Calixto Bieito.

4. Richardo Strausso „Rožės kavalieriaus“ premjera LNOBT – ryškus spektaklis ir teatro kūrybinių pajėgų ūgtelėjimo ženklas.

5. Įkvepiantis Jano Krzysztofo Brojos rečitalis M.K. Čiurlionio festivalyje.

6. Naujametės „Traviatos“ tradicijos atgimimas Vilniaus ir Kauno scenose.

7. Nekuklu, bet džiūgauju, kad tiek daug besidominčiųjų „Žiemojimo su opera“ projektu „LRT Plius“ eteryje. 15 proc. šalies gyventojų nors sykį žiūrėjo nors vieną operą. Tai įkvepia ir teikia vilties, kad opera rado naują nišą visuomenės kultūrinių interesų panoramoje.

Laimutė Ligeikaitė

Noriu pasidžiaugti intensyviais ir kokybiškais muzikos renginiais ir reiškiniais. Visi jie – nuo kukliausių iki stambiausių – įnešė savo indėlį į Lietuvos dvasinio atsigavimo procesą. Ką savo subjektyvia (ir kiek įmanoma objektyvia) nuomone laikyčiau šių metų iškiliausiais? Unikalų ir vienintelį Lietuvoje garsaus baritono Benjamino Applo ir pianisto Simono Lepperio koncertą Th. Manno festivalyje Nidoje, Vilniaus ir „Gaidos“ festivalius, vis išlaikančius kokybės kartelę, meninio meistriškumo koncentratą – Vilniaus fortepijono muzikos festivalį, organizuojamą Mūzos Rubackytės ir Nacionalinės filharmonijos, lietuvišką ir tarptautinį kompozitorės Žibuoklės Martinaitytės kūrybos matomumą, Klaipėdos festivalio įkūrimą, atsinaujinusius intensyvius žymių atlikėjų koncertus Paliesiuje, prasmingą sezono pradžios koncertą Nacionalinėje filharmonijoje „Dedikacija Rugsėjo 11-osios aukoms“, blizgančią Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro sezono pradžią, Richardo Strausso „Rožės kavalierių“ LNOBT, „LRT Klasikos“ projektą „Žiemojimas su opera“ (su ypač įspūdinga Violeta Urmana „Kaukių baliuje“). Skaudžiausi metų kirčiai – Broniaus Kutavičiaus, Algirdo Klovos netektys...

Rasa Murauskaitė

Nors šie metai vis dar buvo sudėtingi visiems, menininkai, koncertų organizatoriai, o ir publika rado būdų, kaip prisitaikyti prie neeilinių sąlygų. Visko nepaminėsiu, tad mano pamąstymuose – keli pirmi į galvą šovę muzikiniai metų įvykiai. Labai džiaugiuosi mūsų su „LRT Klasikos“ kolegomis įgyvendinta „karantinine“ idėja – tai ciklas „Koncertas vienam“. Jam pavyko surinkti bene visus ryškiausius, pasaulio scenose koncertuojančius Lietuvos operos solistus, netgi tokias žvaigždes kaip Asmik Grigorian. Dešimties kamerinės muzikos koncertų ciklas, prasidėjęs tada, kai koncertų salės buvo priverstinai nutildytos, baigėsi įspūdingu Aušrinės Stundytės koncertu „Dūmų fabrike“ (transliuojamas antrąją šv. Kalėdų dieną).

Iki šiol nepaprastai džiaugiuosi šiuolaikiška, įtraukiančia ir aukščiausią kokybę išlaikančia Vilniaus miesto šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ veikla – tai, kaip produktyviai jie dirba ir rengia vienas už kitą įdomesnius projektus, nenustoja žavėti. Šis ansamblis, beje, tapo dalimi kito labai svarbaus įvykio – tai Bavarijoje vykęs Lietuvos kultūros sezonas, pristatęs įdomiausius lietuviškos kultūros reiškinius šios Vokietijos žemės publikai. „Synaesthesis“ kaip tik dalyvavo sezono uždarymo savaitgalyje, atliko Žibuoklės Martinaitytės kūrinį „Hado zona“ mažame Blaibacho miestelyje įsikūrusioje prestižinėje koncertų salėje. Kalbėdama apie šiuolaikinę muziką, norėčiau prisiminti ir pavasarį pirmąsyk įvykusias „Baltijos muzikos dienas“, kurios, viliuosi, tapo labai svarbaus Lietuvos, Latvijos ir Estijos kūrybinio bendradarbiavimo šiuolaikinės muzikos srityje pradžia. Nors šįkart šeimininkavo Estija, dėl sudėtingos pandeminės situacijos pora koncertų transliuota iš Lietuvos, o kitais metais jau mes Kaune priimsime bičiulius iš Baltijos šalių. Būtinai noriu atkreipti dėmesį į vieną įrašą – tai Liudo Mockūno albumas „Polilogai“, kuriame jis surinko turbūt ryškiausius šiuolaikinės akademinės muzikos kūrinius, kuriuos yra atlikęs. Nepaprastas albumas! Taip pat norėčiau išskirti pirmą ir paskutinį festivalio „Gaida“ koncertus. Tikrą stebuklą sukūrė puikūs atlikėjai – festivalį atidaręs Estijos nacionalinis vyrų choras ir festivalį uždaręs Andrius Žlabys su LVSO. Aukščiausia atlikimo kokybė.

Žvalgantis į operos sceną, man asmeniškai didžiausią įspūdį padarė du įvykiai: vasarą Nidoje „N žemės“ festivalyje pristatyta barokinė opera „Acis ir Galatėja“, kuriai tikrą superkomandą su Trevorru Pinocku priešakyje subūrė mūsų sopranas Lauryna Bendžiūnaitė. Taip puikiai atliekamos senosios muzikos Lietuvoje nebuvau girdėjusi jau seniai. Na, o antroji viršukalnė buvo „Rožės kavalierius“ – ambicingas pastatymas, kuriame pagaliau pamatėme solidžią režisūrą, o ir galėjome pamatyti, kaip smarkiai per pastaruosius metus paaugo LNOBT orkestras.

Rita Nomicaitė

Šie metai įsiminė mėginimais gyvuoti pandemijos akivaizdoje. Ypač – tiesioginės transliacijos iš Nacionalinės filharmonijos be publikos, kai klausytojų reakcijos nesulaukę artistai tiesiog sutrikdavo. Iš transliacijų meniniu atžvilgiu išskirčiau koncertą „Simfoninis pavasaris“ su Nacionaliniu simfoniniu orkestru ir solistais; pirmoje jo dalyje skambėjo Albano Bergo „Septynios ankstyvosios dainos“, solavo Vida Miknevičiūtė (sopranas), dirigavo Vilmantas Kaliūnas; antroje dalyje Vytauto Laurušo „Pavasario sonatą“ fleitai ir styginiams dirigavo Robertas Šervenikas (fleita solo – Vytautas Sriubikis). Įspūdingas buvo dar kitas nuotolinis žanras – Filharmonijos ir LRT specialūs įrašai. Didžiulėmis daugybės muzikų ir LRT specialistų pastangomis su šventa pagarba parengtas monografinis Vytauto Barkausko kūrinių įrašas. Neužmirštami pirmieji tikri koncertai: Nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro specialūs pasirodymai pasikvietus skirtingus teatro dirigentus, Nacionalinio simfoninio „atgimimo“ koncertas – jame Philipo Glasso koncertą smuikui ir orkestrui griežė Sergejus Krylovas, nugriaudėjo Rachmaninovo Trečioji simfonija (dir. V. Kaliūnas). Kauno valstybinio choro meno vadovu ir vyr. dirigentu tapęs Robertas Šervenikas, bendradarbiaudamas su Kauno miesto simfoniniu orkestru, parengė keletą stambių lietuvių kompozitorių kūrinių, ko pasigedome Vilniuje.

Alina Ramanauskienė

Muzikiniai įvykiai veja vieni kitus ir laikinojoje sostinėje. Koncertų gausiame kaleidoskope išskirčiau štai tokius: Lietuvos kompozitorių sąjungos Kauno skyrius brandžiais ir solidžiais koncertais paminėjo savo 50 metų jubiliejų! LKS Kauno skyriaus veikla – ryški ir savita spalva Lietuvos, ir ne tik, kultūriniame gyvenime. Vien ko vertos Giedriaus Kuprevičiaus kūrybinės ir publicistinės iniciatyvos, o kaip dar nepaminėti Algimanto Kubiliūno, Dalios Kairaitytės kamerinių opusų, Zitos Bružaitės energijos ir jos naujausios operos vaikams „Guliverio kelionės“, Raimundo Martinkėno religinių kūrinių, Giedrės Pauliukevičiūtės lyriškai ir labai nuoširdžiai skleidžiamo muzikos harmoningo grožio. O šiuo metu įtaigiausiai ir įdomiausiai rašanti Kauno muzikologė Aušra Strazdaitė-Ziberkienė šiemet sėkmingai pelnė mokslų daktarės vardą. 40-mečio sukaktį minėjo ir Kauno styginių kvartetas – bene ryškiausias mūsų rimtosios kamerinės muzikos puoselėtojas, be kurio muzikavimo neapsieina nė vienas ryškesnis festivalis, renginys, koncertas. 75-erių metų jubiliejų minėjo ir Kauno J. Naujalio muzikos gimnazija, surengusi įspūdingą jubiliejinį koncertą. Gražių naujienų sklinda ir iš Kauno valstybinio muzikinio teatro. Ką tik čia suskambėjo sugrįžęs Giuseppe’s Verdi „Makbetas“, o solistė Gitana Pečkytė sukūrė neįtikėtinai brandų pagrindinį ledi Makbet vaidmenį. Tuoj po Kalėdų pasirodys ir choreografės bei režisierės Anželikos Cholinos naujas „Traviatos“ pastatymas. Ramių ir viltingų šv. Kalėdų ir laimingesnių 2022 metų, kurie, žinia, bus ypač reikšmingi Kaunui, nes jam teks garbingai nešti Europos kultūros sostinės vėliavą.

Živilė Ramoškaitė

Iš to, ką teko išklausyti ir pamatyti, paminėsiu ne itin daug. Pradedu nuo operos. Džiugina Klaipėdos muzikinio teatro atgimimas ir sėkmingi nauji operų ir baletų pastatymai, neužmirštant pakartotinai vasaros pabaigoje pristatyto „Skrajojančio olando“. Vilniuje sveikintinas įvykis – į Nacionalinį operos ir baleto teatrą sugrįžusi „Traviata“. Sausio mėnesį „LRT Plius“ transliavo anksčiau įvairiuose teatruose vykusių spektaklių įrašus. Ypač įsiminė trys: Giuseppe’s Verdi „Kaukių balius“ su karališkai dainavusia Violeta Urmana, Dmitrijaus Šostakovičiaus „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ su Aušrine Stundyte ir Richardo Strausso „Salomėja“ su Asmik Grigorian. Naujų įspūdžių suteikė „Gaidos“ festivalis ir aktyviai jame dalyvaujantys lietuvių kolektyvai bei solistai, ypač pianistas Lukas Geniušas, pirmąsyk Lietuvoje vasarą atlikęs Witoldo Lutosławskio, o rudenį – Johno Adamso Trečiąjį koncertą. VII Vilniaus fortepijono festivalis sukvietė būrį puikių pianistų. Ilgam atmintyje išliks Césaro Francko „Simfoninės variacijos“, interpretuotos pianisto Andriaus Žlabio ir Modesto Pitrėno vadovaujamo Nacionalinio simfoninio orkestro. Gegužės mėnesį gyvais koncertais pavyko užbaigti žiemą virtualiai prasidėjusį VI J. Heifetzo smuikininkų konkursą ir paskelbti jo nugalėtoją ispaną Javierą Comesañą. Daug įspūdžių suteikė XVIII F. Chopino konkurso transliacijos ir ryškus naujas talentas – kanadietis Bruce’as (Xiaoyu) Liu, pelnęs pirmąją premiją ir aukso medalį.

Laima Slepkovaitė

Šie metai suteikė džiazuomenei tris pozityvias žinias. Pirmoji yra apie nacionalinės scenos brandą ir stiprybę. Jau pernai tarptautiniai festivaliai turėjo pasikliauti vietinėmis muzikinėmis pajėgomis, tačiau tokiai tendencijai užsitęsus, atrodė, bus sudėtinga išvengti kartojimų ir stilistinės monotonijos. Nebuvo sudėtinga! „Vilnius Mama Jazz“, persikėlęs į 2021 m. gegužę (iš 2020 m. lapkričio), pristatė įspūdingą ir kaip niekad tolygią vien lietuvišką programą. Rugsėjį grįžęs į tarptautinį formatą, šis festivalis patvirtino antrą gerąją žinią – apie organizatorių lankstumą ir publikos poreikių girdėjimą. „Kaunas Jazz“ sužibo lauko renginiais, visą vasarą keliavo paskui publiką – į Palangą, į Trakus, užtikrindamas muzikantų ir klausytojų susitikimus ten, kur jiems saugu ir patogu susitikti, vainikuodamas metų ciklą „Žalgirio“ arenoje. Klaipėdos Pilies džiazo festivalis taip pat sklandžiai įšoko į operatyvaus planavimo ir laimėjimo sudėtingose situacijose traukinį. Trečioji žinia: kūryba niekada negali liautis, o tikra muzika visuomet gyva. Tą patyrėme „Vilnius Jazz“, kas vakarą būdami apstulbinti vis kito bigbendo, susitikdami vėl klube „Jazz Cellar 11“, kurio likimą ilga pertrauka buvo pakabinusi ant plauko, perklausydami naujus albumus, kurių derlius, nepaisant visų karantininių ir pokarantininių nepatogumų, solidus ir gausus. Metus aptemdo skaudi netektis – šiame įspūdžių koliaže labai trūksta Algirdo Klovos... O skambiausia metų improvizacija priklauso Daliui Naujokaičiui ir „NoJo Airlines“.

Eglė Šeduikytė-Korienė

Nueinantys metai žavėjo netikėtais vargonų sąskambiais ir premjeromis. Iki šiol ausį glosto dar vidurvasary Chiune Sugiharos atminimui ir Lietuvos–Japonijos draugystei skirtuose koncertuose išgirstas naujas, rodos, tokių skirtingų instrumentų ir tradicijų – vargonų (Renata Marcinkutė-Lesieur), dvejų kanklių (kūrinio „Beržo daina“ autorė Žemyna Trinkūnaitė ir Yuko Yamasaki) ir japoniškų būgnų (Džiugas Daugirda) derinys, kuriame vargonų skambesys transformavosi į ambientinį gamtos alsavimą. Kita įspūdinga vidurvasario premjera, nuskambėjusi po Šv. Kazimiero bažnyčios skliautais, – Jurgitos Kazakevičiūtės (vargonai) ir Rolando Kazlo (skaitovas) ekspresyviai atliktas Petro Ebeno ciklas vargonams „Pasaulio labirintas ir širdies rojus“, įkvėptas baroko literatūros brangakmeniu laikomos Jano Amoso Komenský (Comenius) satyrinės alegorijos, kupinos kandžių, keistų ir net apokaliptinių vaizdinių. Na, o vargonininko virtuozo skeptrą Lietuvoje tvirtai laiko Balys Vaitkus, nuolat stebinantis savo repertuaro pločiu, intensyvumu ir subtiliai išlaikyta temine rečitalių stilistika. Šį rudenį trijuose solo koncertuose Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio koplyčioje B. Vaitkus pakvietė drauge švęsti Césaro Francko 200 metų jubiliejaus išvakares ir atliko visus 12 didžiųjų jo opusų vargonams. Žvelgiant į B. Vaitkaus koncertų programas atrodo, kad jis lengvai gali mostelti ir pakviesti į bet kurio vargonų kompozitoriaus gyvenimo įvykį, paminėdamas jį preciziškai virtuozišku, muzikaliu, stilinga registruote nuspalvintu rečitaliu.