Grožis ir darna

Į tokią gražią polifoniją šį rudenį susipynė kompozitorių sukaktys, jubiliejai. Toji polifonija net ir vienkartiniame XXXII „Gaidos“ festivalio koncerte (spalio 22 d. Nacionalinėje filharmonijoje) išniro kaip atgarsis kažko svarbaus iš praeities. Minime Broniaus Kutavičiaus 90-metį, įvairiais lygiais – nuo moksleivių koncertų mokyklose iki profesionalų pasirodymų svarbiausiose koncertinėse institucijose, operos teatruose. Minime ir Vytauto Landsbergio 90-metį, Osvaldo Balakausko 85-metį. Įkvepianti karta!

Norėtųsi pradėti nuo Kutavičiaus prisiminimo: „Man didelę įtaką padarė Kompozitorių sąjungos organizuota kūrybinė kelionė į Kijevą (atrodo, 1969 m.). Ten važiavo didelė mūsų kompozitorių ir muzikologų grupė. Labai džiaugiausi važiuodamas, nes Kijeve pas Liatošinskį studijavo Balakauskas. Šeimininkai tuomet mums surengė koncertą. Aš buvau sužavėtas Valentino Silvestrovo kūrinių. Tai buvo visai stilistiškai nauja muzika. Jis buvo atsisakęs tematikos, už kurios mes taip stipriai laikėmės. [...] Grįžęs namo, aš iš karto pakeičiau savo stilių. Po Kijevo ėmiau rašyti aleatorinę muziką“ („Broniaus Kutavičiaus muzika: praeinantis laikas“. Sudarytoja Inga Jasinskaitė-Jankauskienė. Vilnius, „Versus aureus“, 2008).

Valentino Silvestrovo Devintoji simfonija, kuri pradėjo spalio 22 d. „Gaidos“ koncertą, savaip grąžino dar ir kitą praeities įspūdį, patirtą 2009 m. lapkritį Bonoje, Ludwigo van Beethoveno salėje, kur tąsyk irgi skambėjo Silvestrovo simfoninė muzika, prieš koncertą vyko pokalbis su kompozitoriumi. Tame pokalbyje mačiau kuklų, mažakalbį autorių, tikrą pašauktinį. Tąkart su kolege, kartu buvusia tame koncerte, susimąstėme: reikėjo nuvykti į Boną, kad geriau pažintume tuo laiku dažniau žodžiu aptariamą, o ne garsiniais pavidalais sklindančią vieno žymiausių Ukrainos kompozitorių, Kyjivo muzikinio avangardo krypties atstovo Silvestrovo muziką. Iš tiesų, šio kompozitoriaus kūryba, ypač prasidėjus Rusijos invazijai Ukrainoje, patiria reikšmingą proveržį, apie kurį prasitarė ir minimo „Gaidos“ koncerto pertraukos metu šių eilučių autorę užkalbinusi Muzikos ir teatro akademijos fortepijono specialybės absolventė, pasidalijusi mintimi, kad mūsų pianistai dabar tiesiog įniko skambinti Silvestrovo muziką (pats kompozitorius yra ir pianistas, nemažai parašęs fortepijonui). Vis dėlto tą muziką jau prieš kelis dešimtmečius atrado Vakarų koncertų salės, įrašų studijos, leidyklos.

Visa tai dar privertė susimąstyti ir apie, tarkim, Lietuvoje įsigyvenusias muzikos istorijos pamokų programų tradicijas, turinį, kur, kaip ir anksčiau, be galo daug pozicijų (jeigu skaičiuotume konkrečiais kūriniais ir jų fragmentais) tenka rusų kompozitorių muzikai, bet dėmesio čia bemaž neskirta artimesnių kraštų – suomių, latvių, lenkų, estų – kompozitorių kūrybai. Nėra čia ir Ukrainos kompozitorių. Nejau turi nutikti kažkas ypatingai sukrečiančio, kad suvoktume, jog pastarųjų dešimtmečių procesai jau senokai diktuoja pokyčius ne tik geopolitiniame kontekste?

„Gaidos“ koncertą pradėjusi Silvestrovo Devintoji simfonija, parašyta 2019 m., Vilniuje spalio 22 d. buvo atlikta pirmąkart. Griežė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, diriguojamas Modesto Pitrėno. Kompozitorius savo kūrinį apibūdino taip: „Tai pabrėžtinai redukuoto dinaminio diapazono kūrinys, kuriame kristalizuojasi melodiniai, praeities muzikos atspindžiai. Tačiau jie nevirsta patosiškais gestais, dramaturgija kuriama atsikartojimo būdu. Simfoniją sudaro penkios dalys: Variacijos, Intermezzo, Serenada, Pastoralė, Postliudas. Kūrinys parašytas prieš pandemijos pradžią.“

Apie valandą trukęs veikalas įtraukė „raštinga“ orkestruotės, formos samprata. Prasidėjęs dviejų arfų ir fortepijono teze, jis nuolat priminė, kad ir yra tarytum koncertas šiems trims instrumentams ir simfoniniam orkestrui – šis tembrinis „trio“ dažnai išlikdavo girdimas. Tonalumo ir modalumo sintezė, orkestro grupių dialogas, išnyrantys melodijų teiginiai, principingai organizuojama dinamikos grafika, mąsliai ar nostalgiškai keliaujanti kulminacijos link. Suvokę tokios muzikinės kalbos jautrumą, orkestrantai puikiai „kalbėjosi“ kameriškoje tesitūroje. Ir štai Pastoralėje, priešpaskutinėje Devintosios dalyje, išniro smuiko melodija – paprastai, bet labai meniškai pagriežta orkestro koncertmeisterės Rasos Vosyliūtės. Į šią muzikinę ištarmę spontaniškai sureagavo priekinėje eilėje sėdinti pora, vienas kitam tyliai paantrindami: kaip gražu! Iškart prisiminiau, kad Silvestrovo muzika Lietuvoje turėjo ypatingų gerbėjų, tarp jų ištikimiausias – a.a. Stanislovas Urbonas, nuo pat įsikūrimo Čiurlionio namų direktorius, daug klausęsis Silvestrovo muzikos, ją stačiai dievinęs.

Tą vakarą žavėjausi Nacionaliniu simfoniniu orkestru: atskiros grupės ir jų visuma nestokojo kartais taip pasigendamos autentiškos gyvybės, kuri, pasitelkiant kompozitoriaus Silvestrovo anksčiau pateiktą citatą, nevirto patosiškais gestais. Kruopštus darbas repeticijose, o koncerte – malonus klausyti švarraštis. Net atrodė, kad orkestras būtų taip pagrojęs ir be dirigento. Simfonijos pabaigoje – vieniši likę gongo virpesiai. Nuojauta kažko? Ilga tyla salėje. Plojimai. Bet šįkart niekas neatsistojo. Nekaltinu. Turbūt sustingo daugialypėse mintyse, juk ir mūsų temperamentas vidinis, garsiai neišreikštas...

Tas vidinis temperamentas išsilies kitoje koncerto dalyje, kai scenoje pasirodys jau kelis dešimtmečius garsėjančios pianistės seserys Katia ir Marielle Labèque. Akivaizdžiai didžiulė sukaupta jų ansamblio patirtis, kaip ir tą vakarą jų atlikta muzika, nestokojo ir dar vieno „priedo“, be kurio scenos menas neapsieina, – natūraliai tyvuliuojančio asmenybės žavesio. Mokėti už scenos durų palikti visus vargus, susijusius su techniniais sunkumais, mokėti kiekvieną kūrinį traktuoti kaip mėgstamiausią, gebėti įsilieti į muzikos dermę itin skoninga koncertine apranga – visa ši visuma turbūt nebūtinai tik įgimta, bet ir kruopščiai išlavinta.

O štai skambėjusi muzika – Philipo Glasso „Four Movements for Two Pianos“ (2008), Bryce’o Dessnerio Koncertas dviem fortepijonams ir orkestrui (2017) – ne tik buvo pagrota, bet ir maloniu kontrapunktu bylojo, kad fortepijono tembras šiems autoriams (Glassui, Dessneriui) būdingoje stilistikoje gali labai pianistiškai atsiverti, neapsiribojant daugmaž mušamojo instrumento piano-forte grafika.

Tokiam gyvybingam dideliam ir darniam ansambliui buvo pasirengę visi – ir dirigentas, ir orkestras. Žinoma, ir tą vakarą scenoje karaliavusios pianistės Labèque, sykiu priminusios savo profesines šaknis – iš Margueritte Long per savo motiną paveldėtą fortepijoninės muzikos grožio sampratą. Darkart to įrodymas – bisui paskambinta Maurice’o Ravelio pjesė „Le jardin féerique“ („Pasakų sodas“ iš ciklo „Mano motušė žąsis“). Skonis, darna ir tikras grožis.