Kas triumfavo – solo ar tutti?

„Gaidos“ maratonas, kurį sudarė 17 renginių, išsidėstė kaip trijų dalių muzikinė forma: prasidėjo solisto ir choro (orkestro) akistata (spalio 20 d. bei 23 d. koncertai), po to nusitęsė įvairių ansamblių virtinė (nuo „Twenty fingers duo“, „Synaesthesis“ iki „Nadar“), o pabaigoje grįžo tarsi dviguba repriza ‒ Lietuvos nacionalinis ir Valstybinis simfoniniai orkestrai bei du solistai pianistai ‒ Lukas Geniušas ir Andrius Žlabys.

Galima įžvelgti, kad šalia pagrindinės festivalio tematikos solo ir tutti atsiskleidė ir šalutinė: tėvo ir sūnaus. Festivalio atidaryme nuskambėjo Tomo Kutavičiaus kompozicija „Švenčiausiasis medis“, kuri buvo paveikta tėvo ligos ir netekties, nejučiomis net persiduodant archetipiniams momentams, būdingiems Broniaus Kutavičiaus kūrybai. Priešpaskutiniame festivalio koncerte lapkričio 6 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje tarsi atsiskleidė pianistų Geniušų ‒ Petro ir Luko santykis. Lukas pirmą kartą Lietuvoje atliko naujausią Johno Adamso koncertą fortepijonui ir orkestrui „Must the Devil Have All the Good Tunes?“ („Ar velniui turi priklausyti visos gražiosios melodijos?“, 2019). Konferencijoje atlikėjas sakė, kad prieš 12 metų jo tėvas (taip pat su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu) pagrojo Pirmąjį Adamso koncertą. Pianistas pajuokavo, kad būtent nuo to laiko Adamso muzika įėjo į jo genotipą, imuninę sistemą ir tapo neatsiejama organizmo dalimi. Šią frazę puikiai atspindėjo atlikimas: solistas puikiai suprato kompozitoriaus muzikinę kalbą, sklandžiai įveikė ritminius sunkumus, techniškai komplikuotos vietos buvo atliktos su nepaprastu lengvumu, gražiai koreliuota su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojamu Modesto Pitrėno. Kompozicija priminė „Totentanz“ (mirties šokį), o „velniškumą“ atskleidė gana įtempta muzikinė kalba: harmonijoje vyravo tritoniai, sumažinti akordai, gausūs akcentai, siautulingas tempas.

Prieš L. Geniušo akistatą su orkestru skambėjo ne kartą Vilniuje viešėjusios muzikos ir teatro įžymybės Heinerio Goebbelso „The Horatian – Three Songs“ iš ciklo „Surrogate Cities“ („Surogatiniai miestai“) balsui (atliko Kristina Žaldokaitė) ir orkestrui bei įvyko dvi lietuvių kompozitorių pasaulinės premjeros ‒ tai Gailės Griciūtės „Vandens kūnas“ bei Nomedos Valančiūtės „Nuošalė“. Jau seniau buvo kalbėta, kad per daug metų lietuviškų premjerų festivalyje nuosekliai mažėjo. Šį sezoną proporcijos pasiskirstė maždaug perpus. Mąstant apie lietuvių ir užsieniečių kompozitorių santykį festivalyje kilo idėja: kodėl formatu in focus pristatomi vien užsienio kompozitoriai? Tarp kviestinių svečių būtų galima pakalbinti ir lietuvių kompozitorių, supažindinti su lietuvių muzikos laukui būdingiausiomis tendencijomis.

Kaip stipriausią lietuvišką kompoziciją šių metų festivalyje išskirčiau finaliniame uždarymo koncerte (lapkričio 7 d.) skambėjusį Žibuoklės Martinaitytės opusą „Catharsis“. Kūrinys perteikė vidinį žmogaus kelią link išsivalymo. Dramatiškoje kompozicijoje su galingais perkusijos smūgiais, tai atslūgstančia, tai vėl intensyvėjančia faktūra, kaip atsitraukimas nuskambėjo vidurinė dalis. Visa tai raiškiai perteikė Valstybinis simfoninis orkestras, diriguojamas Roberto Šerveniko.

Dar vieną įdomų kūrinį Lietuvai jau seniai ketino pristatyti pianistas Andrius Žlabys – Luiso Gustavo Prado „Concierto de piano para la mano izquierdo“ (2002), arba fortepijoninį koncertą kairei rankai. Kompozicijoje buvo aiškiai girdimas solisto ir orkestro „supriešinimas“ ‒ raiški lyderio linija ir atskira grupės muzikantų plotmė. Fortepijoninė faktūra tikrai intensyvi, sodri, reljefiška. Norėjosi vis pažiūrėti, nejaugi tikrai grojama vien kaire ranka? Netikėta ir kūrinio dramaturgija ‒ dviejų pradų (lyderio ir grupės) priešprieša nuteikė tradiciniam koncertui: solistas parodo savo technines galimybes, konkuruoja su orkestru, o kova baigiasi efektingu finalu. Tačiau pirmoji kompozicijos dalis „Fantasia“ skambėjo kur kas intensyviau nei antroji, o finalas „Ricercar“ buvo visiškai ne žėrintis, o itin subtilus, tarsi stingdantis laiką. Ši dalis priminė A. Žlabio skambinamus Johanno Sebastiano Bacho kūrinius: atsiskleidė nepaprastai jautrus muzikinės minties plėtojimas, tarsi girdėjimas į priekį. Tikriausiai festivalio uždarymo koncertus įprasta įsivaizduoti kaip triumfuojančius (ar bent su tokiais bruožais pasižyminčiais finaliniais kūriniais), tačiau sekmadienio vakaro koncerto finalas, atrodė, po truputį nutilo, kol visiškai ištirpo...

Į festivalio uždarymą ėjau su išankstine abejone dėl Valdovų rūmų salės, kuri yra nepatogi nei atlikėjams (didesnės sudėties orkestras net netelpa), nei publikai (jei nesėdi pirmose eilėse ‒ matysi geriausiu atveju tik pakaušius). Labiausiai jaudinausi dėl akustikos, tačiau likau maloniai nustebinta. Pirmoje koncerto dalyje išgirstas Hanso Abrahamseno „Stratifications“ (1975) buvo bene geriausiai nuskambėjęs šio kviestinio kompozitoriaus kūrinys per visą festivalį. NIKO atliktame Trečiajame styginių kvartete arba Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (dirigavo Karolis Variakojis) „Let me tell you“ interpretacijoje sunkiai galima buvo atpažinti unikalų kompozitoriaus braižą. NIKO Abrahamsenui uždėjo mechaniško minimalizmo kaukę, o „Let me tell you“ visai neatsiskleidė periferinė orkestruotė: jautėsi, jog atlikėjams sunku groti, o lėtesniuose epizoduose ar likus mažesnėms atlikėjų grupėms muzikinis audinys virsdavo neaiškiomis akustinėmis duobėmis. Tik uždarymo koncerte LVSO ir R. Šerveniko pastangomis buvo visiškai atskleistas Abrahamsenas – tikslus ritminis piešinys, subtilūs kraštiniai registrai, pulsavimas įvairiose instrumentų grupėse, persidengiantys sluoksniai. Orkestro virtuoziškumo reikalavo ir Michaelo Beilio „Aus Eins Mach Zehn“. Tai labai veržli kompozicija, reikalaujanti greito tempo, tikslumo, stipraus atlikėjų pasirengimo. Palindrominėje kompozicijoje skambėjo ir gyvas orkestro atlikimas, ir retrogradinis įrašo variantas, tad viso kūrinio metu girdėjome tą pačią viena kitą dubliuojančią medžiagą.

Apžvelgus du paskutinius „Gaidos“ koncertus itin ryškiai spindi Luko Geniušo ir Andriaus Žlabio vardai. Nesunku nuspėti, jog ir gausią publiką pritraukė būtent šios asmenybės. Tad žvelgiant šiuo rakursu, pirmosiose koncertų dalyse skambėję premjeriniai kūriniai tarsi nublanko. Tačiau įsimintinas Martinaitytės „Catharsis“ vis vien paliko didžiulį įspūdį, manyčiau, net ir atėjusiems tik dėl pianistų.