7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Muzikuoja globojami šv. Cecilijos

Iki kitų metų atsisveikinę su klausytojais Šv. Cecilijos festivalio rengėjai toliau gyvena su senąja muzika

Živilė Tamaševičienė
Nr. 41 (1448), 2022-12-16
Muzika
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.

Šv. Cecilija Katalikų bažnyčios laikoma bažnytinės muzikos globėja. Vienos iš pirmųjų krikščionių, mergelės kankinės vardu pavadintas festivalis, kurį rengia Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai, kasmet sukviečia senosios muzikos mėgėjus. Šv. Cecilija minima lapkričio 22-ąją, todėl apie šią datą ir sukosi šiųmetiniai festivalio renginiai. Festivalis edukacinis, taigi jo rengėjų tikslas – supažindinti su senąja muzika, daug dėmesio skiriant edukaciniams užsiėmimams, muzikos dirbtuvėms. Į programą įtraukiami ir mažiausi dalyviai – ketverių–šešerių metų vaikučiai.

Pasibaigus festivaliui, apie jo koncepciją, iššūkius ir meilę senajai muzikai kalbamės su festivalio vadove Beatriče Baltrušaityte.

 

Šiemet vyko jau dvyliktasis tarptautinis edukacinis Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalis. Koks buvo jo pradinis sumanymas ir ar pradėjus antrąjį gyvavimo dešimtmetį kaip nors keitėsi festivalio koncepcija?

Prieš dvylika metų festivalį inicijavo Valdovų rūmų Edukacijos skyrius, kuriame tuo metu dirbo senosios muzikos specialistė Ieva Baublytė. Kadangi turtingas senosios muzikos paveldas yra neatsiejama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorijos dalis, radosi natūralus poreikis skleisti žinią apie šią muziką ir jos tradiciją, organizuojant edukacinius ir kultūrinius renginius. Žinoma, laikui bėgant festivalis keitėsi, o pradėjęs antrąjį gyvavimo dešimtmetį nusistovėjo ir, manau, sėkmingai rado savo vietą ir tarp kitų senosios muzikos iniciatyvų Lietuvoje.

 

Norisi pasidžiaugti, kad per pastaruosius metus festivalis išaugo ir vyksta net kelis mėnesius dviem etapais. Prieš ketverius metus festivalį papildė Šv. Cecilijos festivalio muzikos studija, skirta ketverių–šešerių metų vaikams; taip pat kuriame ir platesnį edukacinį senosios muzikos turinį: praėjusiais metais bendradarbiaudami su animacijos kompanija „Meinart“ sukūrėme animacinį filmuką apie senąją muziką Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmuose. Kadangi pastaruosius penkerius metus daugiausia ir dirbu prie festivalio, visi metų darbai neatsiejami nuo festivalio veiklos ir turinio kūrimo, dažnai juokauju, kad mūsų Cecilija įžengė į paauglystės amžių, bet iš tiesų gana brandų ir kryptingą.

 

Kuo festivalis išsiskiria iš kitų Lietuvoje vykstančių senajai muzikai skirtų renginių?

Išsiskiria daugeliu dalykų. Pirmiausia tuo, kad jį organizuoja muziejus, priešingai nei kitus nepriklausomus nuo įstaigų festivalius, todėl esama tam tikros specifikos. Kita vertus, džiugu, kad Valdovų rūmų muziejų galima vadinti senosios muzikos lopšiu ir šios kultūros skleidėju. Turime tikrai daug gražių senosios muzikos iniciatyvų ir kasmet į šią vietą suplūsta daug senosios muzikos mėgėjų, atlikėjų, esamų bei būsimų specialistų ir smalsių vaikų. Tai labai džiugina. Kitas svarbus dalykas – pagrindinis festivalio tikslas yra edukacija, ne koncertinių ar kultūrinių renginių programos atlikimas. Todėl visa festivalio veikla sumanyta taip, kad įtrauktų konkrečias amžiaus grupes pagal jų interesus, poreikius, gebėjimus ir raidą.

 

Taip pat, manau, skiriasi ir vadybiniu aspektu: dažniausiai festivalių vadovai samdo atlikėjus, jau turinčius koncertines programas, o mes parengiame visą turinį – nuo Šv. Cecilijos muzikos studijos kiekvieno užsiėmimo idėjos ir metodinės medžiagos kūrimo iki edukacinių koncertų-spektaklių, jų scenarijų sukūrimo, atlikimo ir vadybos. Kiekvieną edukacinį koncertą-spektaklį kuriame konkrečiam klausytojui – vaikui. Taip pat vienas iš pagrindinių tikslų – kad festivalio kuriamuose edukaciniuose koncertuose vienoje scenoje kartu muzikuotų vaikai ir profesionalūs atlikėjai.

 

Taigi, čia susipina daug įvairių procesų – vadybinių, kūrybinių, pedagoginių, atlikimo meno ir kitų. Taip pat svarbu pabrėžti, kad puoselėjame tam tikras vertes – pozityvios kultūros, pozityvaus muzikavimo, dalijimosi ir bendradarbiavimo. Stengiamės įtraukti ir socialinę atskirtį patiriančius ar specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus. Mums svarbus kiekvienas vaikas.

 

Tokiems kultūrinės edukacijos projektams reikia laiko (jie planuojami bent penkmetį į priekį), todėl greitų rezultatų čia nėra, yra tik džiugus procesas. Taip galime pasidžiaugti ir gražiais edukacijos vaisiais – per šiuos dvylika metų festivalis jau užaugino vieną muzikuojančią senosios muzikos mėgėjų, klausytojų kartą. Keli festivalio dalyviai pasirinko senosios muzikos profesionalų kelią ir šiandien studijuoja prestižiniame Bazelio senosios muzikos institute Schola Cantorum Basiliensis Šveicarijoje.

 

Senosios muzikos edukacija patiems mažiausiems – turbūt nemažai iššūkių keliantis renginys? Kokiais esminiais dalykais jis grįstas?

Šv. Cecilijos festivalio muzikos studija man yra viena smagiausių festivalio dalių ir kasmet kiekvienam šios studijos užsiėmimui ruošiuosi labai kruopščiai ir su džiaugsmu. Norisi parengti tokį turinį, kad, jei pati būčiau vaikas, būtų smagu. Manau, būčiau norėjusi taip keliauti po viduramžius, Renesansą ir baroką – persirengusi vienuolės abitu ir rašydama slaptus laiškus žąsies plunksna ar operoje atlikdama karalaitės vaidmenį... Taigi, pagrindiniai principai čia – mokymasis patiriant ir žaidžiant. Negaliu pasakyti, kad vaikams tai kelia nemažų iššūkių. Priešingai – tai mums, suaugusiesiems, reikia įdėti pastangų, o vaikai mokosi natūraliai, jų fantazija puiki, ir tai didžiausias džiaugsmas bei dovana – dalintis: žiniomis, nuoširdžiu bendravimu, fantazijomis ir juoku, kurio niekada netrūksta.

 

Šiemet Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalis pakvietė į renginius, kurių vienas vyko net ne Vilniuje, ne Lietuvoje, o Italijoje. Kaip kilo mintis koncertą lietuviška tematika (edukacinį koncertą „Muzikinis pasakojimas apie Barborą Radvilaitę“) surengti užsienyje?

Prieš penkerius metus, kai perėmiau festivalio vairą, turėjau aiškią viziją ir planą, ko siekiame, kokie yra mūsų tikslai, ką norisi sukurti ir kodėl... Gal dėl to, kad pati esu kūrėja ir monotoniškumas yra didžiausias mano priešas, norisi, jog kiekvienas festivalis būtų kitoks, vėl stebintų, nesikartotų, skatintų ieškoti, įkvėptų. Taip gimė idėja festivalį organizuoti keliose šalyse. Juk su Italija mus sieja senos kultūrinės ir istorinės tradicijos, tad abejonių tikrai nekilo. Kaip tik tuo pačiu metu gavome kvietimą iš Virtualios lituanistinės Italijos mokyklos surengti kelis nuotolinius Šv. Cecilijos festivalio muzikos studijos užsiėmimus. Taip užsimezgė bendradarbiavimas, ir nutarėme ne tik surengti virtualius užsiėmimus, bet ir atvykti gyvai – supažindinti Italijoje gyvenančius vaikus su garbingos Radvilų giminės dukterimi Barbora Radvilaite ir parodyti edukacinį koncertą-spektaklį. Prie spektaklio ir edukacijų prisidėjo žymūs lietuvių muzikantai – edukatoriai ir pedagogai: fleitomis ir arfa grojanti Ieva Baublytė, sopranas Ieva Gaidamavičiūtė-Barkauskė ir Saulius S. Lipčius, skambinęs arkiliutne ir barokine gitara.

 

Ryšys su Italija: gal lėmė ir tai, kad senoji muzika Lietuvoje glaudžiai susijusi su šia šalimi?

Taip, ne tik muzika, bet ir visa kultūra. Kartais juokauju ir leidžiu sau pafantazuoti, kas būtų buvę, jeigu Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus Žygimanto Augusto mama būtų kilusi iš Japonijos? Gal šiandien vietoj šakutės visi valgytume lazdelėmis ir rūmų muzika turėtų visai kitą atspalvį bei temperamentą? (Šypsosi) Manau, svarbu skleisti žinią apie mūsų istoriją ir kultūrą ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje, ypač užsienyje gyvenančioms lietuvių bendruomenėms, jų vaikams.

 

Ar pasiteisino sumanymas koncertą rengti lietuvių bendruomenėms? Ar planuotumėte toliau dirbti ta linkme? Su kokiais iššūkiais susidurta?

Iš tiesų tai buvo visiškai nauja patirtis. Labai laukėme susitikimo su Italijoje gyvenančiais vaikais ir tikrai galiu patvirtinti, kad tokio pobūdžio edukacija labai prasminga ir reikalinga. Iššūkių yra tikrai daug ir įvairiausių – pradedant jau susiformavusiomis tradicijomis, kultūriniais skirtumais, skirtinga patirtimi. Visa tai labai įdomu. Šios patirtys (kelionė Italijoje, bendravimas su ten gyvenančiais žmonėmis) leidžia ir mums geriau suprasti kultūrą, mūsų istoriją, tradicijas. Tai labai turtinga abipusė patirtis.

 

Koncertuose skamba ne vien muzika, bet panaudojama ir kita edukacinė medžiaga – karpiniai, lėlės. Turbūt tam tikras vizualusis elementas dar labiau padeda pritraukti mažųjų auditoriją?

Turbūt sutiksite, kad stipriausi įspūdžiai ir prisiminimai yra tie, kurie sukelia tam tikras emocijas. Muzika yra emocijų menas, o jei pasitelkiama ir literatūra ar vizualieji menai, poveikis tik dar labiau sustiprės. Mano nuomone, tai puikus būdas mokytis istorijos, kuri dažnam vaikui būna sudėtinga ir paini. Taigi vėl – emocijos, pasakojimas, fantazija ir menas padeda pažinti.

 

Tačiau edukacija – ne vien mažiesiems. Paskaitą („Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės magnatų gyvenimo aktualijos: ką praneša XVII a. Italijos muzikos leidiniai?“) skaitė muzikologė dr. Aleksandra Pister – tai juk suaugusiesiems skirtas renginys?

Edukacija aprėpia visus amžiaus tarpsnius. Nors festivalis orientuotas į vaikus ir jaunimą, nepamirštame ir visų, kurie domisi senąja muzika, todėl festivalio programą stengiamės sudaryti taip, kad bent nedidelė dalis būtų skirta ir platesnei auditorijai.

 

Festivalis dažniausiai baigiasi maždaug Šv. Cecilijos, bažnytinės muzikos globėjos, dieną, lapkričio 22-ąją. Kaip pavyko suburti beveik devyniasdešimt dalyvių iš skirtingų Lietuvos miestų?

Baigiamuosiuose koncertuose visuomet sulaukiame labai daug dalyvių, tačiau šiuo atveju svarbiausias ne skaičius, o noras ir motyvacija sugrįžti vėl. Čia taip pat matau labai gražią prasmę – pakviesti muzikuojančius vaikus iš skirtingų Lietuvos miestų į didžiausią koncertinę Valdovų rūmų menę pasidalinti muzika. Į menę, kurioje koncertuoja geriausi šalies ir užsienio atlikėjai. Gal juokingai nuskambės, bet suvokiu tai kaip kokius žiūronus su žvilgsniu į ateitį, kuriuos duodame vaikui su žinia – „žiūrėk, kokia graži ateitis, jei mokysiesi, tobulėsi, nepasiduosi, gali pasiekti savo didžiausias svajones“. Prie to prisideda ir užsienio lektoriai, kurie dirba su vaikais, prieš koncertą veda jiems muzikos kursus, įkvepia juos ir paskatina įsitraukti į magišką muzikos pasaulį.

 

Muzikos mokymasis – itin sudėtingas procesas, tam reikia didelių valios pastangų, kantrybės. Dažnai norisi viską mesti, nes sunku, o pasitenkinimas ir grąža pajuntami tik po daugelio metų kasdienio sunkaus darbo ir užsispyrimo. Šis procesas įtraukia ir tėvus, globėjus, mokytojus, senelius... Taigi, norisi paskatinti ir motyvuoti šiuos vaikus, padėkoti jiems ir jų mokytojams už šį sudėtingą darbą, kurį jie dirba mūsų šalies, kultūros ir ateities gerovei.

 

Kokios mintys ir sumanymai kyla festivaliui pasibaigus, planuojant kitų metų festivalį?

Festivalio planavimas – nesibaigiantis procesas. Kol vyksta vienas festivalis, jau planuojame kitų metų renginius. Festivalis paremtas ne spontaniškomis idėjomis – tai ilgalaikiai strateginiai tikslai, kuriems įgyvendinti reikia laiko ir kurie turi didelę reikšmę mūsų kultūrai bei ateičiai. O sumanymų ir minčių, kaip tą procesą paįvairinti, kaip suteikti jam gyvybės, turime tiek, kad jau nebeužtenka žmogaus gyvenimo. Ir lieka viltis, kad mūsų istoriją, meną ir kultūrą savo darbais primins ir garsins šv. Cecilijos globojami kadaise buvę ir jau užaugę mažieji mūsų festivalio pelėdžiukai.

 

Linkime daug gražių sumanymų ateičiai ir dėkojame už pokalbį!

 

Tarptautinis edukacinis Šv. Cecilijos senosios muzikos festivalis kasmet sutelkia daug partnerių. Tarp jų šiemet – kaimų bendruomenė „Viltija“, Vilniaus Balio Dvariono dešimtmetė muzikos mokykla, Biržų Vlado Jakubėno muzikos mokykla, Pjemonto lietuvių bendruomenės lituanistinė mokykla Turine „Pasakų namai“, Virtuali lituanistinė Italijos mokykla prie asociacijos „ILB“. Festivalį finansavo Lietuvos kultūros taryba.

 

Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Akimirka iš baigiamojo koncerto „Būk sveika, šv. Cecilija“. V. Abramausko nuotr.
Festivalio vadovė Beatričė Baltrušaitytė. M. Frolovos nuotr.
Festivalio vadovė Beatričė Baltrušaitytė. M. Frolovos nuotr.
„Muzikinis pasakojimas apie Barborą Radvilaitę“, Turinas. Organizatorių nuotr.
„Muzikinis pasakojimas apie Barborą Radvilaitę“, Turinas. Organizatorių nuotr.
Dr. Aleksandros Pister paskaita. V. Abramausko nuotr.
Dr. Aleksandros Pister paskaita. V. Abramausko nuotr.
Saulius S. Lipčius koncerte „Muzikinis pasakojimas apie Barborą Radvilaitę“. Organizatorių nuotr.
Saulius S. Lipčius koncerte „Muzikinis pasakojimas apie Barborą Radvilaitę“. Organizatorių nuotr.
Vaikų muzikos studija. M. Frolovos nuotr.
Vaikų muzikos studija. M. Frolovos nuotr.