Grožio ir gaivališkos improvizacijos akistata

Spalio 23 d. pilnutėlėje Nacionalinės filharmonijos salėje įvyko ilgai lauktas tarptautinio aktualiosios muzikos festivalio „Gaida“ koncertas, kurio programoje puikavosi net dvi muzikos įžymybės – vienas įdomiausių šių dienų šiuolaikinės muzikos kūrėjų iš Danijos Hansas Abrahamsenas bei lietuvių klausytojams puikiai pažįstamas pianistas ir kompozitorius, garsiojo „GTČ trio“ vienas įkūrėjų Viačeslavas Ganelinas. Greta Nacionalinio simfoninio orkestro, diriguojamo jaunosios kartos dirigento ir vieno geriausių šiuolaikinės muzikos interpretatorių Lietuvoje Karolio Variakojo, pasirodė lietuvių sopranas, įvairiose pasaulio koncertų salėse dainuojanti Lauryna Bendžiūnaitė.

Pirmiausia norisi pasidžiaugti, kad festivalio „Gaida“ organizatoriai jau daugybę metų pristato kompozitorius ir atlikėjus, aktyviai veikiančius dabarties muzikinėje panoramoje. Vienas tokių – danas Hansas Abrahamsenas, kurio muzika lietuvių klausytojams iki šiol nebuvo gerai pažįstama. Menininko veikla pastaraisiais dešimtmečiais susilaukė itin didelio dėmesio, ypač po vokalinio ciklo „Let Me Tell You“ („Leisk tau pasakyti“), parašyto garsiajai kanadiečių vokalistei Barbarai Hannigan ir 2016 m. apdovanoto prestižiniu „Grawmeyer“ apdovanojimu, bei ciklo kameriniam ansambliui „Schnee“ („Sniegas“).

Koncerto programą pradėjo Abrahamseno kūrinys „Drei Märchenbilder aus der Schneekönigin“ („Trys paveikslėliai iš „Sniego karalienės“). 2019 m. parašyta pirmoji kompozitoriaus opera „Sniego karalienė“ – poetiškas žiemos vaizdinių įprasminimas garsais, savo ištakomis siekiantis vokalinį ciklą „Let Me Tell You“ bei vieną ankstyviausių jo kūrinių, „Winternacht“ („Žiemos naktis“), jų apoteozė. „Trys paveikslėliai“ – tarsi maža siuita, jungianti kontrastingus operos epizodus, tik vokalinę partiją čia pakeičia orkestro instrumentai. Kūrinį pradėjo jautriai suvaldytas anglų rago solo styginių fone, palaipsniui peraugęs į tirštėjantį polifonišką audinį. Kruopštus ir detalus K. Variakojo dirigavimas atskleidė esmines Abrahamseno orkestruotės savybes: erdviškumą, balansą ir perspektyvą. Pirmoje dalyje iš kūrinio „Schnee“ pasiskolinta antrojo kanono medžiaga bei varpeliai, primenantys Gustavo Mahlerio Ketvirtąją simfoniją, tapo daugiabriauniu sniego poetikos atspindžiu.

Variniai pučiamieji, ypač pirmos dalies piano epizoduose, skambėjo kiek per sunkiai, galbūt tai iš dalies nulėmė ir salės akustika, ir meistrystės reikalaujantys kraštiniai registrai. Norėtųsi pagirti suvaldytą ir dinamiškai įvairų styginių skambesį, suteikusį erdvės polifoniškoms medinių pučiamųjų faktūromis bei melodinėms linijoms. Į tankią garso masę peraugusi pirmoji dalis ir užtikrintai dirigento suvaldyta kulminacija grakščiai įsiliejo į antrąją – garsinį ir kerintį krentančio sniego peizažą. Antroje dalyje įvykusi registro moduliacija parodė kraštinių klarnetų ir fleitų tesitūrų balansą, o trečios dalies pabaigoje iš fortepijoninio etiudo „Le Trombe del Mattino“ atklydęs dar vienas Abrahamseno garsinis tropas ausiai leido pasidžiaugti skaidriais ir veriančio tikslumo varinių sąskambiais.

Antrasis vakaro kūrinys – Abrahamseno vokalinis ciklas „Let Me Tell You“, kurį atliko sopranas Lauryna Bendžiūnaitė. Atlikėjos patirtis įvairiuose pasaulio operos teatruose, tokiuose kaip Švedijos karališkoji bei Štutgarto valstybinė operos, liudija apie tarptautinius atlikimo standartus puoselėjančią, įvairiapusišką menininkę. Tuo klausytojai galėjo įsitikinti ir koncerte – įveikti šią itin sudėtingą partitūrą iki šiol ryžosi nedaug atlikėjų. B. Hannigan parašytas kūrinys reikalauja itin gero kraštinių registrų valdymo bei dinaminės amplitudės pajautos. L. Bendžiūnaitės atlikimas buvo tikslus ir įtikinantis, tačiau kad ir kaip vengtume lyginimo su B. Hannigan, buvo girdėti truputį viršytas vibrato koloratūrinėje tesitūroje ir garso projekcijos stygius žemame bei viduriniame registruose. Nepaisant šių aspektų, atlikėja kartu su orkestru ir dirigentu įtikinamai perteikė daugialypį ir sudėtingą Abrahamseno garsinį audinį.

Antroje koncerto dalyje klausytojams buvo pristatytas bene laukiamiausias vakaro svečias – iš Izraelio specialiai į koncertą atvykęs Lietuvos laisvojo džiazo pradininkas Viačeslavas Ganelinas. Menininko pasirodymas su orkestru pritraukė gausų būrį gerbėjų. Tiesa, V. Ganelinui talkino perkusininkas Arkadijus Gotesmanas – dar viena savita ir neabejotinos reikšmės šiuolaikinės ir improvizacinės muzikos figūra. Koncerte skambėjęs kūrinys – naujas Ganelino „Triptikas“ klavišiniams, perkusiniams ir simfoniniam orkestrui – eklektiška pynė, persmelkta kontrastingų solo-tutti epizodų.

Autorius šiame kūrinyje pernelyg nenutolo nuo įprasto ir atpažįstamo raiškos lauko, parodė plačią improvizacinių gebėjimų skalę bei fortepijoninių faktūrų įvairovę. Nors sakoma, kad „geras vynas ilgainiui tik gerėja“, vis dėlto tai nebūtų teisinga kalbant apie skambėjusį kūrinį. Anot autoriaus, kūrinyje vengta tradicinės Koncerto struktūros, tačiau efektingi džiazo bei moderniosios klasikos tropai kompoziciškai taip ir neatskleidė santykio tarp simfoninio orkestro ir solistų. Liko neatsakytas klausimas: ar simfoninis orkestras – tik akompanuojantis mechanizmas, ar visavertis partneris? Plačiais potėpiais tapomos orkestrinės faktūros po lengvo ir juvelyriškai skaidraus Abrahamseno skambėjo sunkokai ir ne visai tiksliai. Be abejo, esama ir tokių kompozicijų, kurių raiškos būdas – sąmoningai platūs gestai ir net lengvas flirtas su primityvizmo estetika (prisiminkime, pavyzdžiui, Antano Rekašiaus kūrybą). Tačiau „Triptiko“ struktūrą galima lyginti su akį patraukiančiais ryškiais vėriniais, nutrūkusiais nuo virvelės ir kiek stokojančiais kompozicinio vientisumo.

Vis dėlto verta pasidžiaugti energingais, įtraukiančiais ir subtiliais Ganelino ir Gotesmano solo epizodais, kurie „Triptike“ ir buvo įdomiausi. Būtent šie klavišinių ir perkusijos epizodai geriausiai atskleidė abiejų menininkų genialumo esmę – spontanišką ir stichišką muzikinį dialogą, jo nenuspėjamumą. Ateityje „Triptiką“ norėtųsi išgirsti atliekamą kamerinio ar pučiamųjų orkestro, kas galbūt labiau atlieptų Ganelino improvizacijos stilių ir atskleistų ne orkestro ir solisto (ar, kaip šiuo atveju, ansamblio) skambesio priešpriešas, o paraleles. Vertinant koncerto programos visumą, trys kontrastingi orkestriniai kūriniai sugretinti kiek eklektiškai, tačiau tai netrukdė mėgautis muzika tiek Abrahamseno, tiek Ganelino muzikos gerbėjams.