Kokios aktualijos?

Pastarųjų metų „Gaidos“ programų turinys nuolat sulaukdavo muzikos kritikų dėmesio, neretai replikų bei komentarų dėl minimalistinės muzikos dominavimo, per mažai lietuvių kompozitorių kūrinių ar epiteto aktuali nerealizavimo. Šiais metais „Gaidos“ organizatoriai galbūt atsižvelgė į pastabas ir parengė gana stiprų repertuarą: festivalis pristatė 33 premjeras Lietuvoje (tarp jų 12 pasaulinių), pakvietė tris užsienio kompozitorius (Stefaną Prinsą, Michaelą Beilį, Hansą Abrahamseną, prestižinio „Grawmeyer“ laureatą), o koncertai sulaukė itin daug publikos, kurios neišgąsdino net pandeminis laikotarpis.

Šių metų programa buvo viena intensyviausių. Per tris savaites įvyko 17 renginių (tarp kurių ir susitikimai su žymiais svečiais), kuriuos jungė solo ir tutti (lyderio ir komandos) tematika. Simfoniniuose kūriniuose tai atsiskleidė per solisto ir orkestro akistatą, o kameriniuose ansambliuose kiekvienas narys galėjo į save pažvelgti ir per solisto, ir per ansamblio kaip visumos prizmę.

Praplėstos komandos įvaizdį, kurį sudarė tiek atlikėjai su dirigentu, tiek garsiakalbiai, tiek publika, buvo galima patirti kartu su „Bremen Loundspeaker Orchestra“ ir Lietuvos ansamblių tinklu (dirigentas Vykintas Baltakas). Koncerte „LENdscapes“ publika buvo apsupta 34 garsiakalbių, kurie turėjo savo natų pultus ir partitūras. Negana to, 17 muzikantų ir trys dainininkės kūriniams skambant taip pat keitė savo vietas. Žiūrovai galėjo stebėti šalia sėdinčią smuikininkę ar krūptelėti nuo staigaus mušamųjų gausmo už nugaros. Paskutinėje Christopho Ogiermanno kompozicijoje „MULTIeTUDE 2b“ klausytojai buvo pakviesti patys prisijungti prie kūrinio koncepcijos: prieiti prie mikrofonų, išsakyti savo mintis, išsipasakoti. Tai atspindėjo šio kūrinio tikslą ‒ panaikinti bet kokią įvykių hierarchiją. Kompozicijos idėja tikrai buvo įgyvendinta: išvydome per salę tempiamą veidrodį, pastatytą stalą, kitiems dar begrojant jau išeinančius kitus atlikėjus ar klarnetininką, kuris išlanksto iš natų lėktuvėlį ir jį sklandžiai paleidžia publikai. Net nenustebau, kai tik gavusi lapą su pasirenkamais atsakymo variantais į klausimą „Kieno yra Vilnius?“ ir nespėjusi visų jų perskaityti pamačiau atlikėjo ranką, jau atimančią iš manęs popierių. Tokie koncertai-performansai gali kelti daug klausimų, tačiau šiame koncerte viskas vyko natūraliai ir prikaustė dėmesį, tad sumanymas ir jo atlikimas tikrai pasiteisino. 

Kaip ryškiausias pasirodymas iškilo belgų ansamblio „Nadar“ koncertas, kuriame buvo pristatytos 5 kompozicijos ir du nebylūs trumpametražiai filmai, atspindintys alter ego, susidvejinimo tematiką. Koncerte atsiskleidė aukšto lygio muzikinė parengtis, performatyvumas, tikslingas medijų įsiterpimas. Ansamblis grojo ne tik instrumentais, bet ir objektais, pasirodyme buvo gausu teatro ir kino elementų. Pavyzdžiui, Michaelo Beilo kompozicija „Key Jack“ (jei atlieka moteris, pavadinimas keičiamas į „Key Jane“) buvo skirta pianistui be fortepijono, vaizdo įrašui ir magnetofono juostai. Pianistė (Elisa Medinilla) su dar dviem savo kopijomis ekranuose grojo ant lentos, tarsi ji būtų įprasta instrumento klaviatūra. Garso kombinacijos buvo jau iš anksto įrašytos, tačiau atlikėja gyvai vaidino ir kūrė vaizdinę medžiagą, kuri tiksliai atitiko garso takelį. Mažiausias neatitikimas galėjo sugriauti pasirodymą, tačiau viskas buvo atlikta idealiai tiksliai. Tokį rezultatą galima išgauti tik tada, kai vaidina profesionalus muzikantas, o ne aktorius. Kaip minėjo pats kompozitorius, jo kūriniai yra beveik šokis, beveik performansas, tačiau itin svarbu, jog tai, kas atliekama, būtų daroma muzikantų ir būtent koncertinėje scenoje, o ne kur kitur.

„Nadar“ ansamblio programa tarsi buvo pratęsta kitą vakarą, kur Stefano Prinso bei Michaelo Beilo kūrinius ir Mykolo Natalevičiaus pasaulinę premjerą „Didžioji tuštuma“ (2021) atliko jau lietuviškas šiuolaikinės muzikos ansamblis „Synaesthesis“. Nors koncerte buvo ir netikėtumų: Beilas sustabdė kūrinį „Und Sechs“, nes neveikė medijos stereojuosta, tačiau po neilgos pertraukėlės kūrinys nuskambėjo sklandžiai. Šioje kompozicijoje kitokia perspektyva atsiskleidė solo ir tutti tematika – per dirigento ir ansamblio santykį. Karolis Variakojis meistriškai valdė grupę, buvo smagu jausti tikslų atlikimą, dirigento įsigilinimą į partitūrą, atlikėjų susiklausymą. Vis dėlto po „Nadar“ ansamblio „Synaesthesis“ pasirodymas neatrodė toks efektingas: Beilo kompozicijoje „Caravan“ trūko didesnio susistygavimo, pastebėjau skubotumą atliekant įvairius vaizdinius. Žinoma, pavėlavus ar tam tikru momentu nenusifilmavus trumpame fragmente, kuris vėliau persikelia į ekraną, sugriūtų visa kūrinio idėja. Tačiau belgų ansambliui tai pavyko padaryti ramiai, organizuotai, profesionaliai, grupės nariai pasireiškė ne tik kaip profesionalūs atlikėjai, bet ir kaip aktoriai, ko pritrūko „Synaesthesis“ ansambliui.

Lietuviškos muzikos programą pateikė „Twenty Fingers Duo“ (smuikininkė Lora Kmieliauskaitė, violončelininkas Arnas Kmieliauskas, dalyvavo pianistė Indrė Baikštytė), kurie greta pastaraisiais metais sukurtų kūrinių (Juliaus Aglinsko, Dominyko Digimo, Kristupo Bubnelio–Eliaso P. Browno) pagerbė neseniai mirusį kompozitorių Bronių Kutavičių, paveikiai atlikdami jo „Aštuonias Stasio miniatiūras“ (2002). Beje, Kutavičiaus atminimui savo naujausią opusą paskyrė Lietuvos ansamblių tinklo vadovas Vykintas Baltakas, jis buvo atliktas „LENdscapes“ koncerte. „Giunter Percussion“ ir violončelininko Glebo Pyšniako koncerte įvyko dar viena pasaulinė lietuviška premjera – Mantauto Krukausko „Poliarizacija“.

Kitų festivalyje pasirodžiusių ansamblių repertuaruose vyravo minimalizmo stilistika, dėl kurios pertekliaus „Gaida“ dažnai kritikuojama (pavyzdžiui, 2016 m. amerikietiškajam minimalizmui buvo skiriama daugiau nei ketvirtadalis repertuaro). Šiais metais minimalizmas pasireiškė kur kas organiškiau – Naujų idėjų kamerinio orkestro NIKO (Philipo Glasso Styginių kvartetas Nr. 3, Johno Adamso „Shaker Loops“) bei amerikiečių „Sandbox Percussion“ (Steve’o Reicho „Mallet Quartet“, Terry Riley „In C“) programose. Įdomu, jog NIKO specializuojasi minimalistinėje muzikoje, tačiau jų atlikimo maniera nevisiškai atitinka amerikietiškojo minimalizmo interpretacinę tradiciją. Ansamblis turi itin ryškų įvaizdį: pasirodymuose svarbią dalį užima choreografija, vizualizacijos, dizainas, apranga, dažnai įterpiamas vokalas ar šokio judesiai. Įvaizdžio formavimą sustiprina ir NIKO vadovas Gediminas Gelgotas, puikiai besijaučiantis scenoje. Ir šįkart jam lengvai pavyko valdyti, sutelkti publikos dėmesį, įtikinti savo balsu, judesiais. Tai lėmė tam tikro šou sukūrimą. Tad NIKO koncerte susidarė įspūdis, jog kokybiškai, techniškai atlikti kūriniai apeliavo ne į klasikinį minimalizmą, o veikiau į naują postminimalizmo rūšį mini-pop-rock.

Jau ne pirmus metus „Gaida“ kviečia apsilankyti ir klubinėje scenoje. Šiuolaikinio meno centre šiais metais viešėjo tokie elektroninės muzikos kūrėjai kaip Alva Noto (su Kenu Niibori), „Plaid“ (Andy Turneris ir Edas Handley) bei „Actress“ (Darrenas J. Cunninghamas). Dėmesys elektroninei muzikai anaiptol nėra antrinis, nes festivalis supažindino su išties profesionaliais, aukščiausio lygio naujausiais darbais. Tačiau, kaip buvo sakyta prieš festivalį vykusioje spaudos konferencijoje, visi šie trys atlikėjai jau yra viešėję Lietuvoje: 2013 m. „Gaidoje“ savo programas pristatė Alva Noto bei „Plaids“, o „Actress“ buvo pasirodęs Kaune. Nors tai ir ne nauji atradimai, šių atlikėjų programos buvo tikrai kokybiškos ir vertos dėmesio, ką paliudijo ir publikos gausa.

Baigdama apžvalgą dar kartą prisiminiau festivalio antraštę: 31-asis tarptautinis aktualios muzikos festivalis. Kas buvo aktualu? Festivalyje skambėjo itin plati muzikinės stilistikos amplitudė: nuo akademinės, džiazo muzikos iki alternatyvios, klubinės, eksperimentinės kūrybos, multimedijos projektų. Sakyčiau, programų naujumą patvirtino 12 premjerų, o susitikimuose buvo galima susipažinti su dabar pasaulyje pripažintais kompozitoriais. Spaudos konferencijoje dirigentas Robertas Šervenikas pasakojo, kad neseniai lankėsi Varšuvoje ir gali palyginti šiuolaikinės muzikos scenas. Anot jo, šių metų „Gaidos“ programa yra labai įdomi ir neatsiliekanti nuo pasaulinių tendencijų. Tad pasirinkimas vadintis aktualiosios muzikos festivaliu visada kels iššūkių, pamąstymų, koks turėtų būti aktualus repertuaras. Galima tik pasidžiaugti, kad šiais metais šį iššūkį festivalis priėmė tikrai rimtai. O tai dar ne paskutiniai aptariami koncertai.

B. d.