Prieš rašydama kokia nors tema mėgstu paskaitinėti svetimus tekstus, kurie kuo nors sietųsi – aprašomu objektu, laikmečiu arba tiesiog nuotaika. Tai gali būti eilėraštis arba mokslinis tekstas, reklama ar skelbimas. Bet kas. Taigi atsiverčiu akademinių tekstų rinktinę ir tarp dviejų turinio puslapių aptinku inkliuzą – suplotą pilką pūkuotasparnį drugelį. Tiksliau, tai, kas iš jo liko. Tarsi koks entomologinis herbariumas, dėl kurio pasidėsiu šį tomelį į knygų-herbariumų kolekciją (visuomet nusiperku dėvėtą knygą, jeigu joje randu kokį skaitytojo ar knygos turėtojo paliktą augalą). Vabzdžio šioje kolekcijoje dar neturėjau, tačiau didesnį džiugesį sukėlė tai, kad tuo metu kaip tik galvojau apie kitą vabzdį – uodą, kurį neseniai aptikau ant Prospekto galerijos grindų. Didingai švietė tarsi inkliuzas rožinėje negintaro masėje. Tarsi kažką reklamuotų didelėje šviesdėžėje, kuri nukrito nuo kažkokios parduotuvės fasado ir sutelkė mano žvilgsnį į nebezyziantį padarą.

Kalbant apie bet kurią parodą, iš akiračio neįmanoma ir negalima patraukti vietos ir erdvės, kur vyksta ekspozicija. Svarbu yra ne tik interjeras, bet ir išorė, netgi priėjimas prie jos. Sakykime, vienaip tūlas pėdina Latako gatvele, pasiruošęs nuo balų vandeniu besitaškančių automobilių pasislėpti antrajame „Kairės–dešinės“ aukšte ar gurgždančiu laminatu pasidabinusiose galerijos „Akademija“ salėse. Ypatingo įkvėpimo dozę ne vienas turbūt patiria nuožulniu užkopimu pro žydinčias sakuras ir Jono Mikėno „Pirmąsias kregždes“ (keista, kad jų dar nenuvertė, juk tokį progresyvų dangoraižį jų vietoje būtų galima pastatyti!) prasibrovęs į Nacionalinę dailės galeriją.

Kai vaikščiojau po Nacionalinės dailės galerijos nuolatinę ekspoziciją, šviesioje baltų sienų salėje mano dėmesį patraukė žmonių figūros, įrėmintos tamsiame fone. Pirmiausia užklupo baimė ir užuojauta šiai grupelei, nes vaizdinys sugrąžino į vaikystę ir priminė jos siaubą – tamsą. Turbūt ne vienas galėtų sutikti, kad visiška juoduma kambaryje buvo potencialiai pavojinga aplinka susidurti su šviečiančiomis raudonomis akimis, aštriomis iltimis ir nagais, priklausančiais pasakų, animacijos ar vyresniųjų pasakojimų iliustruotiems monstrams. Laimingiesiems, kurie galbūt to nepatyrė, galiu pateikti pavyzdį, kokia strategija pasinaudodama išvengdavau baubo planuojamo pagrobimo: nuo elektros jungiklio pora atsispyrimų peršokdavau visą kambarį, vos jame išjungusi šviesą. O turbūt ir suaugusiems žvelgiant į juodą miško tankmę kartais kyla klausimas: ar ten nėra ko bijoti?

Rugsėjo 8 d. Miuncheno muziejuje „Haus der Kunst“ atidaryta tarptautinė paroda „Kitų erdvių viduje. Menininkių sukurtos aplinkos 1956–1976 m.“ (Inside Other Spaces. Environments by Women Artists 1956–1976).

Latvijos keramikos bienalė, rengiama Latvijos šiuolaikinės keramikos centro, veikia Daugpilyje, Marko Rothko meno centre. Paroda „Neramūs vandenys“ veiks iki vasario 18 dienos. Kaip rašoma parodos anotacijoje, vanduo daugelyje pasaulio mitų yra gyvybės pradžia. Nuo jo dieviška jėga atskiria žemę, gyvybę ir visa kita. Neramius vandenis sunku užčiuopti fiziškai – tai puiki metafora keramikos parodai. Juk molio darbai yra ne kas kita, kaip laike sustabdytas judesys, iš molio degimo metu pašalinant vandenį.

Jei nuspręstumėte aplankyti 365 Lietuvos piliakalnius, pirmiausia, ko gero, sudarytumėte jų sąrašą. Tikėtina, į jį įtrauktumėte vietas, kurias siūlo kelionių vadovai, kad pamatytumėte gražiausią atsiveriančią panoramą ir t.t. Jei planuosite aplankyti kas dieną po vieną, tikėtina, aplankysite ir labai neišvaizdžius, bet greta jūsų gyvenamosios vietos esančius piliakalnius. Jei sudarysite maršrutą, judėdami neišvengiamai pravažiuosite pro visus, didelius ir mažus, siekdami galutinio kelionės tikslo. Žinoma, kad taip turėsite galimybę pamatyti vietas, kurių nebuvo jūsų pirminiame sąraše, bet, šiaip ar taip, liks bent keli šimtai neaplankytų piliakalnių.

Šįkart į Šiaulius vykau pažiūrėti į Dangų. Žinau, kad šio bendrinio daiktavardžio nereikia rašyti iš didžiosios raidės, bet pabuvus Skaidros Trilupaitytės kuruotoje parodoje kitaip neišeina. Ją pažiūrėjus dangus liaujasi buvęs tik debesų veltinio dangtis virš šlapdriba šliurpsinčių miestų, nuolat grasinantis kuo nors apdrabstyti, užpilti, užversti gatves, automobilius, stogus ir tiktai kartą per savaitę kelioms minutėms praurbinantis akutę saulei. Migdantis gruodžio dangus būnant Šiaulių dailės galerijoje atgavo savo pirmaprades galias.

Šiais laikais kalbant apie konceptualizmą iškyla daug komplikuotų sąvokų ir jų junginių, kurie nutolina stebėtoją nuo šios meno rūšies esmės. Į meno kalbą įtraukiami mokslo terminai, tuo siekiama išaukštinti kūrinį ar jo autorių, pabrėžiant menininko suvaidintą išprusimą. Dažnai menininkai imasi sizifinių užduočių, savo menu bandydami išspręsti klimato, karų ir pasaulinės nelygybės problemas. Šių galvosūkių kombinacija apsvaigina stebėtoją įvairiomis panikomis, nesiūlant išeities. Gyvenant XXI a. menas nebesuteikia jokio komforto. Jo užduotis per amžius pakito nuo gamtos kartojimo iki žmogaus pasąmonės graužaties.

Planuodamas aplankyti šią parodą, mintimis perbėgau prieš keletą metų Nacionalinėje dailės galerijoje Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės kuruotą (mano galva, puikią) Lino Katino retrospektyvą ir bandžiau prisiminti, ar joje buvo eksponuojami kūriniai, sukurti pasitelkus arbatos arba kavos tirščius. Prisiminti nepavyko, bet tos parodos dokumentacija šiuo atveju labai pagelbėjo. Taigi, retrospektyvoje tokių kūrinių buvo, bet turbūt dėl ten eksponuotų kūrinių gausos „arbatiniai“ darbai tąkart man į atmintį neįsiliejo. Būtent todėl ir nusistebėjau sužinojęs apie „Aido“ galerijoje vykstančią nedidelę Katino parodą, kurioje – ne tradicinė (kad ir kaip toks žodis netinka jo kūrybai) tapyba aliejumi ant drobės, bet darbai, sukurti naudojant arbatos ir kavos tirščius.

Agatos Orlovskos įsipareigojimas sau tapyti stipresnis už pačią tapybą. Alkis kurti plotmę tylai. Globą išsekintoms spalvoms. Atliktame kūrėjos geste „širdis-galva-ranka“ ištinka tikrumas. Iš tirštų pieniškų vonių išniręs jis virsta kūnu. Jusliškieji pavidalai persidengia: dalis manęs tampa rėmo aptraukta paklode, kurioje telpa blizgūs sapnai. Kitoje – drėgmės garams prasisklaidžius – iš dubens ataidi pasaulio skausmas: nuo kertamų miškų iki karo apkasų raudų. Pasaulis plyšta per pusę, o jis – išsirietęs it mėnulis.