Išsirietęs it mėnulis. Jis

Agatos Orlovskos įsipareigojimas sau tapyti stipresnis už pačią tapybą. Alkis kurti plotmę tylai. Globą išsekintoms spalvoms. Atliktame kūrėjos geste „širdis-galva-ranka“ ištinka tikrumas. Iš tirštų pieniškų vonių išniręs jis virsta kūnu. Jusliškieji pavidalai persidengia: dalis manęs tampa rėmo aptraukta paklode, kurioje telpa blizgūs sapnai. Kitoje – drėgmės garams prasisklaidžius – iš dubens ataidi pasaulio skausmas: nuo kertamų miškų iki karo apkasų raudų. Pasaulis plyšta per pusę, o jis – išsirietęs it mėnulis.

Jis  – jaunosios kartos menininkės Agatos Orlovskos tapybos ir skulptūros sutvėrimas. Minkštai bauginančio tūrio, lengvai palinkusios-išlinkusios formos ir aiškių griaučių (medinio karkaso ir lino drobės). Stūkso erdvėje lyg išplėštas iš skyriaus, sustingęs knygos lapas. Dar neatradęs ryšio, plyšio tarp eskizo ir visus mus taip vienijančios būties. Kaip sako autorė, kūrinys yra nuoroda į Antrojo pasaulinio karo metu Anglijoje statytus objektus. Jie buvo kuriami tam, kad būtų galima girdėti priešo lėktuvą ir gaudyti bet kokius garsus. Bet taip niekada ir nebuvo panaudoti. Savitos formos konstravimui Orlovską įkvepia ir senovės meistrai, kurie Renesanso paveikslus pradėjo tapyti suvokdami akies sferinį matymą: žiūrovui taip pateikiama informacija yra lengviau suprantama.

Jis  – gyvenimo paliestas, oriai pasipuošęs žymėmis, raukšlėmis – kopia Čiurlionio paveikslų kalnais. O gal pats yra kalnas? Galinga plastiška didybė, sugerianti nugirdėjimus, geidulius, šnabždesius. Laikantis gerklose pastrigusius žodžius, neišreikštus prisilietimus – kasdien vis blunkančius, nykstančius sidabriškoje atminties baloje. Tylos spazmas prašo vidinės atidos. Nebylus kalnas – atjautos.

Jis  – „Jūros veidrodis“, dubleris tavęs, manęs, kitų kūrinių, praeitų gyvenimų aidų. Orlovska jungia muzikinę prieigą su vizualiuoju menu. Tyrinėdama akusmatiškumo sąvoką lyg ir kuria apsauginę sieną-ribą rėksmingam vartojimui, tikrąjį garso takelį palikdama paslaptyje.

Save, potėpio kompozitorę, taip pat palikdama ten, anapus jos, kartu su nagrinėjamais kontekstais, potyriais, ieškomomis prasmėmis, įkeliaujančiais ir iškeliaujančiais aplinkos balsais.

Jis turi šaknis. Intensyvaus žemės aromato šaknys jungiasi, raizgosi ir augina naujas (numanomas) būtybes. Nors iš esmės atrodo, jog paviršiuje mus gaubia uolienų ir dulkių tuštuma. Įkvėpti garso, išgirsti drėgmę, pamatyti lankstumą. Sustoti ir suklusti, išsklaidyti nuobodulio rūką ir atspindėti sodriai primaitintą jo (kūrinio) vidų – prabanga. Ir nors kūrinys vertikalus, labiausiai jis moko apie visokius galimus horizontus.

Agatos Oslovskos kūrinį „Jūros veidrodis“ kartu su kitais keturiolika „Jaunojo tapytojo prizo 2023“ finalininkų darbų galima pamatyti, prakalbinti Taikomosios dailės ir dizaino muziejuje iki 2023 m. gruodžio 31 dienos. Už darbą „Jūros veidrodis“ tarptautinė komisija Orlovską paskelbė geriausia Baltijos šalyse jaunąja tapytoja.