Šiais laikais kalbant apie konceptualizmą iškyla daug komplikuotų sąvokų ir jų junginių, kurie nutolina stebėtoją nuo šios meno rūšies esmės. Į meno kalbą įtraukiami mokslo terminai, tuo siekiama išaukštinti kūrinį ar jo autorių, pabrėžiant menininko suvaidintą išprusimą. Dažnai menininkai imasi sizifinių užduočių, savo menu bandydami išspręsti klimato, karų ir pasaulinės nelygybės problemas. Šių galvosūkių kombinacija apsvaigina stebėtoją įvairiomis panikomis, nesiūlant išeities. Gyvenant XXI a. menas nebesuteikia jokio komforto. Jo užduotis per amžius pakito nuo gamtos kartojimo iki žmogaus pasąmonės graužaties.

Planuodamas aplankyti šią parodą, mintimis perbėgau prieš keletą metų Nacionalinėje dailės galerijoje Jolantos Marcišauskytės-Jurašienės kuruotą (mano galva, puikią) Lino Katino retrospektyvą ir bandžiau prisiminti, ar joje buvo eksponuojami kūriniai, sukurti pasitelkus arbatos arba kavos tirščius. Prisiminti nepavyko, bet tos parodos dokumentacija šiuo atveju labai pagelbėjo. Taigi, retrospektyvoje tokių kūrinių buvo, bet turbūt dėl ten eksponuotų kūrinių gausos „arbatiniai“ darbai tąkart man į atmintį neįsiliejo. Būtent todėl ir nusistebėjau sužinojęs apie „Aido“ galerijoje vykstančią nedidelę Katino parodą, kurioje – ne tradicinė (kad ir kaip toks žodis netinka jo kūrybai) tapyba aliejumi ant drobės, bet darbai, sukurti naudojant arbatos ir kavos tirščius.

Agatos Orlovskos įsipareigojimas sau tapyti stipresnis už pačią tapybą. Alkis kurti plotmę tylai. Globą išsekintoms spalvoms. Atliktame kūrėjos geste „širdis-galva-ranka“ ištinka tikrumas. Iš tirštų pieniškų vonių išniręs jis virsta kūnu. Jusliškieji pavidalai persidengia: dalis manęs tampa rėmo aptraukta paklode, kurioje telpa blizgūs sapnai. Kitoje – drėgmės garams prasisklaidžius – iš dubens ataidi pasaulio skausmas: nuo kertamų miškų iki karo apkasų raudų. Pasaulis plyšta per pusę, o jis – išsirietęs it mėnulis.

Kaip dažnai mūsų ateities lūkesčiai statomi ant praeities sėkmių pamato... Pavyzdžiu galėtų būti kaip tik prieš metus Ukrainos armijos susigrąžintas Chersono miestas. Šiais metais iš ukrainiečių puolimo taip pat buvo tikimasi pergalingo, žaibiško prasiveržimo į priekį arba galingų smūgių, pralaužiančių Rusijos armijos įtvirtinimus, tačiau pernykštės sėkmės negarantuoja dabarties pergalių. Taip nutinka ir su menu – iš gerų ar labai gerų menininkų tikimasi vis naujos ir dar ryškesnės patirties, kažko panašaus į neįtikėtinus, gudriai suplanuotus smūgius į gerokai gausesnes priešo pajėgas, mes juos matome kaip iksmenus ar gretas thunberg, žodžiu, lūkesčiai to „daugiau“, „galingiau“ ar „netikėčiau“ remiasi ne tik ankstesniais šių autorių pasiekimais, bet ir susižavėjimu jais, o tai daugiatone našta prislegia tuos geriausius ir gabiausius.

Kol Šiaulių mieste dar neatsirado erdvių ir galimybių kviesti čia kurti menininkus iš kitų Lietuvos vietovių ar užsienio, Šiaulių dailės galerija kartu su vizualiųjų menų centru „Labas Itala“ Sicilijoje ir jo vadove Simona Crisafuli inicijavo išskirtinį projektą. Šiaulių regiono menininkai turi galimybę realizuoti savo kūrybinius sumanymus tiek geografiniu, tiek istoriniu požiūriu unikalioje vietoje – meno rezidencijoje Sicilijos saloje Italijoje.

Reanimacijos patalpos sterilumas. Viename iš aparatų blyksintys dažniai vis dar užčiuopia gyvybės formą. Formą, kuri palaikoma įvairiais laidais, kameromis, mikroschemomis, veikiama html kodų, simuliacijų ir mitų. Formą, veikiamą nebūties žodyno. Fone dunksi įstatytos dirbtinės širdies dūžiai, pranašaujami pragiedruliai, bet mainais į ką?

Kasdien eidama į darbą pro Aušros vartus kertu Bazilijonų gatvę, o grįžtant namo žvilgsnis visuomet nukrypsta gilyn į iliuziškai sukurtą perspektyvą, atsiveriančią pro išlakius Jono Kristupo Glaubico projektuotus Švč. Trejybės bažnyčios ir Bazilijonų vienuolyno ansamblio vartus, kurie savo barokinėmis formomis liudija Vilniaus miesto savitumą. Būtent ši vieta prieš daugiau nei keturis šimtmečius subrandino dar vieną iškilią asmenybę – Juozapatą Kuncevičių, kurio 400 kankiniškos mirties metus minime šiemet. Įdomus paradoksas, kad daugumai Lietuvos žmonių šis vardas visai negirdėtas, o daugeliui net nežinoma, kad jis stipriai susijęs su Lietuva ir Vilniumi.

Turbūt kiekvienas iš mūsų gali papasakoti unikalių ir nepakartojamų istorijų apie knygas... Kitaip ir būti negali, nes juk spausdintinio ar rankraštinio leidinio (nesvarbu, kokio tiražo) misija ir yra pasakoti, informuoti, skleisti žinias. Tad pačioje pradžioje trumpai papasakosiu kelias (vieną blogą, kitą geresnę – tokios juk būna ir knygos) istorijas apie savo knygines patirtis.

Eidama pro Karališkąją dailės akademiją Londone, atsitiktinai išgirstu dviejų jaunų vaikinų pokalbio nuotrupas. „Ar čia tik ne ta paroda su daug nuogų žmonių?“ – vienas, pirštu besdamas į didžiulį plevėsuojantį plakatą su Marinos Abramović veidu, atvirai teiraujasi kito. Kokia puiki tai parodos iliustracija, o ir po atidarymo spaudoje pažirusiuose straipsniuose, regis, nuogybės akademijoje keliamos į pirmą vietą. Tai jokiu būdu nesutinkama neigiamai, visi gerbia aukštą menininkės statusą turinčią Abramović, bet ar visuomenė gebės priimti, suprasti ir pamatyti daugiau nei nuogumą?

Paskutinį rugsėjo penktadienį kartu važiavome į Šiaulius. Mus pakvietė į Povilo Višinskio biblioteką pakalbėti apie knygą „Lietuvos menininkės. Vizualiųjų menų kūrėjos nuo XX a. pradžios iki šių dienų“ (Kitos knygos, 2022). Tuo pat metu Šiaulių dailės galerijoje buvo atidaromos dvi parodos – vilnietės Eglės Gineitytės ir šiaulietės Reginos Šulskytės, kurių nėra toje knygoje, nors turėtų būti.