Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
Raktažodis: Algirdas Šeškus
Žiogo šešėliai
„Pilka diena – pilka žuvėdra...“, – parašė Remigijus Pačėsa po viena fotografija. Joje – molas, geležinis bokštas su garsiakalbiu, parvirtęs cementinis stulpas, padanga, permirkę debesys, marios ir plūduriuojantis Nidos kopų „paukštis“. Kampe išskrenda pilka žuvėdra. Tai 1981-ieji, kai fotografijoje žemė galėjo tik žydėti, žmogus – tik šypsotis ar tauriai liūdėti. Tačiau keli jauni fotografai – Alfonsas Budvytis, Algirdas Šeškus, Vytautas Balčytis, Violeta Bubelytė, Remigijus Pačėsa, Gintaras Zinkevičius – spjovė į visa tai. Jie rodė nudėvėtus daiktus, aplamdytus kūnus, nykias vietas, klausėsi jų grubokos poezijos ir šaipėsi iš visuotinio melo, iš pačių savęs. „Jiems visiems „graži filosofija“ reiškė blogą fotografiją, – rašė menotyrininkė Gražina Kliaugienė, – Piktino juos mąstymo banalumas, pigi estetinė režisūra, dekoratyvia optimizmo kauke prisidengęs falšas.“
Ši nuostata – dygiu juoku sprogstantis pilkumos mišinys – Pačėsos kūryboje išliks visą gyvenimą, nepaisant kintančių priemonių. Įrodymai? Štai prieš tris mėnesius rengdamasis jubiliejinei (šešiasdešimtmečio) parodai (kuravo Laimutė Kriaukšlienė) jis rašo apie save: „Gimiau Marijampolėje (ne Kapsuke!) 1955 m. vasarį. Dar suspėjau, nes tų pačių metų rudenį jau buvo Kapsukas. Besimokydamas 10-oje klasėje jau grojau „soliaga“ restorane. Prisimenu, kartą užėjo chemijos mokytoja su draugėmis kukliai švęsti gimtadienio. Pamačiusi mane scenoje su bulgariška gitara, nutaisė tokį feisą, kad vos nenupuoliau nuo scenos.“ Tokios muzikos buvo galima mokytis tik Lietuvos konservatorijos Klaipėdos fakultete, kur 1976 m. Pranciškus Narušis įkūrė bigbendą. Į jį Pačėsa nepateko ir tuomet atrado fotografiją, ją 1976–1979 m. studijavo Vilniaus technologijos technikume. Paskui dešimt metų fotografavo pastatų eksterjerus ir interjerus dirbdamas Miestų statybos projektavimo institute. Vėliau buvo tik „laisvas menininkas“ – laisvas nuo institucijų, postų, įsipareigojimų ir pinigų, tiesiog kūrė: fotografijas, monotipijas, akvareles, koliažus. Bet svarbiausia visada buvo fotografija, nes šviesai jis turėjo absoliučią klausą.
 |  |
Fotografija (ne) akims
Vartydama Malvinos Jelinskaitės knygą „Auksas ir žuvis“, o paskui žiūrėdama jos parodą „Kaladėlės“ negalėjau atsikratyti prieštaringo jausmo: viena vertus, tai jau daugybę kartų matyta, kita vertus, veikia kaip šaltinis ištroškusį. Tačiau šiuos du jausmo polius kerta ta pati estetikos pasaulio sukimosi ašis: persisotinimas vaizdais, apie kurį jau daug prikalbėta.
Lyg tyčia, tuo pačiu metu veikė kito tos pačios kartos menininko Gyčio Skudžinsko paroda „12 fotografijos tiesų“, atstovaujanti priešingam poliui. Autorius šaipėsi iš „nepaneigiamų“, naujai išrastų ir „poetiškų“ teiginių apie fotografiją – imitavo protesto „demonstraciją“, tarsi dar būtų už (prieš) ką kovoti, siūlė spėlioti, kas pavaizduota, parodydamas tik antrąsias fotografijų puses, išryškino ne nuotraukas, o jas retušuojančios pelės paliktus šviesos pėdsakus. „...bet įspūdis, kad vaizdas fotografijai nereikalingas, visiškai tikslus“, – ši Algirdo Šeškaus nuostata, tikriausiai suformuluota dar 9-ojo dešimtmečio pradžioje, tiktų ir Skudžinskui. Ji, kaip anotacijoje rašė Jurijus Dobriakovas, skatina Gytį preparuoti medijos „vidurius“. Vakaruose tai jau 7-ajame dešimtmetyje atliko konceptualistai, atskyrę fotografijos plokštumą nuo realių tikrovės paviršių, išvartę erdvės iliuziją, demaskavę tikrovės tvarką „fotografinio“ žvilgsnio atsitiktinumais, skaičiavę kadrus, taškus, colius ir mastelių atitikmenis, atvėrę emulsijos geologinius sluoksnius ir t.t. Viskas tik tam, kad išryškėtų fotografijos fizikoje glūdinti fikcija, kitaip tariant, „fotografija – tobula melagystė“, kaip užrašyta viename Gyčio transparante. 1970 m. Melas Bochneris netgi paskelbė tezes „Nesusipratimai (Fotografijos teorija)“. Įvairių garsenybių pasakytos „tiesos“ apie fotografiją buvo surašytos ant mokyklinio sąsiuvinio lapų. Menininkas gyrėsi įterpęs ir vieną netikrą pasisakymą. Šis žinojimas vertė kvestionuoti viską, teiginiuose ieškant paslėpto pokšto, tačiau jie buvo parinkti tiksliai. Manau, Marcelis Duchamp’as pasirašytų po jam priskirta mintimi: „Norėčiau pamatyti, kaip fotografija privers žmones neapkęsti tapybos, kol kažkas kitas padarys fotografiją nepakeliamą.“ Tas „kažkas kitas“, pasirodo, yra pati fotografija.
 |  |  |  |  |  |
 |  |  |  |  |  |
Laikraštis
Visiems rašantiems pažįstama vadinamoji balto lapo baimė. Pastebėjau, kad ji jaučiama tik A4 formatui. Nes kai reikia kas savaitę užpildyti du dvigubai didesnius laikraščio lapus, baimė nebeima. Tada tavo viduje įtempiama spyruoklė, kuri tolygiai atsileisdama suka smegenis ir rankas taip, kad penktadienį atsirastų laikraštis. Sekmadienio vakare tave vėl prisuka. Kaip jau supratote, tapau laikrodžiu. O laikrodžiai nieko nebijo. Jie tiesiog eina. Tiksėdami tekstais.
Bet vis tiek jie vėluoja. Su kuo besusitikčiau paskutinį metų mėnesį, pokalbis visada būna tas pats kaip šis su Ernestu Parulskiu:
– Kaip sekasi?
 |
Plastikinės gulbės giesmės atvaizdai
Prieš kelias savaites fotografas Algirdas Šeškus ir menotyrininkė, fotografė Malvina Jelinskaitė pristatė knygą „Plastikinių gulbių girgždėjime. Šeškus“ ir parodą tuo pačiu pavadinimu Vilniaus vaikų ir jaunimo meno galerijoje. Knyga sunkiai pavadinama albumu ar katalogu – tai vaizdų, tekstų ir eilių rinkinys, kuriame įvairiomis priemonėmis tyrinėjamas fotografinis atvaizdas.Algirdas Šeškus fotografiją vadina veiksmu, kurio metu į vieną vietą suspaudžiamas didelis kiekis informacijos. Tokį daugiasluoksnį, informacija „pakrautą“ jo fotografijų turinį, kuriame lyg nieko reikšminga niekada ir nevyksta, vaizdais ir tekstais knygoje interpretuoja, iškonstruoja įvairūs Lietuvos fotografijos tyrinėtojai, menininkai ir knygos sudarytoja Malvina. Ji į vaizdinį tyrimą įtraukė ir meno mokyklos mokinius. Pastarųjų sukurtos Šeškaus fotografijų interpretacijos tapo vienu įdomiausių projekto elementų. Vaikai piešiniuose fotografijas laisvai perdirbo, lyg pratęsė fotografo pradėtą pasakojimą. Visą tai sukūrė įdomų vaizdinį, papildytą įžvalgiais, subjektyviais tekstais. Su Šeškumi ir Malvina kalbėjome apie parodą, knygos gimimą, vaikų kūrybą, meno prigimtį, kurią atskleidžia ne natūra ir jos elementai, pavyzdžiui, gulbė, o veikiau gulbės plastikinė kopija, o dar labiau – jos girgždėjimas ir giesmė.
 |  |  |
Miniatiūros!
„Miniatiūros?“ – tokiu pavadinimu spalio 17 d. „Prospekto“ galerijoje atidaryta fotografijų paroda. Parodos kuratorius Gytis Skudžinskas į miniatiūristų sąrašą įtraukė Vytautą Balčytį, Gintautą Trimaką, Algimantą Kunčių, Arūną Kulikauską, Remigijų Treigį, Joaną Deltuvaitę, Ričardą Šileiką ir Algirdą Šeškų. Tikrai žiūrovų dėmesio verta kompanija. Bet ar to užtenka? Mes visi esam šiek tiek tinginiai ir einame tik ten, kur tikrai verta. Paskaitykime, gal mus „užkabins“ anotacija? Čia panašiai kaip populiarioje muzikoje. Jei prodiuserio, leidybinės kompanijos ar radijo stoties programų vadovo „neužvežė“ pirmos keliolika naujos dainos sekundžių, daina bus atmesta. Skudžinskas parodos anotaciją pradeda tokiu sakiniu: „Parodoje „Miniatiūros?“ siekiama atsakyti į klausimą apie fotografijos formato svarbą bei naudojimą siekiant specifinės raiškos.“ Gerai, tinka ir užtenka, toliau į likusį tekstą nesigilinsiu (pabūsiu ir aš miniatiūriškas), nes jau pirmas sakinys pasiūlo keletą klausimų, į kuriuos atsakęs (ar bent jau pamėginęs atsakyti) suprasiu parodos tikslą.
 |  |  |  |  |
Kas yra fotografija(i)?
Dabar jau aišku, kad klausimas, tapęs pokalbių ir paskaitų ciklo „Kas nėra fotografija?“ pavadinimu, slepia norą išsisukti nuo fotografijos, kurios istorinis balastas veikia kuriančias sielas kaip gravitacinė jėga. Bet apie viską – nuo pradžių.
Jurijaus Dobriakovo paskaitos ir baigiamosios diskusijos klausiausi per „YouTube“, nes tuo metu, kai viskas vyko gyvai, turėjau būti kažkur kitur... Mielosios technologijos man leido kaip Hermionei būti dviejose vietose vienu metu ir netgi dirbti du darbus iškart! Kol Jurijus pasakojo, kur krypsta fotografija po postfotografijos, o vaizdų kultūros teoretikas Paulius Petraitis, filosofas Kristupas Sabolius, kultūrologė Natalija Arlauskaitė, medijų teoretikas Vytautas Michelkevičius ir menotyrininkė Inesa Pavlovskaitė diskutavo apie online mąstymą, atminties eroziją ir ištirpimą vaizdų sraute, aš tvarkiau lentyną, į kurią keturiolika metų kroviau aplankus su straipsnių fotokopijomis, savo rašinius, nelabai reikalingas knygas, staliaus įrankius, kasetinius diktofonus, visokius neaiškius aparatus, perdegusias elektros lemputes, dulkių siurblio priedėlius, nežinia ką galinčius sujungti laidus keistais galais, dar paauglystėje spausdintas bendraklasių fotografijas, parodų lankstinukus, varžtus, vinis, šachmatus, maišelius su glaistu ir apskritai visa tai, ko nesugalvodavau, kur dėti. Kartais nebegirdėdavau, ką jie ten kalba (paskui tekdavo grąžinti įrašą atgal), nes mano dėmesį patraukdavo kažko prirašinėti popieriai, seniai pirkta knyga, kurios prieš mėnesį ieškojau po visas bibliotekas, ar mano pačios straipsnis, kurio netgi egzistencija buvo iškritusi iš galvos, o ką jau kalbėti apie turinį...
 |
Tarsi kartojimas
Šių metų vasario 4 d. brolių Liumjerų centre Maskvoje atidaryta didžiulė fotografijos paroda „Vietos genijus. Lietuviškos fotografijos klasika“. Čia rodomi lygiai 212 penkiolikos žymiausių XX a. antrosios pusės lietuvių fotografų darbų – Romualdo Augūno, Mariaus Baranausko, Vitalijaus Butyrino, Rimanto Dichavičiaus, Audriaus Zavadskio, Jono Kalvelio, Algimanto Kunčiaus, Vito Luckaus, Aleksandro Macijausko, Antano Miežansko, Romualdo Požerskio, Romualdo Rakausko, Vaclovo Strauko, Antano Sutkaus, Virgilijaus Šontos. Ši paroda neoficialiai pažymėjo 45-erių metų sukaktį nuo 1969 m. Maskvoje įvykusios parodos „9 Lietuvos fotografai“ bei „Lietuvos fotografijos mokyklos“ įvardinimo atsiradimo.
 |  |  |  |  |  |
Mėginimai atrakinti
Vitas Luckus man visada buvo neišspręstas klausimas. Kai susidomėjau fotografija, jis jau buvo miręs (1987). Tai, ką apie jį girdėjau, skambėjo kaip prieštaravimų raizginys. Jis buvo maištininkas Lietuvos fotografijos mokykloje. Jis buvo beprotis, iš kurio galėjai tikėtis bet ko. Nužudė jo kūrybą sukritikavusį žurnalistą ir iššoko pro langą. Jis buvo pranašas, konceptualistas, pralenkęs savo laiką. Jis buvo apsėstas didybės manijos. Mėgo pasirodyti – vietoj šuns mieste vedžiodavosi liūtą. Jis lėbavo be ribų. Buvo nuskriaustasis, jo neįleisdavo į parodas. Jį persekiojo KGB – grįžęs namo, iš telefono ragelio išimdavo „blakes“ ir keikdavosi tiesiai saugumui į ausį. Jis buvo fotografijos genijus. Tai ne kartą girdėjau iš užsieniečių – Luckaus legenda atviliodavo juos į Lietuvą. O čia fotografai apie jį atsiliepdavo santūriau. Dažnai – nutildami per pusę sakinio. Ir aišku kodėl: jo atmintis kraujuoja. Iš arti geriau matėsi jo gyvenimo kiaurymės.
 |  |  |  |  |  |
 |  |  |  |  |  |
Škotijoje Lietuvos fotografijos parodų sezonas
Rugpjūčio 10 dieną Škotijoje prasidėjo Lietuvos fotografijos sezonas. Šis fotografijos parodų ciklas, kuris yra didžiausias iki šiol kada nors pristatytų Jungtinėje Karalystėje, suteiks unikalią galimybę Škotijos publikai susipažinti su dinamiška Lietuvos fotografijos meno kultūra ir istorija. Projektas yra Lietuvos pirmininkavimo Europos Sąjungos Tarybai kultūrinės programos Jungtinėje Karalystėje dalis. Iki 2014-ųjų metų sausio 6 dienos besitęsiančio ciklo programoje – net šešios parodos Glazgo ir Irvine miestuose. Projektą remia LR kultūros ministerija bendradarbiaujant su LR užsienio reikalų ministerija, Tarptautinių kultūros programų centru ir Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriumi.
 |
Saugokis idėjų, kurios auga tavyje
Į „oO“ pakliuvau jau po atidarymo, kai Jasono Dodge’o pušų spygliai Sporto rūmų arenoje jau buvo beprarandą kvapą. Ant laiptų pakopų, panirę į klampų ambientą, gulėjo nuo kaitros ir venecijietiško šaršalo išsekę bienalės lankytojai. Ir pati paroda rodėsi „besiilsinti“, palengva įsijaučianti į savo ramesnį, erdvesnį buvimą, laukiantį jos ateinančius mėnesius. Tariuosi išvengusi daugybės nereikalingų trukdžių, kurie galėjo įveikti mane, jei būčiau pamačiusi „oO“ atidarymo vakarą. Nors čia labiau tiktų žodis „patyrusi“.
Parmenidas teigė, kad judėjimas yra juslinio patyrimo iliuzija. Vaikščiojimą, laipiojimą, pastato tyrinėjimą suvokiau kaip vienintelį būdą suprasti,
 |  |  |  |
ATGAL