Artėjant knygų mugei, iš savo lentynų ištraukiau 2017-aisiais ir šių metų pradžioje išleistas fotografijos knygas. Ant mano darbo stalo susidarė nemaža krūvelė, bet ir ne itin didelė. Ne tik dėl skaičiaus (12), bet ir dėl formato. Prie pusės jų atsiradimo teko pačiai prisidėti, tad šios apžvalgos subjektyvumas – neišvengiamas, bet ją parašyti jau sutikau, trauktis nėra kur. Taigi pradėkim.

Anksčiau kam nors ištarus „fotografijos knyga“, mintyse iškildavo didelė, stora, juoda (kartais balta) knyga. Tokias leido ir sovietmečio fotografijos klasikai, ir jų sekėjai. Dabar panašių suskaičiavau keturias, bet tik vienos jų „apdaras“ išliko tradicinis – juoda nugarėlė, nespalvota fotografija, dengianti visą viršelio plotą, joje, virš bažnytėlės pakibusiame audros debesyje, baltai išrašyti autoriaus pavardė ir pavadinimas. Romualdo Požerskio knygos „Atlaidai“ (Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyrius) dailininkas Arvydas Poška stengėsi kuo daugiau ploto skirti anuomet pusiau nelegalių kaimo religinių apeigų vaizdams, kartais panoramas išskleisdamas per visą atvartą, kad išryškėtų kuo daugiau jau dingusios kultūros detalių. Kito klasiko – Aleksandro Macijausko – knygos „Lietuvos kaimo turguose“ viršelis jau nebe tipiškas. Jis aptrauktas drobele, o jos rupesnių pirmavaizdžių – maišų pinigams, pašarui, bulvėms ir kt. – pilna pačiose fotografijose, tad matau apgalvotą dizaino sprendimą (Kauno fotografijos galerija, 2018). Anksčiau fotografas savo knygas sudarinėjo pats ir vaizdai iš jų veržte veržėsi žviegdami beigi riaumodami. Dabar sudarytojas Gintaras Česonis kartu su dailininku Tomu Mrazausku šį Lietuvos fotografiją dešimtmečius garsinusį ciklą išgrynino ir puslapiuose paliko pakankamai erdvės, kad būtų kur atsikvėpti. Tad pirmą kartą perverčiau Macijausko knygą nuo pradžios iki pabaigos – ir pamačiau tarsi pažįstamas „dievavelnių“ barnių bei sandorių mizanscenas iš naujo.

Kažin ar daug kas pastebėjo, kad jau porą metų Algirdas Šeškus leidžia seriją sąsiuvinių „naujas laikas“. Tai nereiškia, kad senas laikas jau išnaudotas, kad jau visi sovietmečio negatyvai susikomponavo į knygas. Tiesiog eina ir naujas laikas, kurį taip pat verta apžiūrėti iš visų pusių. Tai leidžia padaryti tarp dviejų kartonėlių suspaustų devynių sąsiuvinių knyga – tarsi dabarties sumuštinis.

Šiemet Tarptautinis fotografų seminaras Nidoje buvo 40-tas, tad pylėsi, painiojosi ir plaikstėsi prisiminimai, kai kurie jau virtę legendomis. Nidos KTIC „Agila“ buvo papuošta saldžiais tapytojų plenero produktais ir tiktai hole stovėjusi Donato Stankevičiaus instaliacija galbūt paaiškino užklydėliams, ko čia visi susirinko. Tai buvo daugiafunkcinis stulpas, pagamintas iš sovietinės presuotų drožlių spintos ir apklijuotas fotografijomis: dar neapžėlusių ir nenudilusių jaunystės kopų, pačių fotografų, pirmojo seminaro vietos. O tarp vaizdų buvojo natūraliai įsiterpusi anuometinių poilsio namų buitis: liemenėlių prikimštas lagaminas (aišku, ko trūksta kopoms, kad išeitų meninė nuotrauka), odinis paltas, radijo imtuvas, patefonas, išgerto alkoholio buteliai ir dar daug kas. Net smalsu, iš kur autorius visa tai surinko. Turint laiko, buvo galima pasiskaityti tekstų apie praeities seminarus, ekranėliuose pasižiūrėti fotografinių įspūdžių, pasiklausyti pirmojo seminarų organizatoriaus Antano Sutkaus bei dažno dalyvio – rusų menotyrininko Anri Vartanovo – pasvarstymų.

Apie Algirdą Šeškų rašiau ne kartą. Kai jis buvo pasitraukęs iš meno, „už akių“ jo fotografijas priskyriau „nuobodulio estetikai“ – negi trukdysi tokį rimtą nepažįstamąjį? Laimė, jį sutrukdė Margarita Matulytė – 2010 m. surengė parodą Nacionalinėje dailės galerijoje ir išleido knygą „Archyvas (Pohulianka)“. Bet spėju, kad jau tada Šeškus norėjo kalbėti pats, tad su Malvina Jelinskaite kūrė „Žaliąjį tiltą“ (2009). Dažniausiai tokie ištraukimai iš nežinios tuo ir baigiasi – autorius pasidžiaugia dėmesiu ir vėl nugrimzta į nieko neveikimą. Bet Šeškui tai buvo tarsi tramplynas šuoliui – jis išleidžia bent po vieną fotografijos knygą kasmet: „Meilės lyrika“ (2011), „Variacija buvimo išorėje tema“ (2012), „Šamanas“ (2013), „Plastikinių gulbių girgždėjime“ (2014), „TV“ (2016), „naujo laiko sąsiuviniai“ („Metropolis“, „Cafe de Paris“, „Sweet flow-“, „Lėta Leta“, „Šventė mieste“, 2016). Ritualas visada tas pats. Algirdas paskambina ir sako: „Noriu atnešti tau knygą.“ Sakau: „O!“ ir jaučiu – kaista „įdomumo gyslelė“ (Alfonso Andriuškevičiaus terminas). Atvažiuoja, pakviečiu kavos, tada sėdime mano virtuvėje, kava – tik tarp kitko, nes aš verčiu knygos puslapius, o Algirdas žiūri, kaip aš žiūriu. Kitais atvejais toks stebėjimas galėtų trikdyti, bet ne šiuo – taip įsitraukiu, kad nejaučiu to išorinio žvilgsnio.

Jo knygas rodau kitiems, dovanoju, komentuoju, bet vis nespėju parašyti recenzijos. Priežastis banali – kai jau beveik surandu tam laiko, Šeškus atneša naują knygą, tai negi rašysi apie senąją? Bet apie „TV“ suspėjau parašyti pernykščiam Lietuvos fotografijos metraščiui. Ją iš Šeškaus fotoarchyvo sukūrė Gintaras Didžiapetris, neleidęs autoriui kištis. Iš pradžių atrodė, kad Lietuvos televizijai knyga pasirodys per keista, nes nepanaši į jubiliejinius „fototortus“ (o pretekstas ir buvo 60 metų nuo pirmosios laidos). Abu menininkai ignoruoja „užsakovo“ norą reprezentuotis ar pasigerinti žiūrovams. O kartu – ir masinį skonį. Mene demokratijos nėra – tik monotoniją perrėžęs netikėtumas, kuris kitiems ką nors reiškia arba ne. Bet LRT nustebino pozityvia reakcija. Regis, fotografijos vertinimo „paradigminis lūžis“ pagaliau įvyko.

Tradiciškai kvietėme dailės kritikus, filosofus, kuratorius, menininkus pasidalinti įspūdžiais apie besibaigiančius metus. Klausėme, kas labiausiai įsiminė: 1) įvykiai; 2) asmenybės; 3) tekstai.

Šiuose puslapiuose retai kalbame apie meno rinką, kūrinių kainas ir kūrėjų kelius norint „ten“ patekti. Priežastis – įdomiau mąstyti apie kūrinių reikšmes, jų patirtis, tai, dėl ko jie mylimi, perkami ir kolekcionuojami. Perkami ne vien dėl to – pataisysite. Tiesa, kai kam menas yra tiesiog investicija. Pinigai. Čia ir prasideda spėliojimai: kurie kūriniai nuvertės, kurių vertė išaugs? Prireikia ekspertų, kuriuos paprastai visi pamiršta...

Kaip tik ten kreipė mintis mugė „Art Vilnius ’16“, aną savaitę geltonais plakatais raginusi iš senamiesčio urvelių keliauti į menui svetimą vietą – „Litexpo“ parodų centrą. Mugė vyksta jau 7-ąjį kartą, taigi turi istoriją – galima vertinti. Nesu tokių renginių nei mėgėja, nei specialistė, galiu tiktai palyginti su knygų muge. Akivaizdžiausiai dvi mugės skiriasi publikos kiekiu – meno nenaudai. Todėl ir prekyba meno mugėje ne tokia intensyvi, nors pinigų sumos – gerokai didesnės, ir tai patvirtina faktą, kad meno pirkimas išlieka privilegijuotųjų reikalu, kitaip nei knygų. Toliau – renginių ir diskurso skirtumai: diskusijos, seminarai, pristatymai, performansai meno mugėje teužpildo vienintelę salę ir stendus, o knygų mugės renginiai teka keliais paraleliniais srautais visuose parodų rūmuose, kartais net įsibraudami į administracines patalpas, ir publika mėgina aplėkti viską vienu metu nenustygdama vienoje vietoje. Bet šįkart meno mugėje buvo ir naujovė – edukacinė programa „Tarp kūrėjų“, leidusi žiūrovams pasitikrinti dailės istorijos žinias protmūšyje, išmėginti kūrybines galias dizaino, grafikos, knygrišystės, akademinio piešimo, akvarelės, mozaikos, architektūros, net sapnų gaudyklių dirbtuvėse. Ir dar: meno mugės diskusijose aptarinėjami meno rinkos klausimai, kurie knygų mugėje tėra nepastebimas fragmentas. Tose diskusijose teko pabuvoti ir man – vienoje, apie Vidurio Europos meno rinką, dalyvavau, kitos – apie meno kūrinių kainas – klausiausi. Net ir per daug nesidomint, rinkos terminai braunasi į galvą, jos mechanizmas aiškėja.

Mėgstamiausias parodų žiūrėjimo būdas: jokių anotacijų, aprašymų, rekomendacijų, tik kokį skaidrų pavasario rytą (vakarą ir etc.) užeini visai netyčia, suviliota plakato, lango, draugo, užsuki nepasiruošusi, kol susivoki jau beeinanti siūlomais suvokimo (pojūčių ir etc.) takeliais (arba skriejanti), o tik vėliau, jau sugulus įspūdžiams ir interpretacijoms, perskaitai, apie ką gi tai buvo. Paslapties, pažado jausmas taip pritinka menui, kad kartais stengiuosi net dirbtinai jį sukurti, neskaitydama užrašų po kūriniais ir įsivaizduodama, kad, tarkim, Fluxus skirta paroda yra garsaus šiuolaikinio menininko kūrinys. Eglės Ulčickaitės parodoje „Chrono-teka“ Pamėnkalnio galerijoje atsidūriau būtent taip – neplanuotai, ant sienos kabantį tekstą tyčia praėjau, pavadinimų irgi neskaičiau, nes straipsnio rašyti visiškai nesiruošiau. Tiesa, su menininkės ankstesne kūryba buvau kiek susipažinusi, tačiau parodos anotaciją peržiūrėjau vėliau, tik po keleto dienų, kai patirtas susidūrimas su paveikslais virto nemaloniu, baksnojančiu alkūne ir reikalaujančiu jį parašyti tekstu.

Reklamoje prieš filmą (dabar daugelis iš mūsų saulėtas dienas leidžia tamsiose „Kino pavasario“ filmų salėse) rodoma besibučiuojanti pora ir sakoma, kad tai, ką sukurs mūsų vaizduotė, iš tiesų jai nurodo padaryti garso takelis – jei fone girdėsime bauginančius garsus, galime pagalvoti, kad jau sėlina blogis ir tuoj abu nužudys, o jei gros roko muzika – kad meilužiai netrukus apiplėš banką. Manau, tapyba ar, tiksliau, menininko tapysena gali tą patį. Daro tą patį. Nes turiniai (siužetai, idėjos ir etc.) kitaip neturėtų tų rankų, čiumpančių mus ir tempiančių ten, kur jiems atrodo reikalinga. Ulčickaitės potėpiai skambėjo unisonu su saulėta pavasario dienos pradžia. Lengva, beveik šmaikšti, gaivi, neužkankinta tapyba, viskas atlikta lyg vienu įkvėpimu, kaip meistriška džiazo improvizacija, tik leidžianti nutuokti, kiek daug įdirbio reikalauja toks matinis, „neriebaluotas“ paveikslų paviršius. Pavasarinis, aksominis. Ką tik išsprogę lapai.

Lietuvos kultūros sezonas atviliojo į Krokuvą ir mane. Važiavau su trimis fotografais: Gyčiu Skudžinsku, Rimaldu Vikšraičiu ir Gintaru Zinkevičiumi. Kitu reisu atvyko Gintaras Česonis ir Algirdas Šeškus, paskui dar prisijungė Indrė Šerpytytė ir Ieva Meilutė-Svinkūnienė. Mus apgyvendino viešbutyje „Klezmer-Hojs“ Kazimeže – žydų rajone, kuris, naciams sunaikinus beveik visus jo gyventojus, ilgą laiką buvo apleistas, bet dabar šiek tiek atsigauna – čia veikia Žydų kultūros centras, XVI a. mokslininko, rabino Moses Isserles Remuh vardu pavadinta biblioteka ir keletas žydiškos virtuvės restoranų. Kaip ir dera viešbučiui tokiu pavadinimu (klezmer – tai aškenazių žydų instrumentinės muzikos žanras), jame dažnai apsistoja menininkai. Stevenas Spielbergas čia tikriausiai gyveno filmuodamas „Šindlerio sąrašą“, nes kaip tik netoliese, Plaszowo koncentracijos stovykloje, Oskaras Schindleris išgelbėjo 1098 jo fabrike įdarbintus žydus.

Tad vieną dieną praleidome tikrame-netikrame muziejuje tarp paveikslų raižytais rėmais ir krištolinių grafinų, antikvarinėse spintose kabindami drabužius, valgydami prie baltomis nertinėmis staltiesėmis dengtų stalų, klausydamiesi žydiškos muzikos. Atrodė, kad ši vieta mėgina neprisiminti kelių šimtmečių nesutarimų su Krokuvos piliečiais, tarsi tik taip galėtų panirti į palaimingo gyvenimo sapną, apsivilkusi auksu siuvinėtus išžudytųjų rūbus. O pati Krokuva, po kurią daugiausiai vaikščiojome tamsoje, atrodė kaip iš prigimties kalėdinis miestas, po visų Lietuvos ir Lenkijos Respublikos padalijimų paragavęs Austrijos-Vengrijos kultūros ir jau tuomet įspūdingą architektūrinių stilių katalogą papildęs secesiniais pastatais. Tarp jų gatvėmis ir bulvarais dunda mėlyni tramvajai, tarsi pasiskolinti iš princo žaislų dėžės, o senamiestyje niekas netrukdo grožėtis renesansine Audeklų hale (Sukiennice), nes pravažiuoja nebent širmių tempiamos baltos karietos.

 Kažkas keičiasi. Nežinau, ar gatvėje sutiktų žmonių veidus sutraukia šaltis, ar nerimas dėl ateities. Bet jo slaptasis pamušalas – praeitis. Ypač kai visą savaitgalį pradrebi namuose laukdamas, kada gi pagaliau įjungs šildymą, už kurį vos pajėgsi sumokėti. Guodžia tiktai blokados prisiminimas – tada be šildymo ir karšto vandens prakentėme daug ilgiau. Rudeninis laukimas – sovietmečio struktūrinis paveldas. Matau, kad jaunimui įdomu tyrinėti tą „egzotišką“ laiką. Kai kam jis – prarastas rojus. Bet daugeliui tai – košmaras, kuriame bijome atsibusti suvokę, kad laisvė tebuvo sapnas. Šios mintys painiojasi klausantis kalbų apie sovietinio „paveldo“ išsaugojimą, jos persekiojo mane ir kelionėje į Taliną, kur vyko trijų Baltijos valstybių fotografijos paroda „Šaltas vanduo“ – vienas iš Fotografijos mėnesio renginių (http://www.fotokuu.ee). Ten sovietmetis tebuvo duslus dundesys, visiems lyg niekur nieko kalbantis apie fotografijos virsmus 9-ajame dešimtmetyje. Žiūrint iš Talino, Lietuva buvo šio proceso išeities taškas. Tačiau dvi tuo pat metu Vilniuje veikusios parodos papildė Taline sukurtą vaizdą. Todėl pradėsiu nuo čia.

Remigijus dažnai sako: „Susprogsiu aš į tūkstantį žiogų, kiekvienas žiogas – Pačėsa.“ Sutikus Pačėsą, pokalbis visada pasisuka apie tą patį: kas yra vaizdai, kurie yra prieš akis, kodėl jie yra? Ką jie veikia, kai aš kitur, ir kas jiems atsitiks, kai manęs čia nebus? Kodėl taip gera pasisveikinti su šešėliu, vaivorykšte ir rūku, kokios spalvos šiandien medžių šakos? Juk laikas irgi – tik čia ir dabar. Šviesa, gyvenanti už sienų, niekada neklausia: „Ko čia atėjai?“ Atėjai ir būk. Matyk ir džiaukis. Arba apsilankyk ten, kur dar nebuvai.

Matytojas išėjo. Ir amžinoji šviesa Jam tešviečia.