Aktorė Agnieška Ravdo sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Žuvėdra“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT, 2015), „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) ir OKT, 2015), „Fjorenca“ (rež. Jonas Vaitkus, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2016), „Apreiškimas Marijai“ (rež. Vaitkus, LNDT, 2016), „Mūsiškiai“ (rež. Artūras Areima, Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2019), „Detoksikacija“ (rež. Darius Gumauskas, OKT, 2021) ir kt. 2020 m. aktorė buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už Monikos vaidmenį spektaklyje „Kelionė į Edeną“ (rež. Augustas Gornatkevičius, JMDT, 2019).

Man taip pat sunku žiūrėti teatrą per televizorių, manau, tai pateisina tik edukacinius, bet ne meninius tikslus. Galima susipažinti su režisieriaus stiliumi, bet ne patirti spektaklį. Deja, tai daryti dažniausiai nuobodu kaip skaityti prastą vadovėlį – reikia itin geros paspirties ir išankstinio susidomėjimo. O virtualiai erdvei pritaikytas teatras – tiesiog ne mano sritis.

Kalbamės su aktoriumi Martynu Nedzinsku, sukūrusiu daugiau nei trisdešimt vaidmenų režisierių Rimo Tumino, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Gabrielės Tuminaitės, Árpádo Schillingo, Annos Smolar, Jano Fabre’o ir kt. spektakliuose. Už Treplevo vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ (rež. Koršunovas, OKT, 2014) jis apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Taip pat dalyvauja improvizacijos teatro „Kitas kampas“ veikloje, filmuojasi kine.

Aktorius Gediminas Rimeika sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Apvalytieji“ (2016, rež. Oskaras Koršunovas, OKT), „Reikalai“ (2017, rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija), „#beskambučio“, (2017, rež. Paulius Tamolė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), „Su(si)tikimas“, (2018, rež. Lauryna Liepaitė, Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“), „Sulėtintai“ (2019, rež. Anna Smolar, LNDT), „Respublika“ (2020, rež. Łukasz Twarkowski, LNDT) ir kt. Režisavo spektaklį „Žuvėdra (remix)“ (2019, „Menų spaustuvė“ ), kuriame vaidino vaikai.

Puikiai pamenu tą dieną – ruošėmės Vilniaus mažojo teatro jubiliejui. Po poros savaičių turėjo įvykti „Čia nebus mirties“ premjera, ir staiga žinia – viskas stabdoma. Tą ankstyvo pavasario popietę viskas persivertė

Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė yra sukūrusi muziką daugiau nei dešimčiai spektaklių, yra muzikos festivalio „Muzika erdvėje“ meno vadovė, taip pat rašo muziką kinui, aktyviai bendradarbiauja su įvairių sričių menininkais, dalyvauja grupinėse parodose, meno ir šiuolaikinės muzikos festivaliuose, menininkų rezidencijose Lietuvoje bei užsienyje. Yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė. Jos kūrinys „Synth porn“ šiemet pristatytas Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“. Naujausias jos darbas teatre – muzika Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui „Alisa“ (rež. Antanas Obcarskas).

Aprašyti režisierės Yanos Ross veiklą galima labai pompastiškai. Nuo 2007-ųjų kurdama Lietuvoje ji vis dar yra vienintelė moteris, apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ už režisūrą (ir šįmet pretenduoja gauti antrą). Nuo 2008-ųjų, greta kūrybos Vilniuje, ji yra stačiusi spektaklius stipriausiuose Vokietijos, Švedijos, Suomijos, Islandijos, Lenkijos ir kitų šalių teatruose. Nuo 2019-ųjų yra viena iš „Schauspielhaus Zürich“ teatro Šveicarijoje meno vadovų.

Žiūrint Tavo spektaklį pirmiausia ir apima jausmas, kad ypatingai atidžiai perskaitytas Čechovas.

O žiūrėdamas be galo daug rusiškų pastatymų, kurie yra labai paveikti pirmojo stanislavskiško pastatymo ir čechoviškos statymo tradicijos, Čechovo tiesiog nejauti, tik siaubingą nuobodulį, šimtus kartų kartojamas tas pačias, visiškai netikras intonacijas. Kad pajustum Čechovą, visų pirmą jį reikia perkelti į šią dieną, suteikti jam gyvų intonacijų. O kad tai įvyktų, pirmiausia reikia totalaus šoko, totalaus sugriuvimo. Ir, aišku, žiūrovas tą šoką patiria, kai pamato aktorius, kurie visiškai nevaidina, visiškai neslepia, kas jie tokie, kurie iš pradžių vieni kitus vadina vardais, iš scenos išeina į žiūrovų salę... Maskvoje net buvo prigijęs posakis „čaikakoršun“ („žuvėdravanagas“).

Lietuvoje labai retai analizuojami dramos kūriniai. Šiandien – unikali proga apie Antono Čechovo „Žuvėdrą“ pakalbėti su režisieriumi Oskaru Koršunovu. Čechovas kartu su Henriku Ibsenu yra pagrindiniai XX a. pradžios „naujosios dramos“ kūrėjai. Jie – tam tikras atskaitos taškas visoje dramaturgijoje. Tad kalbant apie paskiausią Koršunovo darbą – spektaklį „Žuvėdra“, kurio premjera įvyko 2020 m. vasario 28 d. Dailės teatre Maskvoje (MCHAT’e), įdomu išgirsti režisieriaus požiūrį ne tik į šią pjesę, bet ir visą šiuolaikinį teatrą.    

„Vaikų ir gyvūnų scenoje neturi būti“, – šią nerašytą taisyklę, neklausinėdami priežasčių, dažnai priimame kaip aksiomą. O paklausę paprastai išgirstame, esą vaikų ar gyvūnų pasirodymas scenoje nieku gyvu netaps menu, nes vieni ir kiti nėra pakankamai sąmoningi, kad atliktų vaidmenis, o ne tiesiog būtų savimi. Be to, traukdami juos į sceną režisieriai neretai apgauna publiką: spektaklį, kurio meninė vertė abejotina, žiūrovo akyse gali pakylėti mielo vaiko ar gyvūnėlio pasirodymas, daugeliui bet kokiu atveju sukelsiantis teigiamas emocijas.