7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Menas yra iliuzija, kuri apgauna

Pokalbis su kompozitore Agne Matulevičiūte

Ignas Zalieckas
Nr. 39 (1360), 2020-11-13
Teatras
Agnė Matulevičiūtė. V. Pluko nuotr.
Agnė Matulevičiūtė. V. Pluko nuotr.

Kompozitorė Agnė Matulevičiūtė yra sukūrusi muziką daugiau nei dešimčiai spektaklių, yra muzikos festivalio „Muzika erdvėje“ meno vadovė, taip pat rašo muziką kinui, aktyviai bendradarbiauja su įvairių sričių menininkais, dalyvauja grupinėse parodose, meno ir šiuolaikinės muzikos festivaliuose, menininkų rezidencijose Lietuvoje bei užsienyje. Yra Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doktorantė. Jos kūrinys „Synth porn“ šiemet pristatytas Vilniaus tarptautiniame teatro festivalyje „Sirenos“. Naujausias jos darbas teatre – muzika Lietuvos nacionalinio dramos teatro spektakliui „Alisa“ (rež. Antanas Obcarskas).

 

Tau reiškia žodis „pornografija“? Ką jis pasako apie šiandieną? Gal jis siejasi su praeitimi ar atskleidžia visuomenės, žmonių santykių išsigimimą?

Žodžiai laikui bėgant kinta, o menininko užduotis – permąstyti jų prasmes. Sąvoka „pornografija“ vis dar yra tabu, todėl ir pasirinkau šį terminą. 2020 m. žodis „pornografija“ yra įgavęs naujų prasmių. Grotažymes #synthporn, #foodporn žmonės naudoja su erotiniu prieskoniu, siedami jas su perdėtu įsitraukimu į maisto gaminimą ar grojimą sintezatoriais, jų kolekcionavimą. Jie to nelaiko nukrypimu.

 

Man yra svarbus menininko noras, kad žiūrovas matytų jo darbus, jį išgirstų. Tam tikra prasme jis pardavinėja savo vidinį pasaulį, tai turi pornografijos atspalvį. Spektaklis ar koncertas negali vykti be žiūrovo. Gražiausia, kai menas susitinka su žmogumi, pasiruošusiu tą pasaulį priimti. Lygiai taip pat performanse „Synth porn“ su aktoriais pardavėme savo privatumą, nors iš tikrųjų norėjau išmainyti savo muziką. Daug koncertavau su šiuo albumu ir dažnai turėjau aiškintis, kad nebūsiu nuoga, nevyks sekso aktai, per ekraną nerodysiu pornografijos. Papasakodavau – ar tai būtų muziejaus direktorė, ar viena iš Nidos meno kolonijos vadovių, – kodėl toks pavadinimas, ką jis reiškia. Man patinka, kad tada įvyksta diskusija tarp kartų ir yra pasakoma, kad porn gali turėti ir kitą prasmę.

 

Thomo Manno name klausantis „Synth porn“ koncerto šis žodis tapo savaip gražus, bet tiesioginė jo prasmė siejama su fiziškumu. Ar išplečiant šią sąvoką ji gali būti panaši į filosofiją, muziką? Ar muzika Tau yra fizinė būsena, ar filosofija?

Negaliu sukurti jokio muzikinio kūrinio, jei nežinau, ką jis man reiškia. Kūryba yra filosofija. Negaliu išskirti vienos „Synth porn“ albumo dalies. Kuriu projektus, kurie turi muzikinės medijos išraišką. Tuo pat metu teatre, performansuose sujungiu įvairias kitas medijas, siekdama, kad atsirastų sąveika tarp skirtingų sričių. Apskritai – tai filosofinis požiūris į meno kūrinio prigimtį arba meninė strategija. Noriu atskleisti savo minčių sistemą, koduoti savo mintis.

 

Kodėl namai? Kodėl koncertuodama renkiesi Thomo Manno, Kompozitorių sąjungos namus?

Todėl, kad pateikiant performansą atsiranda priešprieša vieša vs privatu. Juk muziejus yra vieša vieta, o namai – privati. Tai savotiška pornografija. Kadaise čia buvo kažkieno svetainė, kadaise žmogus čia gėrė arbatą, o dabar tuose namuose žiūrime eksponatus, kviečiame žiūrovą stebėti koncertą – taip koncepcijai suteikiama forma.

 

Jei dabar bus karantinas, galvoju padaryti koncertą savo namuose. Esu surengusi du internetinius performansus. Dažnas žiūrovas manė, kad pasirodymų erdvė – mano namai, bet tai buvo visiškas melas, viskas sukurta. Tai filmas, rekvizitas, dideli pinigai, šviesų dailė, fikcija, tai panašu į spektaklį. Menas yra iliuzija, kuri apgauna.

 

Kalbėjai apie norą, kad žiūrovas ateitų žiūrėti pasirodymų. Ar Tau atrodo, kad tarp šių dviejų pusių yra dialogas? Dažnai pastebiu, kad dialogo tarp žiūrovo ir meno trūksta. Maskvos J. Vachtangovo teatre žiūrėjau Eugenijų Oneginą ir Dėdę Vanią (rež. Rimas Tuminas), ten publika reaguoja labai gyvai, ploja net spektaklio metu, o Lietuvos žiūrovai tylūs, atsiskleidžia tik tarpusavyje vėliau, bet diskusija retai plėtojama. Ar įvyksta gyvas atsakas, ar Tau jo trūksta?

Festivalyje „Sirenos“ vykęs 72 valandų videoperformansas „Synth porn“ (idėją sugalvojome ir įgyvendinome kartu su režisiere Saule Bliuvaite) buvo labai interaktyvus. Sukūrėme chatroom’ą – pokalbių kambarį ir būtent čia gaudavome pirmas reakcijas. Performanse atsirado labai svarbus personažas – komentatorius, susikūrė bendruomenė, pasidalijusi į dvi stovyklas – nekenčiančiųjų ir mylinčiųjų. Meno kūrinys virto diskusijos erdve. Tai įvyko savaime.

 

Anksčiau labai trūko grįžtamojo ryšio, bet šiandien tereikia palaukti, kad jis ateitų. Po spektaklio „Alisa“ premjeros gavau daug palaikymo žinučių, net nusprendžiau išleisti spektaklio garso takelį. Pastebiu, kad mažėja atstumas tarp menininko ir žiūrovo.

 

Kaip, Tavo manymu, teatro erdvė keičia garsą, kaip keičiasi jo kuriama prasmė? Kaip teatre matai muziką? Kaip ašį, naratyvą, o gal kaip apvalkalą? Kiek spektaklyje turi laisvės kurti, o kiek privalai paklusti režisieriaus vaizduotei ir žaidimo taisyklėms?

Kaip tik apie garsą ir erdvę dėstau Vilniaus dailės akademijoje. Man svarbūs klausimai: kas, kur, kaip, kodėl? Stengiuosi garsą ir muziką įterpti į santykį su erdve. Muzika teatre man yra personažas. Lygiai kaip negaliu kurti muzikos be koncepcijos ir pateikimo formos, taip negaliu kurti spektaklio garsų, nesugalvojusi muzikinės dramaturgijos. Visų pirma koncepcija, tada – dramaturgija. Koncepcijos galvojimas yra strategija. Režisierius turi savo koncepciją, nuo kurios žengiamas pirmas žingsnis. Pavyzdžiui, kurdami spektaklį „Žuvėdra (remix)“ („Menų spaustuvė“, 2019) kartu su Gediminu Rimeika ir Rusne Kregždaite sugalvojome, kad vaikai bus Ninos ir Treplevai, o tėvai – Arkadinos ir Trigorinai. Specialiai spektakliui rekomponavau Billie Eilish dainas, nes dabar ji populiari tarp vaikų. Viena iš spektaklyje dalyvaujančių mergaičių fleita atliko Eilish dainas. Šiuo atveju nuo pradžių viską kūrėme kartu.

 

Bet būna ir kitoks procesas – man labai patinka, kai režisierius pakviečia į jau sukurtą pasaulį, tada aš matau, kaip galiu padėti išplėtoti jo koncepciją, taip atsitiko, pavyzdžiui, jau minėtoje Obcarsko „Alisoje“. Žinojau, koks yra jo tikslas, ir turėjau visišką laisvę kurti, padidinti arba pamažinti vieną iš jo koncepcijos dalių. Jis man kartojo, kad spektaklyje daug kino elementų, kurių raiškos man trūko, ir šįkart pamaniau, kad muzika gali tai išplėsti. Pasiūliau arba holivudinę muziką, arba prancūziško trilerio, film noir filmams būdingą džiazinę muziką iš septintojo dešimtmečio. Pirmame veiksme skamba instrumentinė muzika, baigti kūriniai, elektroniką girdime tik fone, garsiniuose akcentuose. Antrame veiksme, kai viskas apsiverčia (scenografija bei Alisos pasaulis), stipriau girdimi sintezatoriai, iškraipyti instrumentai bei visiškos elektronikos garsai. Spektaklio muzikos sukūrimo ir įrašymo procesas buvo eksperimentinis. Takelį sukurti bei įrašyti padėjo vieni geriausių free jazz stiliaus muzikų Lietuvoje. Didžiausia teatro muzikos bėda, kad ji kartais neturi vientisos idėjos, koncepcijos ir nevirsta personažu.

 

Idėja ir koncepcija yra du skirtingi dalykai, apie tai rašau disertaciją. Idėja yra įsivaizdavimas, ją galima susapnuoti – pastatyti spektaklį pagal ,,Žuvėdrą“, kur bus dvidešimt moterų, ir visos Ninos. Koncepcija yra minčių sistema ir kaip ją užkoduosi savo kūrinyje, kaip temos atsispindės spektaklyje.

 

Teatre gausiausiai skamba foninė muzika, ji neturi sudėtingos koncepcijos, bet jei ją išimtume – spektaklio scena sugriūtų. Taikomoji, funkcinė muzikos pusė ir idėjinė, konceptuali turi būti susijusios.

 

Ar teatras Tau yra aukščiausias tarpdiscipliniškumo taškas, kalbant apie gyvą, o ne virtualiai transliuojamą meną?

Sakyčiau, ne teatras, o performatyvusis menas, nors tai ir sąvokų žaismas. Galima sakyti – jos didenybė teatras ar jos didenybė kinas. Nemėgstu žodžio „tarpdiscipliniškumas“, bet dar neradau kito termino. Man patinka, kai meno sritys gali susilieti ir padėti viena kitai, – jeigu yra viską sujungianti ašis, daug šansų, kad tai pasiseks. Reikia paimti kiekvieną elementą ir rasti susitikimo taškus. Tarpdiscipliniškumas ne tik atveria platesnį diskusijų lauką, bet ir parodo, kad vienas plius vienas yra du, du plius trys yra penki ir t.t. – Fibonačio skaičių seka. Tai galimybes praplečiantis kūrybos metodas.

 

Dėkoju už pokalbį.

Agnė Matulevičiūtė. V. Pluko nuotr.
Agnė Matulevičiūtė. V. Pluko nuotr.
Edvinas Kopcevas ir Agnė Matulevičiūtė muzikiniame videoperformanse „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Edvinas Kopcevas ir Agnė Matulevičiūtė muzikiniame videoperformanse „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Muzikinis videoperformansas „Synth porn“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Vytautas Anužis spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė ir Vytautas Anužis spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis ir Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Vytautas Anužis ir Aistė Zabotkaitė spektaklyje „Alisa“. D. Matvejevo nuotr.
Scena iš spektaklio „Žuvėdra (remix)“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Žuvėdra (remix)“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Žuvėdra (remix)“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Žuvėdra (remix)“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Žuvėdra (remix)“. D. Putino nuotr.
Scena iš spektaklio „Žuvėdra (remix)“. D. Putino nuotr.