Iš mūsų vaidybų

Ieva. 2022 m. sausio 7 d., 11.54

Man taip pat sunku žiūrėti teatrą per televizorių, manau, tai pateisina tik edukacinius, bet ne meninius tikslus. Galima susipažinti su režisieriaus stiliumi, bet ne patirti spektaklį. Deja, tai daryti dažniausiai nuobodu kaip skaityti prastą vadovėlį – reikia itin geros paspirties ir išankstinio susidomėjimo. O virtualiai erdvei pritaikytas teatras – tiesiog ne mano sritis.

Man irgi norisi žiūrėti tik tai, kas geriausia ar bent kokybiška. O galvodama apie detales prisimenu Pauliaus Markevičiaus režisuotame Williamo Shakespeare’o „Koriolane“ (Meno ir mokslo laboratorija) karvedžio žmonos (Milda Noreikaitė) kalenimą dantimis – tai intymaus jųdviejų bendravimo dalis ar įmantrus gestas? Spektaklyje daug įdomių detalių, tarkim, piliečių balsai dūmų pavidalu sulaikomi taurėse. Įtikina ir Simono Dovidausko kuriamas karys – toks tvirtas ir vis tiek pamažu tampantis kitų įkaitu.

Manau, scenoje grožinė literatūra įtraukia į platesnį pokalbį – skaitydamas knygas prieš ar po spektaklių galvoji ir apie teatrą: įsivaizduoji, lygini, apmąstai temas, skirtingus požiūrius, ieškai savojo. Čia prisimenu ir „Austerlicą“ (rež. Krystianas Lupa, Jaunimo teatras), ir „Soliarį 4“ (rež. Grzegorzas Jarzyna, Lietuvos nacionalinis dramos teatras), ir „Puikų naują pasaulį“ (rež. Gintaras Varnas, JT), ir Antano Obcarsko „Kas nužudė mano tėvą“ (LNDT), supažindinusį su itin įdomiu, Lietuvoje neverstu kairiųjų pažiūrų jaunu prancūzų rašytoju Édouardu Louis.

O dėl dramaturgijos – svarbu ir tai, kad Krzysztofas Warlikowskis su Piotru Gruszczyńskiu ne tik išmaniai jungia skirtingus tekstus, bet ir spektaklio programėlėje visada tiksliai bei tvarkingai nurodo, kokius tekstus ir muziką naudoja. To dažnai pasigendu Lietuvoje.

Rimgailė. 2022 m. sausio 17 d., 01.11

Priminei man „Soliarį 4“. Kadangi dalyvavau šio spektaklio repeticijose, labai stipriai pajutau, koks pačiam aktoriui svarbus santykis su dramaturgija. Nes iš esmės tai apibrėžia jo personažą. Ir kai dramaturgija nėra tradicinė, o apie personažus kur kas daugiau kalbama už teksto nei pačiu tekstu, kyla tikrai nemažai iššūkių – kaip tai išreikšti? Žinoma, ne viskas yra žodžiai, ypač šiuolaikiniame teatre, tačiau kaip išreikšti personažo vidų, kai jis neturi labai aiškios dramaturginės linijos? Kaip pasitikėti dramaturgija, kuri pati savaime neegzistuoja, dramaturgija, kuri nėra pjesė, o tik spektaklio kūno dalis? Nors spektaklio dramaturgija nebėra vien tik tekstas, jaučiu tą sunkumą – kaip kurti personažą už teksto, kaip pripildyti tą personažo erdvę tarp žodžių, kai tekstas kuriamas sutrūkinėjusio veidrodžio principu?

Stanisławo Lemo „Soliarį“ pasirinkusi tik kaip atspirties tašką, pridėjusi dar keletą filmų, dar keletą knygų kontekstui, kūrybinė spektaklio komanda mėgino kurti spektaklio dramaturgiją. Nors ir būdama šio kūrybinio proceso viduje ir stebėdama tokį dramaturgijos veikimo mechanizmą, vis dėlto didžiausia šio darbo spraga laikyčiau mėginimą išlaikyti nuoseklumą ir neleisti sau pasinerti į avatarų šnabždesius. Čia turbūt suveikė režisieriaus atsakomybė žiūrovams, galbūt ta baimė likti vienam ir nesuprastam pasirodė didesnė. Ir tai puikiai suprantu, juk, spektakliui iš repeticijų žengiant į premjerą, režisierius atsiduria šalia kitų žiūrovų, jis jau nebe vienas tuščioje salėje. Bet vėlgi, norėdamas įtikti visiems, turbūt visiems vis tiek neįtiksi. Svarstydama apie režisieriaus darbą vis dėlto manau, kad spektaklis turi būti jo žmogiškumo atspindys ir būtent tai tampa žiūrovo atspindžiu. Ir turbūt šitaip atspindys ima žiūrėti į žiūrintįjį.

Pratęsdama tavo mintį apie skirtingus požiūrius noriu prisiminti spektaklį „Detoksikacija“. Apie šį spektaklį rašei man viename pirmųjų laiškų, tad jau ilgą laiką noriu tau atsakyti, bet vis neradau žodžių, už kurių galėčiau užsikabinti, nuo kurių galėčiau pradėti. Šią Birutės Kapustinskaitės pjesę perskaičiau gerokai anksčiau nei pamačiau Dariaus Gumausko spektaklį. Ir vienas, ir kitas man padarė gana stiprų įspūdį. Galbūt tema, galbūt tuo skirtingų požiūrių buvimu, galbūt parodymu, kad nėra vienos vienintelės tiesos, yra tik skirtingos jos pusės. Nemažai domėjausi psichologine alkoholizmo puse, mačiau ją gana artimoje aplinkoje, tad su kai kuriais ir spektaklyje, ir pjesėje esančiais dalykais nesutinku. Čia galiu sakyti, kad „nesutinku“, nes jaučiu, kaip tai mane liečia asmeniškai. Negaliu sakyti „taip nebūna“, nes žinau, kaip vis dėlto būna. Bet, negana to, pajutau, kiek vis dėlto nedaug tokio teatro, kuriame egzistuoja skirtingi požiūriai, ir nė vienas nėra blogesnis ar geresnis, nė vienas nėra teisus ar neteisus, nė vienas nėra smerkiamas. Kiek mažai tokios erdvės, kurioje ne tik kalbamasi, bet ir parodoma, kodėl galima nesusikalbėti, ką galima pražiūrėti, ką gali išstumti paprastas noras matyti tik vieną pusę. Juk atstovauti savo pusei visuomet paprasčiau. Bet juk tai reiškia, kad ta kita lieka neišgirsta. Kaip svarbu ir kaip sunku nesijausti teisiam. O kaip vis dėlto norisi.

Ieva. 2022 m. sausio 31 d., 10.15

Atsakydama norėčiau pratęsti apie aktorius ir jų personažus. Žiūrėdama Eimunto Nekrošiaus „Jungtuves“ Nacionaliniame teatre Varšuvoje („Teatr Narodowy“) dar kartą įsitikinau, kiek daug spektakliui suteikia aktoriai. Režisūra, kostiumai, muzika – viskas kurta ištikimų režisieriaus bendražygių iš Lietuvos, bet Nekrošius Lenkijoje man pasirodė kitoks nei Lietuvoje. Tai jau buvo matyti per „Vėlinių“ gastroles Vilniuje (festivalis „Sirenos“, 2018), kai įsiminė aktorius Grzegorzas Małeckis (Gustavas-Konradas), „Jungtuvėse“ suvaidinęs garsiai į sceną įsiveržiantį – ilgą metalinį strypą ant grindų aidžiai paleidžiantį – girtuoklį, maištininką.

„Jungtuvėse“ pasižymi „nenekrošiška“ aktorė Danuta Stenka, nebijanti ryškių spalvų, šaržo, grotesko ir komizmo. Ji rodo neįtikėtinas metamorfozes – per sekundę iš viliokės merginos (sužadėtinės) virsta burbančia sene ar pernelyg rūpestinga motina. Apskritai aktorės asmenybė tokia stipri, kad įdomu sekti kiekvieną jos judesį. Ji žaidžia pagal visas spektaklio taisykles, o tame žaidime ne tik atgyja jos kuriami personažai, bet greta egzistuoja ir ji pati, kaip magnetas traukianti į save dėmesį, bet tuo nepiktnaudžiaujanti.

Šiame Nekrošiaus spektaklyje pagal sapnišką ir groteskišką Witoldo Gombrowicziaus pjesę – daug humoro, čia nėra nei sakralaus pakylėtumo, nei vaikščiojimo ant pirštų galų: viskas žemiškiau ir kartu žaismingiau, lengviau, šmaikščiau. Kartu pasitelkiami kerintys įvaizdžiai (dvi geltonomis milinėmis vilkinčios skirtingo ūgio figūros; gipsu sujungtos draugų rankos; su gimnastės juosta šokinėjanti sužadėtinė) ir metaforos, pradedant kioskeliu, šmaikščiai vaizduojančiu jungtuves kaip prekybinį sandėrį, o vyro ir moters emocijas išreiškiančiu lentelėmis su užrašais „Atidaryta“, „Uždaryta“, „Netrukus grįšiu“ ir kt.

Taip pat įsiminė Eglės Švedkauskaitės režisuotame spektaklyje „Sieros magnolijos“ netikėtus ir netipiškus personažus – dažniau atstumiančius nei simpatiškus, bet visą laiką įdomius – kuriantys aktoriai Jolanta Dapkūnaitė ir Dainius Gavenonis. Su šia veikėjų pora nesinori tapatintis, bet ji tampa tarsi iš po užrakto ištrauktu tikruoju Doriano Grėjaus portretu, kaip mūsų pačių atspindžiu.

Rimgailė. 2022 m. vasario 9 d., 23.15

Labai noriu pamatyti Nekrošiaus „Jungtuves“. Vis dėlto toks jausmas, lyg būčiau praleidusi Nekrošių. Suprantu, negalėjo būti kitaip. Paskutinėse gimnazijos klasėse bandžiau žiūrėti ir „Dieviškąją komediją“, ir „Idiotą“, ir „Hamletą“. Ir nieko iš to. Ne savo laiku pamatyti spektakliai negali būti priimti ir suprasti. Kaip pamilti be meilės? O juo labiau teatrą, literatūrą. Vis dėlto sapniškai alogiški klegesiai pačiupo mane sulig paskutiniais režisieriaus spektakliais. Ir vis dar nepaleidžia. Tiek daug ten savęs atrandu – niekada nebūčiau patikėjusi. Viliuosi šį pavasarį pamatyti dar keletą spektaklių Varšuvoje – reikia užpildyti laiko pradurtas skyles.

Tačiau po ganėtinai ilgos pertraukos pažiūrėjau „Žuvėdrą“, kuri iš OKT studijos persikėlė į Jaunimo teatro sceną. Ir, tiesą sakant, įspūdinga, kaip erdvė gali stipriai pakeisti visą spektaklio sumanymą. „Žuvėdros“ unikalumas ir yra (ar vertėtų sakyti „buvo“) tas, jog ji taip pavojingai arti žiūrovų, kad žiūrovas gali matyti menkiausius aktorių / personažų emocinius persidengimus, kad yra „priverstas“ iškęsti Čechovo personažų gyvenimus kartu su Oskaro Koršunovo aktoriais. Tai, kas vyksta Jaunimo teatre, yra visiškai kitas spektaklis – išdidintais prasminiais akcentais, sureikšminta vaidyba, sunykusia aktoriaus ir personažo skirtimi, kuri ir buvo svarbiausias režisūrinis / aktorinis „Žuvėdros“ dėmuo. Taip, spektakliai auga, keičiasi, sensta ir miršta. Nežinau, kuriame pragaro rate šiuo metu sukasi „Joy Division“ plokštelė, bet pats Martynas Nedzinskas jau ganėtinai nutolęs nuo Treplevo. Vaidmenys užaugina, tačiau tam tikru metu pats juos praaugi ir imi nuobodžiauti, švaistyti savo, kaip aktoriaus, ir paties personažo potencialą. „Į žmones“ išėjęs spektaklis labai greitai pakeitė savo egzistavimo kryptį. Džiaugiuosi, kad galėjau matyti, kaip „Žuvėdra“ auga, bet veikiausiai nebenoriu matyti, kaip ji miršta.