Teatras, nukeltas nuo konvejerio

Aktorė Agnieška Ravdo sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Žuvėdra“ (rež. Oskaras Koršunovas, OKT, 2015), „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“ (rež. Koršunovas, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT) ir OKT, 2015), „Fjorenca“ (rež. Jonas Vaitkus, Nacionalinis Kauno dramos teatras (NKDT), 2016), „Apreiškimas Marijai“ (rež. Vaitkus, LNDT, 2016), „Mūsiškiai“ (rež. Artūras Areima, Juozo Miltinio dramos teatras (JMDT), 2019), „Detoksikacija“ (rež. Darius Gumauskas, OKT, 2021) ir kt. 2020 m. aktorė buvo nominuota „Auksiniam scenos kryžiui“ už Monikos vaidmenį spektaklyje „Kelionė į Edeną“ (rež. Augustas Gornatkevičius, JMDT, 2019).

Vaidinate ir teatre, ir kine. Augusto Gornatkevičiaus režisuotas spektaklis „Kelionė į Edeną“, kuriame sukūrėte Monikos vaidmenį, kritikų apibūdintas kaip kinematografiškas kūrinys. Kaip vertinate kino ir teatro sandūrą scenoje?

Šiuolaikinis teatras glaudžiai susijęs su kinematografiška vaidyba, nes šiandien organiška vaidyba tampa būtinybe. Atotrūkio nuo kino vaidybos šiuolaikiniame teatre praktiškai nėra. Tad galiausiai, kai siūloma vaidinti „kinematografiškai“, tai nuskamba lyg keiksmažodis. Juk tada net nebereikia tokios profesijos kaip aktorystė. Jeigu šnekama aktualia, socialiai angažuota tema, įdomiai ir įtaigiai atrodys ir iš gatvės paimtas žmogus. Tačiau aktorinis meistriškumas pasireiškia, kai keliskart vaidinama ta pati scena išlieka tiek pat paveiki. Apmaudu, kad šių dienų teatre beveik nebelikę kūrybiškumo. Jis aukojamas dėl temos ar formos populiarumo, aktualumo. Mes teatrą supaprastiname, įvilkdami į patogų, visiems suprantamą, šiuolaikišką audinį.

Gornatkevičiaus darbe puikiai išlaviruota tarp teatro ir kino vaidybos. Man patiko, kad nebuvo pasirinkta vieno kelio, bandyta ieškoti jų sandūros. Todėl vaidinti buvo smagu, nes kitu atveju galėjo būti nuobodu arba pernelyg paviršutiniška.

Kuo rėmėtės kurdama Ninos Zarečnajos personažą spektaklyje „Žuvėdra“?

Visų pirma reikėtų pradėti nuo to, kad į spektaklį buvau įvesta, todėl kūrybinis procesas buvo pagreitintas. Iš pradžių įkritau į kito žmogaus, komandos ir režisieriaus jau sukonstruotą formą. O vėliau personažas ėmė plėstis, kisti. Šis vaidmuo mane augino. Tuo metu buvau studentė, karštai tikinti, siekianti, norinti, svajojanti. Dabar, po šitiek laiko vaidinant Niną, jau reikia prisiminti, koks tas tyro tikėjimo jausmas, kai galvoji: „Dieve, užkariausiu pasaulį.“ Visa mano širdis ir siela sudėta į Ninos vaidmenį, jį kūriau su begaliniu tikėjimu ir aistra.

Kokią Džuljetą kūrėte spektaklyje „Įstabioji ir graudžioji Romeo ir Džuljetos istorija“?

Vaidinti Džuljetą – vienas didžiausių malonumų. „Žuvėdroje“ Niną reikia vaidinti kinematografiškai, prisideda papildomos subtilybės, nes spektaklis rodomas itin mažoje salėje. O vaidindama Džuljetą paleidi save ir tave neša. Rasa Samuolytė kartą paklausė, kuris vaidmuo – Ninos ar Džuljetos – man labiau patinka. Atsakiau, kad su Nina reikia įdėti daug darbo, o vaidinant Džuljetą tereikia išeiti į sceną ir viskas ima plaukti iš vidaus. Vaidmenyje daug azarto, geismo, aistros, jaunatviško gaivalo, begalinio noro gyventi ir patirti. Visa tai užkoduota Shakespeare’o dramoje ir Koršunovo pastatyme, todėl neįmanoma, kad tavęs neneštų.

Atsimenu, Koršunovas prieš premjerą man ir Laurynui Jurgeliui sakė, kad nusiramintume, nes čia neįmanoma suklysti. Drama, eilės, partneriai, muzika, scenografija – viskas taip pribrinkę, kad tereikia įsijungti mygtuką, ir tave neša.

Mano Džuljeta – kovotoja už meilę ir tiesą. Didelis pavojus, statant Shakespeare’ą, nuklysti į patosą. Tad Koršunovas dažnai mane grąžindavo į žemę ir primindavo apie veikėjos kūniškumą: vis dėlto ji – įsimylėjusi paauglė pačiame jėgų žydėjime, ją veikia hormonai, prabudęs moteriškumas. Susijungus kraujui ir pienui, scenoje matome šių laikų Džuljetą.

Ar šiandien verta imtis Shakespeare’o pjesių?

Aišku, kad verta. Jose yra amžinos, neišsenkamos temos. Jeigu nuoširdžiai nori pastatyti Shakespeare’o kūrinį, neįmanoma nuslysti paviršiumi, nes pati medžiaga turi be galo daug gelmės, tikrumo. Esu mačiusi „Romeo ir Džuljetos“ ekranizaciją, paveikumu nenusileidžiančią kitoms kūrinio adaptacijoms. Shakespeare’as niekada nebus pasmerktas pasenti. Tačiau man nepatinka, kad kai kurie kūrėjai, užuot repetavę, gilinęsi į tekstą, brauko ištisus lapus, keičia esmę. Jeigu daug kas netinka, vadinasi, pasirinkta netinkama medžiaga. Shakespeare’ą reikia rinktis sąmoningai, žinant, kodėl nori statyti pagal jo kūrinius. Nes jeigu norisi tiesiog pabandyti, tai neverta. Čia tinka pasakymas, kad jeigu gali nedaryti – nedaryk.

Džuljetos vaidmenį Koršunovo spektaklyje prieš tai kūrė Rasa Samuolytė ir Rasa Marazaitė. Ką manote apie kolegių Džuljetas?

Kai tik pradėjau studijuoti, filmuotoje medžiagoje pamačiau Samuolytės Džuljetą. Tada žiūrėjau ir galvojau, kas ir iš kur ištraukė tokią jauną merginą, buvau įsitikinusi, jog jai turėtų būti šešiolika, kad šitaip vaidintų. Buvo neįtikėtina ją stebėti. Marazaitės vaidinant daug nemačiau, daugiau susidūriau su Samuolyte. Šį vaidmenį taip pat perėmiau. Man visada labai patiko savitas Samuolytės Džuljetos humoro jausmas, greitis ir lengvumas. Koršunovas ne kartą minėjo, kad egzistuoja pavojus iš dramos padaryti melodramą. Tad spektaklio raktu tapo neužsibuvimas situacijoje, tempas.

Dar būdama studentė pradėjote vaidinti su garsiausiais Lietuvos teatro aktoriais. Koks buvo jūsų tarpusavio santykis?

Buvo įvairių etapų. Kadaise net mama, atėjusi į spektaklį, sakė: „Dieve, vaikeli, tarp kokių tu aktorių esi.“ Vos ne – kaip tu čia gyva išlieki, juk tai mūsų aktorių elitas, scenos vilkai. O juos labiausiai sužavėjo, kad patekusi į tokią aplinką nesutrikau. Jeigu būtų atėjusi drovi mergaitė, gal būtų kilęs noras globoti, padėti. Bet į mane jie taip nežiūrėjo. Kadangi buvo ekstremalios aplinkybės, reikėjo gelbėti spektaklį, tai kaipmat pajutau didžiulį palaikymą. Man pasisekė, kad turėjau galimybę užsitarnauti savo vietą pirmu bandymu. Be abejo, tai buvo didžiulė atsakomybė, būdama tarp jų jaučiau nenuilstamą norą išlaikyti kartelę.

Kaip vyko Gumausko režisuoto spektaklio „Detoksikacija“ kūrybinis procesas? Kaip sekėsi kurti dukters vaidmenį, dirbant su šiuolaikine dramaturgija?

Man labai smagu, kad šis spektaklis palietė publiką. Mūsų visuomenėje daugelio santykiai su tėvais yra disfunkciniai, neretai žmonės kamuojami šeimoje nuo seno įsišaknijusių priklausomybių. Tai veda prie esminės problemos – nesibaigiančio konflikto tarp vaikų ir tėvų.

Kūrybinis procesas buvo išskirtinis tuo, kad patys kūrėme dramaturgiją iš savo patirčių, ieškojome, kur yra didžiausia kliūtis, nulemianti tokius santykius. Nežinau, kaip kitose šalyse, bet Lietuvoje atskirtis tarp kartų labai akivaizdi. Tėvų karta laikėsi kitokių moralinių nuostatų, o iš vaikų kartos kyla visiškas nesutikimas, pasipriešinimas. Kiek pačiai teko susidurti, situacija eina geryn: dabartiniai aštuoniolikmečiai nebeturi tokių patirčių, viskas juos aplenkę, atsiradęs adekvatumas tam, kas vyksta. O mano karta, žmonės, kuriems apie trisdešimt, jaučia nostalgiją vaikystei, bet kartu daug kas atrodo jau atgyvenę, nebetinkama. Tą temą ir pasirinkome nagrinėti. Man buvo sunku suprasti savo personažą. Dramaturgė sakė, kad esu per daug empatiška, nes vis bandžiau ieškoti vaidmens subtilybių, dviprasmiškų minčių. O ji man vis priminė, kad mano personažas bukai, vienareikšmiškai nesutinka, ir viskas. Tai jau kitos kartos žmogus, tad buvo sunku perimti man pačiai vos suprantamą požiūrį. Šį vaidmenį kurti po Shakespeare’o ir Čechovo pjesių buvo iššūkis, bet laikui bėgant jis įaugo į kraują, tapo mano dalimi.

Kaip keitėsi jūsų požiūris į teatrą? Ką manote apie dabartinę Lietuvos teatro situaciją?

Šiuo laikotarpiu tarsi iš naujo mąstau apie teatro vertę, jo vietą mano gyvenime. Įdomu stebėti, kaip nuo studijų laikų santykis su teatru keitėsi. Iš pradžių viskas idealizuota, tik taip ir ne kitaip, vėliau buvo nusivylimo, maišto, pykčio laikotarpis. O dabar man svarbu, kad teatras netaptų konvejeriu. Skaudu, kad tikrą teatrą keičia trumpalaikiai projektai. Giedrius Savickas neseniai priminė, kaip pusmetį iki išnaktų repetavo „Romeo ir Džuljetą“, o dabar repeticijos trunka tik apie tris savaites. Tai koks šiais laikais pastatytas spektaklis gyvuos dar dešimt, dvidešimt metų? Joks. Pastebėjau, kad projektų reikalavimai į aukštumas iškelia naujoviškumą, integralumą, technologijų panaudojimą, bet ne patį turinį. Teatras tapo stipriai komercinis. Manau, kad šiuolaikinis teatras netenkina nei žiūrovų, nei pačių kūrėjų. Vis dėlto Lietuvos žiūrovų skonis išlavintas, teatras visuomet buvo stiprioji mūsų šalies kultūros šaka. Tad nereikia apgaudinėti savęs, kad vienetinis projektėlis gali atstoti rimtą pastatymą pagal amžinus veikalus. Atsimenu, buvo laikai, kai visuomenė labai skeptiškai vertino aktorių pasirinkimą eiti vaidinti į televizijos serialus, nes teatras – tai aukštoji materija, o serialai vieną po kitos serijas tik kepa, kepa... O kas dabar daugiau kepa? Neaišku. Labai tikiuosi, kad mes tai persirgsime ir sulėtinsime tempą.

Ačiū už pokalbį.