7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Įdomesnis žmogus, kuris iš paskutiniųjų stengiasi būti žmogumi

Pokalbis su aktoriumi Martynu Nedzinsku

Ignas Zalieckas
Nr. 15 (1380), 2021-04-16
Teatras
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Jelizaveta Bam“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Jelizaveta Bam“. D. Matvejevo nuotr.

Kalbamės su aktoriumi Martynu Nedzinsku, sukūrusiu daugiau nei trisdešimt vaidmenų režisierių Rimo Tumino, Jono Vaitkaus, Gintaro Varno, Oskaro Koršunovo, Gabrielės Tuminaitės, Árpádo Schillingo, Annos Smolar, Jano Fabreo ir kt. spektakliuose. Už Treplevo vaidmenį spektaklyje „Žuvėdra“ (rež. Koršunovas, OKT, 2014) jis apdovanotas „Auksiniu scenos kryžiumi“. Taip pat dalyvauja improvizacijos teatro „Kitas kampas“ veikloje, filmuojasi kine.

 

Kokį teatrą matėte, kai svajojote jame būti, ir kokį matote dabar? Kas pasikeitė?

Jį mačiau labai įvairų. Tai buvo režisūrinis teatras, kuriame labai stiprus aktorių darbas. Žiūrėjau Oskaro Koršunovo, Eimunto Nekrošiaus spektaklius. Lietuvoje režisūrinis teatras tebėra vertinamas – stiprūs vaidmenys, tikras aktoriaus darbas, nepaisant visokių pavadinimų, yra matomas ir jaučiamas, tai lieka pagrindinė vertybė. Galima daug kalbėti apie skirtingus teatro žanrus, bet man įdomiausias – žmogus ir procesas, kuris su juo vyksta scenoje.

 

Kaip Jus paveikė karantino laikotarpis? Gal leido atrasti naujų kūrybos krypčių, idėjų?

Reikėjo persiorientuoti į internetinį bendravimą, bet ar dėl to atsirado kitokia kokybė? Tikrai ne. Atvirai kalbant, man tokia forma labai nepatinka. Ilgiuosi gyvo teatro, gyvo žiūrovo. Geriau vaidinti prieš gerą kamerą, o ne esančią kompiuteryje.

 

Kuo Jus domina improvizacija? Kaip ji atsirado Jūsų kūryboje?

Improvizacijos teatras yra teatro sportas. Gera drama kartais gali būti lyginama su šachmatais ir boksu, o improvizacija – greitas sportas. Tai atgaiva, nepriklausomybė nuo režisūrinių apribojimų, avanscenų, mizanscenų. Improvizacija yra viskas, ką pats sukuriu, tai vaizduotės pasaulis, kuriame galiu mėgautis, džiaugtis, kurti ir tai, ką sukuriu, čia pat atlikti. Išeina pasąmoninis rašymas. Vaidinimas dažnai būna šabloninis, „štampinis“, bet tai nėra esmė – sudėtingai ar gerai suvaidinti. Svarbu, kiek plačiai ir kiek giliai vaizduote galima aprėpti užduotą temą ar užduotį, kaip pažiūrėti į ją asmeniškai ir tai pateikti. Improvizacija yra intuicijos džiaugsmas. Intuicija šiais laikais kuo toliau, tuo mažiau vertinama, ji užleidžia vietą logikai ir struktūrai. Ji yra atpalaiduojanti ir išlaisvinanti, bet improvizacijos technika labai sudėtinga. Sunkiausia atsipalaiduoti, kad pavyktų duoti galią vaizduotei.

 

Kiek spektakliuose išlieka intuicijos, improvizacijos?

Būna tokia medžiaga, kuri žadina vaizduotę, o būna tokia, kuri nieko nežadina ir yra visiškai neįdomi, bet tenka ją vaidinti, daugumai tai jokia paslaptis. Kartais sutampa kokie nors dėmenys – pastatymas ar partneriai, kurie atpalaiduoja arba duoda įkvėpimo, tada improvizacija įmanoma. Pavyzdžiui, nepaprastai įdomu buvo vaidinti pagal Daniilą Charmsą, nes pati medžiaga ir pastatymas leido pasinerti į vaizduotę ir daryti, ką noriu, išlaikant ir suvokiant formą. Bet tai platus ir neišsemiamas kūrybos laukas pačiame kūrinyje – ten galima žaisti, eksperimentuoti ir nagrinėti temą.

 

Vienas pastarųjų Jūsų vaidmenų buvo Jano Fabreo spektaklio „Nakties rašytojas“ eskize. Ar Jums artimas toks degančio, manifestuojančio kūrėjo įvaizdis?

Man tai labai tolima. Maištaujančio menininko įvaizdis yra pasenęs. Turiu pasakyti, kad nelaikau savęs jokiu menininku, todėl neretai kyla susipriešinimas su dažna šių laikų menininko poza, atėjusia iš 10-ojo dešimtmečio. Ją galėčiau apibrėžti kaip nepaklūstančio, maištaujančio kūrėjo įvaizdį. Praėjo daug metų, pasikeitė pasaulis ir mes jame, todėl į šį kūrinį žiūriu kaip į dienoraščius iš 9-ojo ir 10-ojo dešimtmečių, kai dar buvo toks pasaulis ir mene buvo vertinami enfant terrible atstovai. Tai žvilgsnis per retrospektyvą, kartais su ironija, kartais su nostalgija, nes tokia pozicija, vertinat šių laikų požiūriu, vis dėlto labai naivi. Yra tikrų dalykų, kurie tokie ir išlieka, o kurie buvo tik poza, tokie ir yra.

 

Mane jaudina kitokie dalykai. Pavyzdžiui, Alfonso Cuarono filme „Roma“ sudomino tarnaitės linija. Mes kasdien gyvename ir kasdien susiduriame su daugybe įvairiausių dalykų, o dažniausiai su savimi. Nuo to, kokie tampame ir kokius priimame sprendimus, pasirinkimus, tų susidūrimų metu priklauso didelė dalis mūsų ir artimųjų gyvenimo. Man daug įdomesnis žmogus, kuris iš paskutiniųjų stengiasi būti žmogumi, – galbūt tai ir skambu, – negu žmogus, aukojantis save dėl kokio nors idealo, nesvarbu, ar tai teatras, menas, ar kas kita.

 

Kas Jums artimiau – tragedija ar komedija? Kodėl?

Jeigu įmanoma, visada stengiuosi tragedijoje ieškoti komedijos ir komedijoje tragedijos, nes viena yra kita. Negaliu pasakyti, kas artimiau. Vieną dieną esu vienoje pozicijoje, kitą kitoje. Kai pavargstu nuo tragedijos – norisi pajuokauti, o kai pavargstu nuo juoko – norisi pasinerti kitur. Visuose vaidmenyse stengiuosi atrasti šiuos dalykus, dažnai pjesėse būna sakomi skambūs, labai rimti, svarbūs žodžiai, bet stengiuosi juos nuprasminti, kad tai būtų pasakyta lengvai. Žmonės, kurie tai supranta – supras, kurie nesupranta – atėjus laikui irgi suvoks.

 

Pastaruoju metu galiu žiūrėti tik komedijas, jos gali būti ir kvailos, ir geros. Žinau, kad yra labai gerų, stiprių, sudėtingų filmų, bet aš jų tiesiog nežiūriu, nes suprantu, kad dabar nenoriu.

 

Kuo Jums skiriasi vaidmuo kine ir teatre? Kas sudėtingiau / lengviau ar įdomiau?

Teatre dirbama keletą mėnesių ir tik tada darbas yra parodomas, o kine repeticijų būna mažai ir iškart reikia rodyti rezultatą: tokį, kokį įsivaizduoju pats, kokį įsivaizduoja režisierius, bet, nepaisant to, montažas viską padaro taip, kaip tuo atveju būtina, ir tai nuo manęs nepriklauso. Galiu suvaidinti gerai, bet scenos bus sukarpytos, padaryta kitaip. Kinas yra intensyvus. Kartais reikia kartoti ir šešiolika tos pačios scenos dublių ir visada tam tikrą sekundę persijungti į vieną būseną, paskui iš jos greitai išeiti ar vėl į ją grįžti. O teatre yra procesas. Jei kalbėtume apie patį spektaklio vaidinimą – tai kelių valandų trukmės kūrinys su išėjimais, stabtelėjimais, pagalvojimais, galimybėmis pakeisti. Scenoje istorija išgyvenama per dvi ar tris valandas, kurias vaidinu, o kine – per dvi savaites ar mėnesius, ilga distancija leidžia geriau praplėsti vaidmenį. Spektaklio dieną atėjęs į teatrą esu toks, koks esu, ir turiu įdėti viską, ką tuo metu turiu.

 

Kuo šiuo laikotarpiu Jums svarbi filmo „Izaokas“ (rež. Jurgis Matulevičius, 2019) istorija?

Filmas man svarbus, nes tai buvo vienas įdomiausių procesų kine ir buvo labai įdomu pamatyti patį rezultatą, nes jis gana ilgai nebuvo rodomas ir vis dar nėra rodomas Lietuvoje, tik užsienyje. Buvo įdomu matyti, kaip filmo režisierius Jurgis Matulevičius kuria jo pasaulį. Jis pats tai darė penkerius metus, o mes filmavomės apie pusantrų ar porą metų. Tai puikus kūrinys, dabar belieka džiaugtis jo sėkme ir laukti jo Lietuvoje, ir stebėti, kokia bus pačių lietuvių reakcija.

 

O jo tema svarbi visą laiką, jei žmogus nėra abejingas tam, kas vyko čia, kur jis gyvena. Ji visada bus kaip neteisybės skaudulys.

 

Koks Jūsų požiūris į vaidmenis didelio populiarumo sulaukusiuose spektakliuose? Ar kyla noras kartoti jau pavykusį darbą, ar vis dėlto norisi pridėti ką nors nauja?

„Išvarymą“ darėme beveik prieš dešimt metų, per tą laiką keitėsi aktoriai, pjesės aktualumas, bet kiekvieną kartą atėjus jo vaidinti gera: susitinku su draugais, su kuriais kūrėme spektaklį. Jo statymo procesas buvo labai smagus, o ir sėkmė stulbinanti, tai mums visiems buvo pastūmėjimas į tolesnius darbus. Tai sužadina daugiau jausmų negu klausimą, ar tai geras, ar blogas spektaklis, nes vaidindamas prisimenu ir visą kūrybą, gastroles.

 

Kokio teatro norėtumėte po karantino? Kokia Jūsų svajonė / vizija?

Galiu galvoti, ką noriu, bet teatras nuo manęs nepriklauso. Tai toks reiškinys, kuriame mano nuomonė nėra svarbi. Vienintelis dalykas, ko noriu, – kad žiūrovai grįžtų į spektaklius, sėdėtų be kaukių, galėtų nueiti pasiimti karšto šokolado ar mišrainės, ar sumuštinį ir kad po spektaklio vyktų pokalbiai, kad būtų galima susitikti su žiūrovais, nueiti į kavinę ir išgerti viskio. Norisi, kad teatras nebūtų tik rezultatas kaip „Zoom“ teatras, bet ir procesas, taip pat ir pasekmės tiek žiūrovui, tiek aktoriui.

 

Dėkoju už pokalbį.

Martynas Nedzinskas spektaklyje „Jelizaveta Bam“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Jelizaveta Bam“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklio „Nakties rašytojas“ eskize. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklio „Nakties rašytojas“ eskize. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklio „Nakties rašytojas“ eskize. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklio „Nakties rašytojas“ eskize. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklio „Nakties rašytojas“ eskize. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklio „Nakties rašytojas“ eskize. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Respublika“. A. Vasilenko nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Respublika“. A. Vasilenko nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Sulėtintai“. D. Putino nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Sulėtintai“. D. Putino nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabūs dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Nuostabūs dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabūs dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Scena iš spektaklio „Nuostabūs dalykai“. Manto HeadShooter nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Martynas Nedzinskas spektaklyje „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Martynas Nedzinskas spektaklyje „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Nelė Savičenko ir Martynas Nedzinskas spektaklyje „Žuvėdra“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas, Martynas Nedzinskas ir Vytautas Anužis spektaklyje „Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.
Kęstutis Cicėnas, Martynas Nedzinskas ir Vytautas Anužis spektaklyje „Išvarymas“. D. Matvejevo nuotr.