Antiherojaus reikia tam, kad spektaklio mechanizmas suktųsi

Aktorius Gediminas Rimeika sukūrė vaidmenis tokiuose spektakliuose kaip „Apvalytieji“ (2016, rež. Oskaras Koršunovas, OKT), „Reikalai“ (2017, rež. Paulius Markevičius, Meno ir mokslo laboratorija), „#beskambučio“, (2017, rež. Paulius Tamolė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras (LNDT), „Su(si)tikimas“, (2018, rež. Lauryna Liepaitė, Vilniaus miesto šokio teatras „Low Air“), „Sulėtintai“ (2019, rež. Anna Smolar, LNDT), „Respublika“ (2020, rež. Łukasz Twarkowski, LNDT) ir kt. Režisavo spektaklį „Žuvėdra (remix)“ (2019, „Menų spaustuvė“ ), kuriame vaidino vaikai.

Tavo vaidmenys teatre dažnai siejasi su sudėtingais, sunkiais autoriais: Charmsu, Dostojevskiu, Proustu, Kane ir kt. Pastebiu, kad Tavo personažams būdingas aštrumas ir atžagarumas. Pradėjai nuo Raskolnikovo ir toliau tęsi prieštaringų personažų kelią. Kaip ateina savitas kuriamų veikėjų stilius? Ar sakytum, kad turi tipažą?

Viskas daugiau priklauso nuo režisierių. Jaučiu šią tipažo tendenciją. Iš pradžių klausiau savęs, kodėl tik tokie personažai. Bet mane labai įkvėpė Christophas Waltzas, vaidinęs Tarantino filme „Negarbingi šunsnukiai“: kartą paklaustas to paties jis atsakė, kad jeigu jam skiria tokius vaidmenis, tai viskas gerai, bet turi sukurti juos puikiai. Antiherojaus reikia tam, kad visas spektaklio mechanizmas suktųsi. Jį visada įsivaizduoju kaip spektaklio dalį, be kurios niekas neįvyktų.

Ar aktorystė veda prie režisūros, ar studijuodamas režisūrą supratai, kad vis dėlto nori būti aktorius, ir tik neseniai pradėjai grįžti prie spektaklių statymo? Gal bandai išlaviruoti tarp abiejų?

Viską stengiuosi įsivaizduoti etapais. Spėju, kad šiek tiek per jaunas įstojau į režisūrą (iškart po mokyklos). Tada buvo stipresnis noras veikti scenoje, o ne būti šalia jos, bet visada turėjau režisūrinių ambicijų. Dabar ateina laikas, kai galiu idėjas išpildyti. Pavyzdžiui, „Žuvėdroje (remix)“ kartu su vaikais eksperimentavome, jie patys daug ką perdarė, žiūrovai galėjo būti tik vyresni nei šešiolikos metų amžiaus. Mes, kaip kūrybinė komanda, kreipėme vaikus, kad jie atrodytų ir veiktų profesionaliai. Tai suteikė režisūrinio pasitenkinimo, bet nėra taip, kad norėčiau atsisakyti aktorystės. Šiomis dienomis Meno ir mokslo laboratorijoje taip pat statau spektaklį apie laiko mašiną. Kada jį parodysime – neaišku, nes online platformoje jo rodyti nenorėčiau.

Kaip priėjai prie aktorystės? Iš kur atsirado noras būti scenoje?

Aktorinis troškimas atsirado iš noro veikti (angl. act, o ne direct – kreipti), perteikti personažą per save. Jis dažnai atrodydavo atitolęs nuo mano buities, domino kontrastas, atotrūkis nuo to, koks esu gyvenime. Pagrindinis variklis – noras būti vėžėse, kuriose įprastai nesu.

Kodėl savo režisuotoje „Žuvėdroje (remix)“, kurioje vaidina vaikai, renkiesi spręsti „kuo noriu būti?“, asmeninio išsipildymo problemą? Galbūt apie tai kalbama per daug?

Kuo toliau judame laiku, tuo labiau trumpėja santykis tarp to, kuo aš noriu būti, ir pasaulio pažinimo. Vis jaunesni norime kuo nors būti. Patys vaikai jau turi susigalvoję po keturias profesijas. Sunku tai suvokti, nes kai buvau dvylikos, galvojau, kaip nueiti į kito draugo kiemą ir pažaisti karą. O jie jau yra gydytojai, didžėjai, boksininkai, tenisininkai, popžvaigždės, nes per dieną gaunamas informacijos kiekis priveda prie minties, kad kuo nors nori būti.

Ši idėja gimė su kompozitore Agne Matulevičiūte. Mūsų pradinis taškas buvo siekis kalbėti per vaiką, kalbėti apie norus, troškimus, kuo jis / ji nori tapti. Pasirinkome vaiko balsą, todėl kūrybos kelias buvo brangus ir artimas. Puikiai pagelbėjo prodiuserė Rusnė Kregždaitė, kuri leidosi įtikinama mūsų idėja ir leido jai vystytis.

Vienas pastarųjų Tavo kurtų vaidmenų buvo spektaklyje „Respublika“. Kaip supranti dabartinę utopiją, kokia turėtų būti visuomenė? Kaip šiame spektaklyje to ieškojai? Ar režisierius Twarkowskis kreipė kokia nors linkme, ar leido pačiam atrasti?

Kūrybinis procesas praplėtė akiratį. Asmeniškai man labai stiprus buvo muzikos vaidmuo. Neturėjau gebėjimų didžėjauti, bet per repeticijas išmokau. Tai suteikė laisvę kitaip girdėti, kontroliuoti aplinką.

Jei kalbame apie utopiją, labai svarbus komunos vaidmuo. Turiu nuojautą, kad dėl to, jog gauna įvairią tiesą (tiesų labai daug, bet realybė yra viena; kiekvienas feisbuke parašęs pranešimą gali būti ir teisus, ir neteisus), didelį informacijos srautą, žmonės ima nebetikėti didelio masto tiesa ir tada viskas pradeda siaurėti. Žmogus pradeda tikėti tuo, kas jam yra artima, todėl pasirenka būti tik sau priimtinoje aplinkoje. Mano utopinė ateities įžvalga tokia: einant laikui, bursimės į komunas, bendruomenes, kuriose norėtume tikėti susikurta tiesa, kuri vienam ir dar dvidešimčiai žmonių yra teisinga. Jei plečiamės daugiau, atsiranda skirtingos nuomonės ir viskas pavirsta Babelio situacija.

Kiek utopijos ir absurdo klausimai aktualūs šiandienos teatre, naujosios kartos kūryboje?

Absurdas – labai svarbus. Neseniai kalbėjausi su dvyliktokais ir paminėjau vieną istoriją. Per Jugoslavijos karą, Sarajevo apgulties metu, į miestą buvo vežami kuo sudėtingesni filmai. Visiškas absurdas, koliažai, fragmentai. Esmė tokia: kai žmonės mato realų pasaulį griūvantį, jie trokšta pabėgti. Viena paauglė per pamoką sakė, kad dėl ilgo sėdėjimo namie ėmė sapnuose keliauti po įvairias vietas. Padariau išvadą, kad kai užsidarome, mūsų vaizduotė suaktyvėja ir absurdas tampa nebeabsurdiškas. Ši tema visada vyravo. Kuo labiau vieni kitus spaudžiame į kokias nors dėžes, tuo labiau norime sprogti.

Koks yra darbas su vaikais? Pokalbiai apie vaizduotę?

Vaikai – svarbus kūrybos aspektas. Kūrybiniame procese dažnai užsidarome į burbulus ir dalinamės panašiomis įžvalgomis, naujų minčių paieška tampa sudėtingesnė, ne tokia įdomi. Kai pradėjau dirbti su vaikais (vaizduotės lavinimo veikla), pastebėjau, kad kiek aš jiems duodu, tiek jie man duoda atgal – gaunu impulsų, naujų minčių, vaizdinių.

Ar jautiesi radęs savo kryptį? Tai klasikinės literatūros interpretacijos, o gal postdraminiai ieškojimai? Kur keliauja dabartinė Tavo kūryba?

Neapsiriboju nei aktoryste, nei režisūra, neseniai buvau pakviestas į „Airos“ šokio teatro spektaklį ne kaip aktorius, o kaip šokėjas. Smagu tyrinėti aplinkinius pasaulius, dalyvauti procesuose, kuriuose susijungia įvairios kryptys. Aišku, reikia turėti vidinį saiką, kad per kūrybinį laikotarpį viskam galėčiau skirti laiko. Neapsibrėžiu savęs drama ar postdrama. Per įvairias veiklas ima formuotis komanda, žmonės, su kuriais noriu dirbti, kuriais galiu pasitikėti. Pradėjau jausti, kad ji turi pagrindą, kai kurie nariai nesikeičia, ir tikiu, kad kuo toliau, tuo daugiau įdomesnių dalykų sukursime kartu.

Kaip keisis kūrybos temos, formos? Gal bus siekiama dar daugiau naujųjų technologijų, tarpdiscipliniškumo? O gal priešingai – viskas paprastės, bus grįžtama prie klasikos?

Yra daug nerimo. Kas bus? Ypač teatre. Karantinas turės didžiulę įtaką. Bijau, kad žmonės praras įprotį eiti į teatrą, kad „Netflix“ taps šventove. Nemanau, kad kūrėjai tam pasiduos. Tikiu, kad meno pasaulis tiek Lietuvoje, tiek visame pasaulyje atras būdų priartėti prie žiūrovo. Technologiniu požiūriu priemonių labai daug. Dabar vyksta procesas, kai bandome skirtingus būdus. Nesu priešiškas video kūrybai, bet vis dėlto mes nesame atradę tinkamo būdo pasiekti žiūrovą. Sudėtinga išlaikyti dėmesį sėdint namie priešais kompiuterio ekraną – atrodo, tarsi esi spektaklyje „viena koja“. Turime atrasti būdą išlaikyti dėmesį.

Ačiū už pokalbį.