Kartais susidaro įspūdis, jog šių dienų postdraminio Lietuvos teatro praktikoje (kai Vakaruose ši banga jau gerokai nuslūgusi) personažų kurti jau nebereikia – pakanka juos tik atvaidinti arba papasakoti. Personažas tampa kone anachronistiniu „pasenusio“ teatro atributu, suvokiant jį kaip iš anksto apibrėžtą ir nuoseklų psichologinį charakterį, išgyvenantį savo vidinę dramą, į kurią įsikūnyti ir kurią perteikti yra pagrindinė aktoriaus užduotis.

Federico García Lorca yra rašęs: „Tik išlauždamas visas duris, teatras gali save pateisinti matydamas savo akimis, jog įstatymas – tai siena, ištirpstanti nuo menkiausio kraujo lašo.“ Nors ir retai (o šiais laikais ir visai nebemadingai), kartais nutinka taip, kad dar prieš leisdamas suabejoti, kam viso to apskritai reikia, teatras pasiglemžia viską ir savo medija paverčia pačius kūrėjus. O tada svarbiausia tampa tik viena: kaip ištrūkti iš teatro? Kaip teatro melas gali virsti tiesa nepraliejus kraujo? Ar įmanoma teatru paneigti patį teatrą? Ar tasai atstumas tarp vaidinančio aktoriaus ir jam tai daryti leidžiančio žiūrovo išties neįveikiamas?

Ar kas nors išmatavo pakitusį magnetinį scenos lauką, kai Klaudijus, dar pagautas nusikaltimo euforijos, repetuoja savo užuojautos kalbą? Ar kas apskaičiavo šviesos greitį viršijantį (o juk, žinia, manoma, jog įveikus šviesos greitį taps įmanomos kelionės laiku) Benamio šėlą besivejant Michailo Berliozo mirtį? Ar apskritai egzistuoja tokia koordinačių ašis, kurioje būtų galima pavaizduoti Dainiaus Gavenonio judėjimą?

Pirmą kartą Martyną Nedzinską pamačiau 2009-aisiais vaidinantį Kirilo Glušajevo spektaklyje „Batraištis, arba Mylėjau, myliu, mylėsiu...“ pagal Aleksejaus Slapovskio pjesę. Ir tąkart kažkas įvyko teatrą ką tik atradusioje mano sąmonėje. Tas kažkas nejučia ir privertė mane sekti keistąjį Volodiką suvaidinusio aktoriaus kūrybinį kelią.

Režisierius Oskaras Koršunovas ir jo aktoriai sugrįžo iš intensyvių gastrolių Prancūzijoje. Paryžiaus teatro „Theatre 71“ scenoje jie suvaidino net šešis spektaklius. Mece ir Nansi rengiamame „Passages“ festivalyje spektaklis parodytas tris kartus. Pristatome prancūzų kritikų atsiliepimus, pasirodžiusius iš karto po spektaklių Paryžiuje ir Mece.

Kaip ir kasmet, pavasario pradžioje paskelbti „Auksinių scenos kryžių“ nominantai verčia šiek tiek suglumti. Šalia vieno kito lyderio matome nemažai dėmesio nepatraukiančių, ne itin intriguojančių, greit užsimirštančių darbų. Tokiais atvejais kaip tik tada, kai metas džiaugtis, lietuviško (nors iš trijų režisierių šiais metais nominuotas tik vienas lietuvis!) teatro pasaulis pradeda atrodyti kaip reta nykus, pavargęs ir vienodas. Vis dėlto, nors toks sezoninis vertinimas atrodo visai tikslus kad ir kino mene, kur filmai vienas po kito vis keičiasi kino teatrų repertuaruose, jis toli gražu neatspindi tikrosios teatrų padėties. Spektaklis, nepaisydamas spaudos ir apdovanojimų, gyvena savo atskirą, individualų ir, kas svarbiausia, nenuspėjamos, dažnai jį patį ar, tiksliau, jo kūrėjus nustebinančios (ir džiaugsmingai, ir ne) trukmės gyvenimą. Tas gyvenimas nuo mūsų vienų ne itin priklauso: negalime jo prikelti kaip knygos ar filmo kada panorėję, negalime jo atsidėti ligai ar pensijai, kai turėsime daugiau laiko. O kartais, nors spektaklį vis dar būna galima pamatyti, tampa aišku, kad jam jau seniai metas nulipti nuo scenos, kad jis – tik pasiklydusi, iš tuštumos baimės gyvenimo įsikibusi šmėkla.

Spalio mėnesį OKT/Vilniaus miesto teatras gastroliavo Ispanijoje. Madride vykusiame festivalyje „Una mirada al mundo“ tris vakarus rodyta A. Čechovo „Žuvėdra“. Jau penktus metus iš eilės teatras lankosi Žironoje rengiamame festivalyje „Temporada Alta“. Šiemet jo programoje pristatyta S. Becketto „Paskutinė Krepo juosta“. Skaitytojų dėmesiui – ispanų kritikų atsiliepimai apie šiuos du spektaklius.

Gruodžio pabaigoje sėdau į autobusą ir važiavau į Kauną klausydama, kaip „BBC world“ radijo stotis vis kartojo tą pačią informaciją apie programišių įsilaužimą į „Sony“ kompiuterius bei mirties bausmių sugrąžinimą Pakistane. Tada per lietų bėgau Laisvės alėja ir gerokai sušlapusi atėjau į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Pasikabinau paltą be numerėlio, nes planavau po spektaklio vėl bėgti į stotelę, kad spėčiau į paskutinį autobusą namo. Atėjau į salę, susiradau savo eilę, išsirinkau, kurioje iš dviejų man skirtų vietų sėdėsiu (kvietimas dviem, bet antra(-as) taip ir neatsirado), įsitaisiau, tyliai iškentėjau už nugaros sėdinčio vyruko kelių dunksėjimą į mano kėdės atlošą. Apžiūrėjau kitus žiūrovus (nors žiūrovais dauguma dar tik taps: tuo metu jie buvo kalbėtojai ir klausytojai). Programėlėje perskaičiau, kad scenografiją kūrė Gintaras Makarevičius, kostiumus – Aleksandra Jacovskytė, kompozitorius Vidmantas Bartulis, videomenininkas Mikas Žukauskas, šviesų dailininkas Vladimiras Šerstabojevas. Tamsa. Spektaklis prasidėjo.