Šiųmečių „Meno celių“ kuratoriaus Jurijaus Dobriakovo užduota tema „Tikėjimas“ turbūt pakoregavo mano kultūros nakties maršrutą. „Įsikūrusi buvusio vienuolyno ansamblyje ir kitų sakralinių statinių apsuptyje, Vilniaus dailės akademija ir šiandieniniame pragmatinės kūrybinės ekonomikos pasaulyje yra savotiška tikėjimo bendruomenė“, – rašo kuratorius. Tikslu. Dar pridurčiau, kad ir „Titanikas“, kuriame veikia pagrindinė paroda, įsikūręs buvusioje „Tiesos“ spaustuvėje – ji taip pat skleidė tikėjimą, tiktai – žemesnius visatos sluoksnius valdžiusiais dievukais.

Pastatų kūnuose įsigraužusios jų pirminės funkcijos, kurias išstūmė dailė, provokuoja tyrinėti tikėjimą, ypač – jo prieštaringumą. Viena vertus, tikėjimas aukštesnėmis galiomis prikelia iš buitinio letargo ir įkvepia nuveikti ką nors didingo. Kita vertus, kaip tik mūsų noru kuo nors patikėti manipuliuoja siekiantys susikrauti ekonominį ar/ir simbolinį kapitalą. Mokslo bendruomenėje tikėjimas diskredituotas dėl to, kad visų – ir kuriančių, ir griaunančių – tikėjimų pagrindas tas pats: atsisakymas tikrinti ir kritiškai vertinti faktus bei teiginius apie jų priežastinius ryšius, t.y. (ne)tikėjimą versti žinojimu. Tačiau menininkų bendruomenei tikėjimas būtinas, nes tik uždarius kritinį mąstymą galima nerti į tai, kas nepaaiškinama, kas be jokios priežasties sukelia ekstazę, nuskraidina mintis į tokias erdves, kurias analizuoti mėginantis protas sprogtų nuo dimensijų gausos. Kartais reikia bent mažyčio ir laikino tikėjimo, kad galėtum gyventi toliau. Čia ir padeda meno kūriniai, sukeldami energijos išlydžius pažįstamoje aplinkoje. Man tokiu tapo dar „Kultūros nakties“ išvakarėse priešais Šv. Onos bažnyčią aptiktas Tauro Kensmino (gausybės) ragas, iš kurio sklidęs diktorės Loretos Jankauskaitės balsas užliūliavo čia nuolat besigrūdančius turistus, nors jos pasakojamų pasąmoninių klajonių jie ir nesuprato. Ir turbūt tik meną kiek išmanantys praeiviai galėjo gėrėtis nuostabia koncepcijos ir formos derme – stačiakampė rago anga pavertė jį senoviniu televizoriaus kineskopu.

Jau ketvirtą kartą Vilniaus dailės akademijoje mokslo metų pradžia sutampa su Algimanto Švėgždos piešinių konkurso dalyvių parodos atidarymu. Pasak piešinių konkurso sumanytojų Vilniaus fakulteto dekano doc. Česlovo Lukensko, prof. Arvydo Šaltenio ir Piešimo katedros vedėjo prof. Jono Kazlausko, šiemetinė paroda žiūrovus nustebins kūrinių įvairove ir netikėtu, drąsiu dalyvių žvilgsniu į piešinį. Ketvirtus metus vykstantis konkursas išeina į tarptautinį kontekstą, tampa žinomas ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Baltijos šalyse. Šiais metais konkurse dalyvauja ne tik Vilniaus, bet ir Lodzės, Gdansko, Rygos, Minsko dailės akademijų studentai. Konkursui pateikiamų kūrinių tematika, motyvai, atlikimo technika ir priemonės nebuvo ribojamos. Dalyvių darbai, kaip ir ankstesniuose konkursuose, skirstomi į dvi kategorijas: A (studijinių užduočių piešiniai pagal atitinkamas studijų programas) ir B (kūrybiniai piešiniai, neribojant jų tematikos, motyvų, atlikimo technikos ir priemonių). Konkurso kategorijų nugalėtojams skiriamos dvi lygiavertės premijos ir diplomai. Laimėtojams taip pat bus pasiūlyta surengti personalinę savo kūrybos darbų parodą vienoje iš VDA galerijų. Bus išleistas rinktinių darbų katalogas.

Ką tik baigėsi Lino Liandzbergio ir Kristinos Stančienės kuruota paroda „(Ne)Riba“, tęsianti Lino dar prieš šešetą metų pradėtą parodų ciklą „Menamos istorijos“. Iki šiol kas vasarą jos būdavo eksponuojamos Užutrakio dvaro sodyboje. Tačiau sodybos šeimininkams – Trakų istoriniam nacionaliniam parkui – pradėjus kitą, XX a. pradžios lenkų tapybos, ilgalaikių  parodų ciklą, projektas, berods, tapo „kilnojamu“ arba „keliaujančiu“.  

Dabar visi ką nors kolekcionuoja. Kai kurie, žinoma, kolekcionuoja paveikslus – tai senas tradicijas turinti veikla. Tačiau dabar ir patys menininkai kolekcionuoja sovietinius daiktus ir jų prikaupia tiek, kad gali įkurti „Muziejų“ Venecijos bienalėje. O yra ir dar keistesnių kolekcijų. Visi, kurie pažįsta Ričardą Šileiką, žino, kad jis kolekcionuoja geležėles, skelbimus, smėlį ir galbūt dar ką nors. Algimantas Kunčius kolekcionuoja debesis, ypač tuos, kurie atplaukia rudenį. O štai Aurelija Maknytė, kaip įsitikinome, kolekcionuoja viską: blusturgiuose perka knygas, svetimus dienoraščius, užrašų knygeles ir laiškus, dar renka bebrų nugraužtus medžius, senas vaizdajuostes ir t.t. Daiktai jai yra durys į svetimas istorijas, kurių pėdsakais sekdama ji grasina įsibrauti į nieko neįtariančių žmonių gyvenimus. Bet jos parodoje „Tėvų kambarys“ palikti siuvėjos laiškai dukrai buvo tik pasiplepėjimai, vaiko nugirsti, kol klientė matuojasi suknelę. Per juos tarsi timptelėjusi už sijono Aurelija nuvedė ten, kur niekas neitų – į šarvojimo kambarį. Ten motinai ir tėvui jau stovi paruošti stalai, bet jų kūnams atstovauja iš laidojimui skirtų batų išimtas laikraščio gumulėlis ir eilėraščiu paverstas skrodimo aprašymas. Iki šiol žiūrėdama į žmones, kuriuos myliu, girdžiu paskutinę frazę: „paspaudus pablykšta / ir savo spalvą atgauna po 1 min.“ Toje vietoje suabejojau, ar aprašytasis žmogus buvo tikrai miręs, ir ėmiau skaityti iš naujo. Taip intymiai tiriamas tik labai artimas. O čia buvo tik šaltas patologo aprašymas, nepalikęs vietos paslaptims. Paskui dar kartą panašiai sutrikau žiūrėdama filmą „Vaidmuo“: ilgai į mirtį žvelgiantis vaikas, vainikų kalijos ir moteris, labai panaši į Aureliją. Bet tai ir yra Aurelija, keistai vyresnė nei dabar, vaidinanti to vaiko motiną prieš dvidešimt metų. Tarsi būtų tą laikraščio gumulėlį išėmusi sau. Ir pati paavėjusi tuos batus, kad neprisišauktų.

Algimanto Švėgždos piešinių konkurso dalyvių parodos atidarymas jau treti metai sutampa su Akademijos mokslo metų atidarymo švente. Tai jaunas, atviras konkursas, o jo dalyvių darbai įvairūs, kartais net provokuojantys, peržengiantys tradicinio piešinio supratimo ribas. Mintis pasikalbėti apie konkursą kilo apžiūrinėjant dalyvių darbus. Pokalbyje dalyvavo visi piešinio konkurso idėjos „gimdytojai“: Vilniaus fakulteto dekanas doc. Česlovas Lukenskas, profesorius Arvydas Šaltenis, Piešimo katedros vedėjas profesorius Jonas Kazlauskas, menotyros mokslų daktaras Viktoras Liutkus ir konkurso mecenatė Dalia Gruodienė.

Studentų meno dienų (SMD) projektas, ambicingai pavadintas „Kosminė odisėja“, geriausiu atveju atitiktų troposferinį pasivaikščiojimą. Iškelti projekto siekiai padėti studentams būti matomiems bei užkariauti meno sceną –„kosmosą“, manau, beveik nebuvo įgyvendinti. Bet dėl to turbūt kaltesni ne organizatoriai, o studentai.

Pirmiausia nuvylė VDA senųjų rūmų erdvėje eksponuoti studentų darbai. Kai kurie jų kelia įspūdį, kad nei apie jų turinį, nei apie formą nebuvo ilgiau pamąstyta. Kiti – tai tiesmukas XX a. 2–3-iojo dešimtmečių Vakarų meno idėjų plagijavimas arba nesąmoninga kartotė. Konkrečiai turiu galvoje tą baltų stačiakampių triptiką antrame aukšte. Jei projekto idėja būtų buvusi „laiko mašina į praeitį“, tai galbūt dar būtų verta gilintis.

Tikros tapybos parodų, kurias rengtų autorės moterys, pasitaiko ne taip jau dažnai. Iki šiol mintyse vis „persuku“ parodų salėse „Titanikas“ matytas Rūtos Katiliūtės, Aušros Barzdukaitės-Vaitkūnienės ir Aistės Kirvelytės ekspozicijas. Dabar šią gretą papildė ir labai savalaikis Elenos Balsiukaitės-Brazdžiūnienės kūrinių pristatymas.

Spalio 18 d. 17 val. galerijoje „Meno parkas“ (Rotušės a. 27, Kaunas) bus atidaryta Vilniaus dailės akademijos studentų paroda „Jaunieji. Žalia sąmonė -3, arba kaip nesikartoja istorija“.

Kuratorius: VDA Vilniaus fakulteto dekanas, doc. Česlovas Lukenskas
Dalyviai: Rokas Cicėnas, Tomas Daukša, Liucija Domkutė, Ieva Gudmonaitė, Algirdas Jakas, Eglė Kuckaitė, Jonas Lekevičius, Petras Lincevičius, Gražina Lomovskaja, Ignas Lukauskas, Donata Minderytė, Kęstutis Montvidas, Tomas Piliponis, Birutė Remeikytė, Viktorija Rotkytė, Elisa Rodríguez, Kuźnik Sylwia, Eglė Ulčickaitė,  Gabija Vidrinskaitė.