Muzika

Kristupas Antanaitis

Dirigento Mykolo Bukšos (1869–1953) 70-osios mirties metinės

Istorijoje taip susiklostė, kad buvusioje Sovietų Sąjungoje visi mirę ar gimę 1953-iųjų pirmąją kovo savaitę liko nepastebėti. Kovo 5-ąją mirė sovietų diktatorius, kurio pavardės nesinori minėti. Visą dėmesį sutelkus į jo laidotuves, viskas aplink buvo pamiršta. Taip tyliai kovo 7-ąją mirė Lietuvos operos tėvas, senelis, laivo kapitonas ir kitų garbingų epitetų nusipelnęs dirigentas Mykolas Bukša. 2023-iaisiais nuo maestro mirties sukako 70 metų. Operos ir baleto teatras dirigentui neskyrė spektaklio, neparengė parodos, nemačiau naujos knygos, filmo, radijo laidos ar panašių dalykų. Todėl jaučiu pareigą visuomenei priminti šio didžio žmogaus nuopelnus Lietuvos operai, o nežinantiems pristatyti, kas buvo tas Mykolas Bukša, kurio vardo gatvė Vilniuje yra privačių namų kvartale už Santaros klinikų, o ne miesto centre, kur maestro daugelį metų gyveno.

Rita Aleknaitė-Bieliauskienė

Mintys prasidėjus naujam koncertų pusmečiui

Mintyse dar naujametis šėlsmas. Tačiau jo įvairovė suteikia peno pamąstymams pasižvalgius, ką žada šio pusmečio muzikiniai įvykiai. Matyti ir atsitiktinumų, ir nuoseklumo propaguojant vieną ar kitą žanrą, ir trafaretų, ir miesčioniškos saldybės apraiškų koncertų pavadinimuose. Matyti organizatorių noras klausytojams įtikti – atlikėjais, repertuaru, intencijomis. Tarsi kurti pramogą: aplinkui blizgučiai, veikia bufetas, per pertrauką liejasi šampanas. Tik koncertų salėje ar muzikiniame teatre ši atmosfera kitokia nei kokioje nors sporto arenoje: daugiau saiko, „aristokratiškų“ manierų, daugiau susikaupimo, rimties, saikingų netikėtumų, su menine išmone sukurtos žaismės.

Justina Paltanavičiūtė

Pokalbis su pianistu ir tapytoju Viktoru Paukšteliu

Pianistui, tapytojui ir Paliesiaus dvaro meno vadovui Viktorui Paukšteliui menas yra tarsi savęs pažinimo erdvė, kurioje per įvairius tų pačių motyvų variantus jis savotiškai žaidžia autoportretu. Tiesioginių sąsajų tarp muzikos ir tapybos menininkas neieško, tačiau daug panašumų įžvelgia šių menų proceso formose. Nors pats sako, kad tapyboje nuo muzikinių elementų anksčiau sąmoningai bandė pabėgti, pastarojoje jo parodoje „Chromatika“, eksponuotoje M.K. Čiurlionio muziejuje, ryškėja kompozitorių ir atlikėjų veidai, instrumentai, kurie paveiksluose funkcionuoja kaip objektai, bet ne tiesioginės inspiracijos.

Kristupas Antanaitis

Lietuvos muzikos ir teatro akademijos 90-mečio jubiliejaus metus palydėjęs koncertas

Kiekvienais metais „7 meno dienos“ kviečia kritikus parašyti trumpą apžvalgą apie praėjusius metus – kas labiausiai įsiminė, nustebino. Gruodžio 17-ąją apsilankęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) supratau, kad vienu ryškiausių 2023-iųjų įvykių galima laikyti LMTA 90-mečiui skirtą baigiamąjį Choro katedros parengtą koncertą įmantriu pavadinimu „Tikrai ketvirtinė = 90?“. Koncerto idėjos autorius bei meno vadovas – profesorius, kompozitorius ir dirigentas Gintautas Venislovas. Dalyvavo LMTA choras (vadovas Venislovas, chormeisteris Linas Balandis), Choro dirigavimo katedros studentai, alumnai, dėstytojai ir koncertmeisteriai Artūras Anusauskas (klavišiniai), Arkadijus Gotesmanas (perkusija), Vytautas Labutis (saksofonas), Vytis Nivinskas (kontrabosas), Rokas Podelis (baritoninis saksofonas). Koncerto anonse buvo klausiama, kokiu ritmu nuskambėjo metai, žadama, kad bus gausu simbolių, ženklų, netgi kosminių muzikos, šviesos ir erdvės sąskambių, „Gintauto Venislovo kruopščiai ir konceptualiai sudėliota programa virs muzikos ir šviesos spektakliu“.

Tenka pripažinti: kaip ir Lietuvos kultūros tarybos ekspertai, vertindami jiems pateikiamus projektus, taip ir muzikinio gyvenimo vertintojai, išskirdami prasmingiausius darbus, tapusius reiškiniu, nesame visai objektyvūs. Visko neaprėpiame net Vilniuje, o reikėtų pamatyti plačiau: išgirsti kauniečių darbus (ar reiškiniu buvęs simfoninis orkestras neprarado pozicijų? Gal muzikinį gyvenimą praturtino naujas spektaklis ar festivalio šuoras? Intrigavo pastatyta Miko Petrausko operetė); reikėtų gyvai vertinti Klaipėdos muzikinio teatro darbus, festivalius, koncertus (ne tik pagal puikią sklaidą); atrodo, kad pajūryje įdomiu reiškiniu tampa Mindaugo Bačkaus vadovaujamas kamerinis orkestras. Štai Panevėžio muzikinio teatro vadovė Kotryna Nekrošiūtė už teatro aukšto meninio profesionalumo skrydį ir Broniaus Kutavičiaus operos-poemos „Strazdas – žalias paukštis“ pastatymą apdovanota 2023 metų panevėžietės titulu. Spektaklio nemačiau, bet darbas reikšmingas ne tik miestelėnams – atliktas skambant gyvai muzikai. Jeigu teatras bus remiamas, kūrybinga vadovė tikriausiai galės kolektyvą įgalinti tapti savitu reiškiniu vertinant ne tik regionų kriterijais.

Elvina Baužaitė

Pokalbis su smuikininke Dalia Dėdinskaite

Dalia Dėdinskaitė – viena ryškiausių Baltijos šalių smuikininkių, sukaupusi daugybę skirtingų patirčių, dalyvaujanti įvairiose kūrybinėse partnerystėse, rengianti solinius pasirodymus. Tai sudaro unikalią muzikanto esatį, kuria ir įprasminamas autentiškas muzikos skambesys, įkūnijami kompozitorių kūriniai, juos pakviečiant gyventi ir gyvuoti. Regėdami kūrybinės raiškos horizonto platybes ir gelmę, kalbiname Dalią Dėdinskaitę.

Rita Nomicaitė

Simonos Venslovaitės ir Veronikos Kopjovos atliekamos sonatos smuikui ir fortepijonui

Tarptautinę įrašų leidinių gigantę „Naxos“ vis dažniau pasiekia lietuvių muzikai – kompozitoriai ir atlikėjai. Vokiečių leidėjų fonotekoje sumanius apžvelgti mūsų muzikų darbus, tam jau reikėtų specialiai skirti laiko. Bet vos tik užmetę akį pamatome plačią kūrinių žanrų amplitudę. Jai iliustruoti paminėkime keletą atrinktų aleatoriniu būdu. Štai pastebime minint Broniaus Kutavičiaus, Onutės Narbutaitės oratorinius veikalus; simfoninių kūrinių sąvade rikiuojasi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vytauto Bacevičiaus, Felikso Bajoro pavardės; tarp dueto žanro – Balio Dvariono kūrinių smuikui ir fortepijonui plokštelė. Daugumą jų įrašė lietuvių atlikėjai. Apie „Naxos“ „scenoje“ grojančius ne vien lietuvių muziką  – atskira, naršyti ne mažiau įdomi tema.

Laimutė Ligeikaitė

Giedrės Kaukaitės jubiliejinis vakaras „Organum“ salėje

Gruodžio 6 d. „Organum“ salėje jaukiu vakaru savo 80-mečio sukaktį pažymėjo Lietuvos vokalinio meno brangakmenis Giedrė Kaukaitė. Dalyvavo aktorius Vytautas Rumšas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, dainininkė Eglė Šlimaitė, pianistas Povilas Jaraminas. Jubiliatę kalbino muzikologė Rasa Murauskaitė-Juškienė. Tokio masto asmenybei pagerbti, atrodytų, turėtų vertis didžiosios salės, tačiau ir pati dainininkė, kažkada nutraukusi ryšius su opera ir atsidavusi kameriniam žanrui, savimi jaučiasi būdama tokioje scenoje, kur mato ją nuoširdžiai gerbiančių klausytojų akis, kur nėra nė kvapo oficialumo ir sveikinimo raštų, kur ji gali paatvirauti ar žemaitėškā rokoutėis.

Daiva Tamošaitytė

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro ir svečio iš Izraelio koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje

Sidabru žėrintys Bacho trimitai, trapus Couperino klavesino šnaresys, aistringai čiulbantys Telemanno obojai, aksominiai Purcello smuikų balsai – tai nauji pojūčiai klausai, kuriais apdovanoja puošni baroko epochos muzika. Praėjus maždaug 250 metų nuo viduramžių, ryškios pirminės tonų spalvos vėl sugrįžta į gyvenimą, kad teiktų gryną klausymosi malonumą, panašiai kaip džiaugsmą akiai teikia baroko architektūra, Bernini kolonos, Miltono poezija arba Rubenso tapyba.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Antroji VIII Vilniaus fortepijono festivalio savaitė. Pabaiga. Pradžia Nr. 40

Antroji įsibėgėjusio VIII Vilniaus fortepijono festivalio savaitė sukėlė taip pat didžiulį klausytojų susidomėjimą. Girdėjome talentingų įvairaus amžiaus pianistų atliekamus įspūdingus kūrinius. Be to, lapkričio 24 d. fortepijono legenda iš Prancūzijos Anne Queffélec Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vedė prancūzų fortepijono muzikos meistriškumo kursus.