Iš ano ir šio laiko

Gruodžio 6 d. „Organum“ salėje jaukiu vakaru savo 80-mečio sukaktį pažymėjo Lietuvos vokalinio meno brangakmenis Giedrė Kaukaitė. Dalyvavo aktorius Vytautas Rumšas, saksofonininkas Petras Vyšniauskas, dainininkė Eglė Šlimaitė, pianistas Povilas Jaraminas. Jubiliatę kalbino muzikologė Rasa Murauskaitė-Juškienė. Tokio masto asmenybei pagerbti, atrodytų, turėtų vertis didžiosios salės, tačiau ir pati dainininkė, kažkada nutraukusi ryšius su opera ir atsidavusi kameriniam žanrui, savimi jaučiasi būdama tokioje scenoje, kur mato ją nuoširdžiai gerbiančių klausytojų akis, kur nėra nė kvapo oficialumo ir sveikinimo raštų, kur ji gali paatvirauti ar žemaitėškā rokoutėis.

„Dariau tai, kuo šventai tikėjau“, – tai kertiniai Kaukaitės žodžiai, jos ištarti ir šį vakarą, ir nusakantys prieš keletą dešimtmečių įvykusio uraganinio jos įsiveržimo į lietuviškos vokalinės kūrybos sritį esmę. Buvo justi tarsi sklandant ir neištartą klausimą: kas būtų nutikę su tokiais lietuviškos muzikos šedevrais, kaip Felikso Bajoro „Sakmių siuita“, Algirdo Martinaičio „Cantus ad futurum“ ar Broniaus Kutavičiaus „Paskutinės pagonių apeigos“, jei juos pirmą kartą būtų atlikusi ne Kaukaitė? „Šitie kompozitoriai nemelavo, mes esame vieno kraujo“, – sakė dainininkė, papasakojusi ir apie neįtikėtinai sėkmingą atsitiktinumų grandinę, atvedusią ją iki Bajoro „Sakmių siuitos“, po kurios „sprogimo“ Kaukaitė tapo naujos, visiškai kitokios, nesumeluotos kūrybos dalimi ir įkvėpėja. Daugelis šiandien puikiai prisimena jos padainuotus kūrinius kaip nepralenkiamus autoriaus idėjos ir atlikėjo pajautos sinergijos etalonus, kaip dar „anais laikais“ įvykusį kultūrinės savimonės sukrėtimą, veriantį tos meninės patirties gylį ir prasmę, kuriai perteikti reikia daugiau nei talento. Reikia Kaukaitės.

Vakaro programą nuotaikingai papildė aktoriaus Rumšo skaitomos ištraukos iš dainininkės atsiminimų knygos „Mano Eldoradas... apie aną ir šį laiką...“ (Rašytojų sąjungos leidykla, 2022), kurią pristatydama Kaukaitė su bendražygiais jau apkeliavo beveik visą Lietuvą. Pluoštai jos atsiminimų ir pamąstymų apie lietuvių muziką yra pasirodę ne viename portale, turiningų straipsnių ciklas „Mano kelrodės dainos“ publikuotas „7 meno dienose“. Kaip sakė Kaukaitė, „dainavimas scenoje buvo mano profesija, o rašymas – dovana“. Dovana ir skaitytojams, kuriems nejučia atskleidžiami netikėti mikroistoriniai kontekstai, tarsi nereikšmingi įvykiai ar keli šmaikštūs pažinotų asmenybių portretų štrichai per laiką ataidi dabar jau vertingu aidu ne tik autorei, bet ir jos tekstus skaitančiajam. „Šiame autobiografiniame pasakojime dera realistinis blaivumas ir kūrybinio idealizmo siekis, pastabi akis ir profesinė aistra“, – apie knygą „Mano Eldoradas“ yra atsiliepęs rašytojas Marijus Šidlauskas.

Rumšo pagarsinti kai kurie knygos fragmentai, sklandanti Vyšniausko saksofono melodija ir pačios Kaukaitės padainavimai bei replikos sukūrė smagaus gimtadieninio pasibuvimo nuotaiką. Kaip sakė kolegė muzikologė Vytautė Markeliūnienė, „nuo pat pirmų minučių ligi pabaigos tas gerai sustyguotas vakaro „veiksmas“ įtraukė tarytum į seansą, į jo autentišką išgyvenimą. Nebuvo pasinerta į faktų kalbą, bet leista tyvuliuoti ir skleistis mintims. Mintims apie Giedrės Kaukaitės įvairialypes patirtis, su kurioms dialogą mintyse rezgė, manding, ne vieno klausytojo patirtys ir mintys.“

„Seansą“ dar paspalvino eksponuojamas įspūdingas rankomis siuvinėtas, čikagietės dailininkės Zitos Sodeikienės sukurtas (ir 1997 m. tik kartą scenoje dėvėtas) koncertinis apdaras su kauke (juk Kaukaitė!), kurį palydėjo įdomi papasakota istorija, ir ant sienos sukabintos iškilių fotomenininkų užfiksuotos dainininkės gyvenimo akimirkos. Jaunos solistės Šlimaitės su pianistu Jaraminu kultūringai atliktos kelios Stasio Šimkaus dainos ir mažą koncertą vainikavusi lietuvių liaudies daina kukliai ir su daugtaškiu užbaigė susitikimą su iškiliąja vokalinio meno šamane.   

Po koncerto sėdęs prie fortepijono, savo dovaną – muzikinę improvizaciją – kalną gėlių apkabinusiai jubiliatei padovanojo pianistas Jonas Korys, tarsi patvirtindamas, kad Kaukaitei svarbiausi ir brangiausi yra jos bendraminčiai, tie nemeluojantys. Ir nebūtinai žemaičiai. Ilgiausių metų ir įgyvendintų sumanymų!