Lietuviška „Naxos“ naujiena

Tarptautinę įrašų leidinių gigantę „Naxos“ vis dažniau pasiekia lietuvių muzikai – kompozitoriai ir atlikėjai. Vokiečių leidėjų fonotekoje sumanius apžvelgti mūsų muzikų darbus, tam jau reikėtų specialiai skirti laiko. Bet vos tik užmetę akį pamatome plačią kūrinių žanrų amplitudę. Jai iliustruoti paminėkime keletą atrinktų aleatoriniu būdu. Štai pastebime minint Broniaus Kutavičiaus, Onutės Narbutaitės oratorinius veikalus; simfoninių kūrinių sąvade rikiuojasi Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Vytauto Bacevičiaus, Felikso Bajoro pavardės; tarp dueto žanro – Balio Dvariono kūrinių smuikui ir fortepijonui plokštelė. Daugumą jų įrašė lietuvių atlikėjai. Apie „Naxos“ „scenoje“ grojančius ne vien lietuvių muziką  – atskira, naršyti ne mažiau įdomi tema.

Lapkritį „Naxos“ aruodai dar pasipildė lietuviškomis pavardėmis. Turėdamos nepaprastai gražią idėją čia įsiveržė smuikininkė Simona Venslovaitė ir pianistė Veronika Kopjova. Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje baigusios magistrantūrą (prof. Undinės Jagėlaitės, prof. Zbignevo Ibelhaupto kl.), vėliau abi lavinosi Vienoje, Kopjova – ir Hanoveryje. Šiuo metu Vokietijoje bei Austrijoje gyvenančios atlikėjos ėmėsi įrašyti lietuvių autorių sonatas smuikui ir fortepijonui – iš tėvynės ilgesio, kaip jos prisipažįsta. Užuot, tarkime, prasimaniusios savo aranžuočių, stvėrė iškiliausią šio tipo dueto žanrą. Ir planuodamos įgarsinti visas sonatas pradėjo nuo XX a. pirmosios pusės klasikų bei vieno jų studento. Prieš rašydama patikrinau – Juozo Gruodžio, Kazimiero Viktoro Banaičio, Stasio Vainiūno ir Juliaus Juzeliūno pavardės „Naxos“ fonotekoje figūruoja tik Venslovaitės ir Kopjovos dėka. Taip čia įsiamžino ir pačių muzikių pavardės.

Vos pradėjęs klausytis plokštelės, kad ir nuo bet kurio takelio, supranti, jog jai aptarti tinka vienintelis – laudacijos – žanras. Jei atrodo, kad perspaudžiu – pasiklausykite patys, pasigėrėjimas juk taip pat gali būti tinkama reakcija. Įrašas pribloškia, net sunku įvardyti, tarsi skambančia muzikos idėja, klausydamas jautiesi apčiuopiantis muzikos prigimtį – iš to atpažįstame garso režisieriaus Viliaus Kero braižą. Net akis atveria estetinė garso švara – preciziškai išraiškingas grojimas vaizduotėje brėžia natų grafiką be jokių priemaišų. Tai anaiptol neskamba nuobodžiai (nebent kam nors per mažai spalvingas atrodo deimantas), šiuosyk kalbame apie muzikos išgryninimą. Interpretacijos švarą sukuria subtiliausias atlikimo lankstumas. Duetas įsiklauso į kiekvieną garsą, taip reprezentuodamas individualią autoriaus kalbėseną, kad ir kiek jos būtų natose įkrauta. Ne paslaptis, kad šitoks minčių apnuoginimas kai kurių kūrinių meninei vertei gali ir pakenkti, – nenusivilkime tą aptikę ir aptariamoje kompaktinėje plokštelėje.  

Tačiau didžiuma kūrinių skamba nepaprastai gražiai. Duetui ta muzika brangi kaip gimtinės dangus. Interpretacijos pasižymi visai kita kokybe, dominuoja giliausia lyrika ir trapumas. Prisipažinkime – ar dažnai savo malonumui klausomės Juzeliūno, Gruodžio? Ar esame patyrę, kokia visai ne sunkiasvorė, o poetiška ir išties impresionistinio švelnumo apšviesta yra Banaičio Sonata? Rankose laikome įrašus, sakančius, kokia graži, įvairiai graži ta mūsų muzika!

Tikras dalykas sužadina daugybę minčių. Naujoviškos, laisvos, vienos tiesos nebekaustomos muzikinės interpretacijos kelia klausimą apie augančių muzikologų drąsą nebekartoti muzikos istoriografijos klišių, tirpdyti kategoriškai užbrėžtas ribas. Ar tikrai galime aukštinti Gruodį kaip nacionalinės kompozitorių mokyklos įkūrėją, jei jis tiesiog plėtojo Naujalio įkurtos Muzikos mokyklos veiklą, mokyklos, kurios rengiami bažnyčios vargonininkai buvo supažindinami su kompozicijos pagrindais pagal profesinius reikalavimus? Prieš 70 metų kitaip sakyti negalėjome, bet kodėl bažnyčios tarnų darbus turėtume ignoruoti šiandien?

Beje, abejonių Gruodžio kompozicinės pedagogikos reikšme kelia ir tai, kad Kauno konservatorijoje jis niekam daugiau kompozicijos dėstyti neleido. Net Jeronimui Kačinskui, juo labiau – Vytautui Bacevičiui, nors šie natūraliai to tikėjosi grįžę iš europinių studijų. Taip pat neramu, kokiu pagrindu tvirtinama, esą Gruodis parašė pirmąją lietuvišką smuiko ir fortepijono sonatą. Kas imtųsi neigti, kad sonatai nebuvo užsimojęs, tarkime, Mykolas Kleopas Oginskis? Šiais laikais, pučiant kitų krypčių muzikos atodangų vėjams, gal jiems atsiduotų ir naujieji muzikos istorikai? Juk autoritetus visada sveika tikrinti.

Lapkričio 30-ąją Vilniaus rotušėje surengtas koncertas, skirtas šiai kompaktinei plokštelei pristatyti. Ačiūdiev, nebuvo nueita nūnai madingu, bet artistams sunkiausiu, o publiką blaškančiu keliu, kai muzikantai galuojami vakaro vedėjų klausimais. Koncertą vedusi Justė Jankauskaitė paaiškino, kad Venslovaitė ir Kopjova įrašė ir daugiau sonatų, nei tilpo mėlynajame „Naxos“ diskelyje (visi šios leidyklos diskeliai būna mėlyni; minimos plokštelės įrašai daryti Kerų studijoje Paliesiuje). Tad koncerte, be Banaičio, Juzeliūno ir Guodžio, skambėjo netilpusioji vienadalė Justino Bašinsko Sonata, skirta Dvarionui. „Mudu nemažai liuoslaikių praleidome“, – Bašinsko motyvą yra užfiksavusi muzikologė Jūratė Vyliūtė.

Vakarą kulminacine gaida turėjo baigti emocionaliai atlikta Gruodžio Sonata, bet jai nuskambėjus scenon pakilo LRS Kultūros komiteto pirmininko pavaduotojas Robertas Šarknickas. Smarkiai jaudindamasis jis įteikė Venslovaitei ir Kopjovai dovanų už lietuvių muzikos garsinimą pasaulyje. Labai gražu, kad koncerte apsilankė daugelis atlikėjų pedagogų. Savo dėmesiu jas pagerbė specialybės profesoriai, koncertmeisterio ir kamerinio ansamblio profesūra, muzikos teorijos pedagogas, plokštelės herojaus Vainiūno duktė pianistė Birutė Vainiūnaitė.