Baroko dialogai su Davidu Shemeriu

Sidabru žėrintys Bacho trimitai, trapus Couperino klavesino šnaresys, aistringai čiulbantys Telemanno obojai, aksominiai Purcello smuikų balsai – tai nauji pojūčiai klausai, kuriais apdovanoja puošni baroko epochos muzika. Praėjus maždaug 250 metų nuo viduramžių, ryškios pirminės tonų spalvos vėl sugrįžta į gyvenimą, kad teiktų gryną klausymosi malonumą, panašiai kaip džiaugsmą akiai teikia baroko architektūra, Bernini kolonos, Miltono poezija arba Rubenso tapyba. Po Antrojo pasaulinio karo praūžęs baroko muzikos atgimimas sukėlė entuziazmo bangą, o ilgai grojančių plokštelių išradimas pasitarnavo jos sklaidai, nes gyvam koncertui surinkti didelį būrį virtuozų solistų ar, pavyzdžiui, keturis klavesinus iki šiol nėra paprasta. Repertuaras taip pat specifinis: nedažnai į jį įtraukiamos unikalių styginių ir pučiamųjų derinių kupinos pjesės, o intymus ir nestiprus klavesino skambesys, pritaikytas ano laikmečio kamerinei aplinkai, dabartinėse koncertų salėse bemaž nesigirdi, gal tik pirmose eilėse. Todėl norint publikai pateikti turtingą šios įstabios epochos muzikinį pasaulį tenka dėti kur kas daugiau pastangų, nei įprasta. 

Toks baroko muzikos entuziastas yra klavesinininkas ir dirigentas iš Izraelio Davidas Shemeris, lapkričio 30 d. koncertavęs su Šv. Kristoforo kameriniu orkestru Šv. Kotrynos bažnyčioje. Pirmąjį koncertą Lietuvoje dėl ypatingų įvykių Artimuosiuose Rytuose teko keletą kartų atidėti. Paskutinį bilietą į papildomą reisą įsigijęs atlikėjas atvyko per stebuklą (koncerto rengėjai ta proga pareiškė užuojautą ir palaikymą Izraeliui šiuo sunkiu laiku).

Davidas Shemeris gimė Rygoje, ankstyvoje jaunystėje emigravo į Izraelį, o neseniai paaiškėjo, kad jo tėvas kilęs iš Pušaloto netoli Pasvalio, tad lietuviškai pavardė skambėtų Šemerys... Taigi, šis atvykimas tarsi sugrąžino dar vieną litvaką pažinčiai su kilmės vietomis.

Shemeris yra pagrindinis baroko muzikos propaguotojas Izraelyje ir Jeruzalės baroko muzikos orkestro įkūrėjas, meno vadovas bei dirigentas. Baigęs Jeruzalės Rubino muzikos ir šokio akademiją, baroko muziką studijavo Londone, o Niujorko Stoni Bruko universitete įgijo muzikos menų daktaro laipsnį. Kaip solistas klavesinininkas, dirigentas ir kamerinių ansamblių dalyvis jis plačiai koncertuoja Izraelyje, JAV ir Europoje. 1984 m. įkūrė „The Jerusalem Consort“, veda tarptautinius meistriškumo kursus, yra Jeruzalės muzikos ir šokio akademijos pedagogas, įgrojęs nemažai įrašų. Neseniai išleido puikių atsiliepimų sulaukusią Johanno Sebastiano Bacho „Goldbergo variacijų“ kompaktinę plokštelę.

Koncertas tapo tikra puota ir atgaiva ne tik orkestrantams, muzikavusiems su maestro, bet ir visiems, šiuo įtemptu laikotarpiu atsidūrusiems įspūdingai apšviestoje ir puošnioje Šv. Kotrynos bažnyčios aplinkoje, nelyginant oazėje vidury šalčio, tamsos bei kasdienių rūpesčių. Tad gaila, kad salėje buvo likę ir tuščių vietų.

Šią galimybę atitrūkti ir pasinerti į gaivią baroko muzikos tėkmę suteikęs svečias pirmuosius kūrinis atliko kaip kapelmeisteris prie klavesino – savo partija palaikantis, įkvepiantis, duodantis toną ir diriguojantis. Pirmiausia skambėjo pirmojo iš didžiųjų styginių virtuozų – Arcangelo Corelli – Concerto grosso, op. 6 Nr. 4 D-dur. Greitas ir smagus Allegro, melodingas Adagio nuo pirmų taktų parodė Šv. Kristoforo orkestro jaunųjų atlikėjų grupės jautrumą stiliui ir lankstų paklusimą mostui.

Georgas Philippas Telemannas – kitas nepaprastai produktyvus baroko titanas, savo studentus mokęs užmiršti senuosius meistrus, labiau įtikėjusius kontrapunktu nei vaizduote, o jų kūriniuose, parašytuose dvidešimčiai balsų, pasak jo, Diogenas ir su žiburiu nebūtų radęs nė lašelio melodijos; vietoj to jis mokė, kad dainavimas yra visa ko pagrindas, ir kompozitorius privaląs visur dainuoti. Nuskambėjusi Telemanno Uvertiūra-siuita styginiams B-dur (TWV 55:B2) – šventiškas, ritmų įvairove, melizmais bei instrumentinių jungčių išradingumu spinduliuojantis kūrinys, o šios priemonės tobulai paklūsta natūraliai besiliejančiam dainingumui. Labai gaiviai mūsų ausims skambanti septynių kontrastingų dalių Uvertiūra-siuita buvo atlikta tiksliai ir švariai, o įsimenančios melodingos temos perteiktos minkštai, taip pat ypač dainingoje ir įtaigioje antroje Arijoje (Dolce), kuri yra lyg kūrinio lyrinis centras. Shemeris klavesino kopuliacijas kaitaliojo atitinkamai prireikus sutirštinti skambesį greitose, garsesnėse dalyse arba jį pritildyti santūresnėse, lėtesnėse.

Bacho Koncerte klavesinui ir styginiams d-moll (BWV 1052), žinoma, klavesinas jau vyravo kaip solinis instrumentas, parodęs savo tembro grožį, nors ir tyliai, jį pastačius išilgai scenos ir sumažinus orkestrantų kiekį iki šešių smuikų, dviejų altų, violončelės ir kontraboso. Solistas labai lygiai laikė ritmą, tiesiai vedė liniją – pateikė sukauptą dramatinio kūrinio interpretaciją be išorinių efektų; jo virtuoziškumą sudaro smulki technika ir jis sužiba mažytėse solinėse kadencijose. Atliekant Bachą muzika liejosi, pulsavo laisvai, lengvai dar ir dėl to, kad klavesinas skambėjo labai švelniai. Trečios dalies tempas – itin vykęs, ne per greitas (kitų kūrinių greitosios dalys buvo maksimaliai judrios). Solo kadencija išaugino prasminį vedimą į kulminaciją ir pabaigą. Shemerio skambinimas paliko labai solidaus, atsakingo ir meistriško atlikimo įspūdį. Apskritai, mažai kaitaliojant registrus, garso vientisumas sudaro visai kitokį įspūdį nei šį koncertą atliekant fortepijonu, kada taikoma įvairi agogika ir niuansavimas, rubato. Būtina dažniau pasiklausyti atgaivinančio originalumo, nes gerai žinoma muzika išgirstama naujai, susiklosto kitas visumos vaizdas: ji teka kaip srautas, kaip nesibaigianti melodija, puošni vien štrichais, orkestro tembrais ir harmonijomis.

Finalui atliekant didingojo Georgo Friedricho Händelio Concerto grosso, op. 6, Nr. 5 D-dur, vėl sugrįžo didesnė orkestro sudėtis, klavesinas atsuktas klaviatūra į publiką. Už puikų darbą norėtųsi padėkoti grupių koncertmeisteriams, griežusiems solo, ir kitiems orkestro nariams: tai Simas Tankevičius, Vilija Survilė, Miglė Dikšaitienė, Nadia Ochrimenko-Gailė, Augustina Vizbaraitė (pirmi smuikai), Aidas Jurgaitis, Rugilė Stunžėnė, Irena Milošaitė, Rusnė Kiškytė (antri smuikai), Birutė Dučmanaitė-Bitaitienė, Birutė Ilčiukaitė (altai), Domas Jakštas, Vaidas Tamošiūnas (violončelės) ir Maria Del Carmen Torrano Mellado (kontrabosas).

Vakaras baigėsi šiuo iškilmingu Concerto grosso, išsiskleidusiu visu laikmečiui būdingu ekstravagancijos grožiu ir teatrališkumu. O juk ir patsai baroko amžius baigėsi sulig paties Händelio mirtimi 1759-aisiais. Gaila, kad neišgirdome programoje numatytos giliosios Henry Purcello Čakonos g-moll, nes būtume išklausę dar vieną epochos milžiną, Džeimso II karališkąjį kamerinio orkestro klavesinininką, parašiusį karaliaus garbei daugybę žėrinčių kūrinių.

Maestro Shemeris ne tik per stebuklą atskrido į koncertą: jis iki mūsų ūkanotos padangės atnešė stebuklingą grožio ir seniai prarastų aukštumų blyksnį. Už tai jam nuoširdus ačiū.