Tikrai ketvirtinė = 90?

Kiekvienais metais „7 meno dienos“ kviečia kritikus parašyti trumpą apžvalgą apie praėjusius metus – kas labiausiai įsiminė, nustebino. Gruodžio 17-ąją apsilankęs Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) supratau, kad vienu ryškiausių 2023-iųjų įvykių galima laikyti LMTA 90-mečiui skirtą baigiamąjį Choro katedros parengtą koncertą įmantriu pavadinimu „Tikrai ketvirtinė = 90?“. Koncerto idėjos autorius bei meno vadovas – profesorius, kompozitorius ir dirigentas Gintautas Venislovas. Dalyvavo LMTA choras (vadovas Venislovas, chormeisteris Linas Balandis), Choro dirigavimo katedros studentai, alumnai, dėstytojai ir koncertmeisteriai Artūras Anusauskas (klavišiniai), Arkadijus Gotesmanas (perkusija), Vytautas Labutis (saksofonas), Vytis Nivinskas (kontrabosas), Rokas Podelis (baritoninis saksofonas). Koncerto anonse buvo klausiama, kokiu ritmu nuskambėjo metai, žadama, kad bus gausu simbolių, ženklų, netgi kosminių muzikos, šviesos ir erdvės sąskambių, „Gintauto Venislovo kruopščiai ir konceptualiai sudėliota programa virs muzikos ir šviesos spektakliu“.

Ir išties buvome nustebinti nuo pirmos akimirkos, nes įeiti į Didžiąją salę reikėjo... pro sceną, ant kurios dalis publikos ir sėdėjo. Scenoje tarp žiūrovų pianistė Liana Marija Maliauskaitė (lekt. Gabija Natalevičienė) koncerto pradžioje paskambino Claude’o Debussy Arabeską Nr. 2, o pas tą pačią pedagogę studijuojanti Vaiva Joana Jakštaitė kiek vėliau privertė suklusti atlikdama tris Balio Dvariono mikropreliudus.

Koncerto pradžioje choras santūriai ir akademiškai atliko Jameso MacMillano „O Radiant Dawn“, dirigavo Denisas Vysokovychius (prof. Povilas Gylys). Publikai nespėjus nė krustelėti, iš scenos pasigirdo fortepijono garsai, privertę priekinėse eilėse sėdinčius žiūrovus atsisukti atgal ir suklusti: kas gi čia skamba? Neakademiškas akademijos koncertas prasidėjo.

Vakaro vedėjas aktorius Vaidotas Martinaitis iškėlė mintį, kad ilgus akademijos gyvavimo metus būtų galima surašyti ant penklinės. Taigi, devyni dešimtmečiai turėtų po vieną ar kelis atskaitos taškus ir leistų susidaryti garsinį vaizdinį, kaip vienu ar kitu gyvavimo laikotarpiu atrodė „konservatorija“ (dabar jau netinkamas žodis, už kurio pavartojimą studijuodamas esu gavęs pylos). 

Po pianistės Maliauskaitės pasirodymo dirigentas Igoris Larionovas (prof. P. Gylys) su choru atliko Jaakko Mäntyjärvi „Pulchra es“. Pirmąją koncerto dalį, papildytą vakaro vedėjo humoru, tęsė Mykolo Natalevičiaus „Buvau laimingas“, kurį atliko solistas Simas Paluckas (lekt. Nora Petročenko), koncertmeisterė Tatjana Burlakova, Ivo Antognini „O filii et filiae“, diriguojamas Augustės Andrijauskaitės (prof. G. Venislovas), daina „Angelo Gabrieliaus žinia“, atlikta vokalinio ansamblio „Duodeco“ (aranžuota Mykolos Leontovichiaus bei Evaldo Aleknos).

Galutinai nupūtę visas akademiškumo dulkes, studentai, alumnai bei koncerto meno vadovas Venislovas, stojęs prie dirigento pulto, be jokios pertraukos pradėjo antrą koncerto dalį ir, užgesinus salėje šviesas, kūrė teatrinę nuotaiką. Tikras šviesų spektaklis prasidėjo su Tedo Hearne’o „Privilege IV: They Get it“, iš salės solavo Nora Petročenko. Kitoje kūrinio dalyje – „Privilege V: We Cannot Leave“ – iki smulkmenų buvo sustyguota visa šviesų kaita, choro artistų judėjimas po salę, trumpi monologai, iš vieno salės kampo į kitą keliaujanti aktoriaus Martinaičio šviečianti lemputė (genialus koncerto akcentas), bei kiti teatriniai triukai, leidę ne tik mėgautis retai girdima muzika, bet ir gėrėtis vaizdu. Koncerto šviesų dailininkas Marius Selevičius su apšvietimo operatoriumi Roku Balsiu sukūrė įspūdingą reginį, ypač turint omeny LMTA Didžiosios salės technines galimybes. Tai vėlgi Venislovo idėjos, kaip tradicinėje erdvėje, kurios centre kabo tik milžiniškas sietynas, sukurti efektus bei scenos magiją. Prie šio proceso prisidėjo garso režisieriai Julius Aglinskas ir Virginijus Baublinskas.

Baigiantis koncertui Juozo Naujalio „Tyliąją naktį“ padirigavo IV tarptautinio Juozo Naujalio choro dirigentų konkurso laureatė Neringa Sidaugaitė, taip pat skambėjo „Atsiskubino Betliejun“ ir „Didis džiaugsmas“, kuriuos džiazo elementais praturtino aranžuotės autorius Artūras Anusauskas. Šios akademiškojo Naujalio aranžuotės įrodė, kad nereikia sustoti XX a. pradžioje, kad galima ieškoti ir atrasti naujų muzikinių atskaitos taškų, ypač prisimenant įstaigos įkūrimą bei gyvavimo pradžią, juolab kad šiandien LMTA anaiptol nėra ta tradicinė mokykla, pradėjusi veiklą tarpukario Kaune.

Po audringų plojimų publika buvo pakviesta nurimti ir vakaro pabaigoje nuskambėjo Venislovo aliuzija į Naujalį pavadinimu „Talk’ata & fuga“ bei naujas kūrinys „Ketvirtinė = 90“. Po rektorės doc. dr. Juditos Žukienės sveikinimo kalbos skambant paskutiniam kūriniui, ekrane pamatėme visus LMTA rektorius. Verta paminėti, kad viso vakaro metu rodytų projekcijų idėjos – taip pat Venislovo.

Dirigentas apie šio koncerto sumanymą trumpai papasakojo taip: „Chorinio dirigavimo katedra daugelį metų organizuodavo kalėdinius metų pabaigos vakarus, kuriuos inicijavo tuometis katedros vedėjas profesorius Povilas Gylys. Bendradarbiaudami su Bendrojo fortepijono katedra kvietėme pasirodyti geriausiai grojančius, dainuojančius bei diriguojančius studentus. Deja, pandemija šią tradiciją nutraukė, o vėliau sumažėjo ir studentų... Maždaug prieš metus jau turėjau didžiulio projekto idėją, bet pristigo laiko ir lėšų. Šiemet buvo keli svarbūs įvykiai, vienas jų – tarptautinis Juozo Naujalio choro dirigentų konkursas, kurį laimėjo mūsų absolventė Neringa Sidaugaitė. Vėliau, po studentų diriguoto koncerto, supratau, kad turime nemažai galimybių tradiciją atgaivinti, tačiau surengti jau kitokį, šiuolaikiškesnį koncertą. Į programą įtraukiau savo mėgstamą kompozitorių Tedą Hearne’ą, kurio kūriniai pirmą kartą Lietuvoje nuskambėjo būtent šiame koncerte. 2023-ieji – Muzikos ir teatro akademijos 90-mečio metai, tad natūraliai gimė ir vakaro pavadinimas „Ar ketvirtinė tikrai lygu devyniasdešimt?“. Pradėjus analizuoti programos kūrinių tempus, ritmą bei kontekstą pavadinimas dar labiau prigijo, ir koncerto finalui parašiau kūrinį, kuriam skambant ekrane buvo rodomi rektoriai nuo dabartinio iki pirmojo. Kūrinio tempas – 90, o taktų skaičius proporcingas jų vadovavimo laikui pagal kadencijas. Kylanti švieselė simbolizavo kalėdinę „žvaigždę iš rytų“, trys saksofonai – „Tris karalius“, o per „Didį džiaugsmą“ studentų pavaizduota „paskutinė vakarienė“ turėjo net dvi potekstes: adventas – sakralus metas laukiant Išganytojo gimimo, bet juk tikėjimo esmė yra prisikėlimas! O jei pajuokaučiau, tai šiuo metu katedroje dirba 13 dėstytojų...“

Šis koncertas, kuris be prodiuserio Ramūno Marcinkaus vargu ar būtų įvykęs, įrodė, kad įmanoma įdomiai, kokybiškai, gerbiant tradiciją atlikti retai skambančią, įvairią, sudėtingą, bet mielą ausiai muziką, pasidžiaugti savo bendruomene. Man, kaip akademijos alumnui, buvo smagu stebėti, kaip, anot Kazio Binkio, „auga atžalynas, auga“. Ilgų bei turiningų metų, mylima Alma mater!