Link savojo garso idealo

Dalia Dėdinskaitė – viena ryškiausių Baltijos šalių smuikininkių, sukaupusi daugybę skirtingų patirčių, dalyvaujanti įvairiose kūrybinėse partnerystėse, rengianti solinius pasirodymus. Tai sudaro unikalią muzikanto esatį, kuria ir įprasminamas autentiškas muzikos skambesys, įkūnijami kompozitorių kūriniai, juos pakviečiant gyventi ir gyvuoti. Regėdami kūrybinės raiškos horizonto platybes ir gelmę, kalbiname Dalią Dėdinskaitę.

Jūsų sceninė patirtis byloja apie atsidavimą savajai sričiai kaip pasirinkimui, gal, tiksliau, pašaukimui. Įdomu pažvelgti atgalios ir išvysti viso to pradžią. Kokia buvo jūsų vaikystė?

Pagalvojus apie vaikystę man iškyla labai mieli ir gražūs prisiminimai. Vienas labiausiai įsiminusių, kurį visad matau itin ryškiai, – kaip saulėtą vasaros dieną supuosi raudonose geležinėse sūpynėse, plevėsuoja močiutės pasiūta suknelė. Sūpynės dvejos, tad šalia supasi brolis. Akyse pušų viršūnės ir mėlynas dangus. Išliko tas nerūpestingumo, lengvumo pojūtis, kurį dabar įsisukus į gyvenimo verpetus jau vis sunkiau pagauti... Dažnai vasaras leisdavome pas močiutę, kurią vadindavome Mote. Ji gyveno dideliame name netoli Pabradės. Šalimais buvo ežeras, miškai ir dažniausiai tuščia vaikų stovykla, kur eidavome suptis ir leisdavome nerūpestingas dienas.

O kas ataidi iš vaikystės vidine klausa – kuo ir kaip ji jums tada skambėjo?

Iš vaikystės sąmonėje tebegirdžiu mamos lopšines. Taip pat atminty skamba įvairios vinilinės plokštelės, kai namie klausydavomės įrašytų vaikiškų pasakų, Keistuolių teatro dainų ir spektaklių. Iki pradėdama smuiko pamokas, sąlyčio su klasikine muzika neturėjau, nes namuose niekas nemuzikavo. Tiesa, tėtis turėjo smuiko pradmenis.

Prisiminkite savo pažintį su smuiku.

Ta pažintis, atrodytų, buvo atsitiktinė. Buvau penkerių, kai tėvai mane nuvedė į šalia namų esančią muzikos mokyklą. Kaip jie sakė, namie man nebuvo ko veikti – jau ketverių pradėjau skaityti, buvau guvus, žinių trokštantis vaikas. Per stojamuosius man pasakė, kad neturiu klausos, nes visų užduočių padainuoti neįstengiau. Tačiau mokytoja Elena Lašaitė vis vien paprašė tėvų leisti mane į smuiko klasę. Nežinau, ar tai buvo jos vidinė nuojauta, ar patyrusio mokytojo žvilgsnis, tačiau smuikas sekėsi nuo pat pirmos dienos. 

Remdamasi ilgamečiu, asmenišku santykiu su savuoju instrumentu, kaip apibūdintumėte smuiką?

Smuikas lydi mane visą gyvenimą, tai neatsiejama mano vidinio ir išorinio pasaulio dalis. Bet iki šiol vis dar mokausi (į)vertinti smuiką, jo neaprėpiamas galimybes. Jo esmė ir formos jau keletą šimtų metų nesikeičia, tačiau jis išlieka toks pat aktualus ir nepakeičiamas. Man smuikas suteikia galimybę kalbėti pačia universaliausia kalba, kurią supranta kiekvienas, kalba, kuri labai veikia žmogaus emocijas. O tuo pačiu metu smuikas kiekvieną dieną yra didžiausias mano gyvenimo iššūkis.

Kas lemia tą nepaliaujamą meistriškumo, savęs paties, instrumento ir muzikos atlikimo tobulumo siekį? Ko daugiausia reikalauja kasdienė praktika ir ką ji teikia žmogui asmenybės ugdymo prasme?

Kaip jau sakiau, smuikas yra didžiausias gyvenimo iššūkis būtent dėl to nuolatinio meistriškumo, tobulumo siekio. Galbūt tik po daugelio metų galima suprasti, kad tobulumo mūsų profesijoje apskritai nėra, bet tobulėjimas – labai svarbus. Mažais žingsneliais kiekvieną dieną bandome pasiekti ką nors daugiau, surasti naują spalvą, papasakoti vis kitą istoriją. Techninis darbas ir buvimas geros formos yra pamatas, kad galėtume visavertiškai muzikuoti, atlikti sudėtingus kūrinius scenoje. Vos kelios praleistos dienos, ir grojimo forma labai stipriai krinta. Todėl muzikus jų instrumentai lydi visur ir visada.

Muzika man – ne darbas ar užsiėmimas, o gyvenimo būdas. Ji išlaisvina nuo į lentynėles sudėliotų normų ir taisyklių, leidžia pamatyti daugelį dalykų plačiau ir atviriau, apdovanoja galimybe kurti grožį ir gyventi jo apsupty.

Ankstyvųjų patirčių ir viso gyvenimo kontekste galbūt įvardintumėte kokią nors melodiją ar kūrinį, kaip jūsų esaties leitmotyvą?

Užsimerkusi girdžiu Johanneso Brahmso Pirmosios smuiko sonatos pirmos dalies pagrindinę temą. Tai ramybė ir šviesa, žemiškumas. Sonata, dar vadinama „Lietaus“ („Regensonate“), yra itin šviesi, rami. Mėgstu ramybę, nors viduje esu labai jautri ir emocionali. Apskirtai Brahmso muzika man labai artima – joje daug įkvėpimo iš gamtos, emocijos išreiškiamos santūriai, introvertiškai.

Studijavote Vienoje, Austrijoje praleidote ne vienus metus. Prašyčiau pasidalinti pirmaisiais, taip pat ryškiausiais patyrimais iš šios klasikinės muzikos Mekos.

Viena yra didelis, gražus miestas, kuris iš pirmo žvilgsnio manęs nesužavėjo. Tačiau tuo pat metu giliausią įspūdį man padarė didžiulis muzikos universitetas ir mano profesoriaus, žymaus austrų smuikininko Christiano Altenburgerio paprastas, nuoširdus ir šiltas bendravimas. Galiausiai Viena tapo vienu mano mylimiausių miestų, ten buvo gera gyventi ir studijuoti. Išmokau vertinti miesto ritmą, labai turtingą kultūrinį gyvenimą, senas tradicijas. Dabar tai tarsi antrieji namai, į kuriuos grįžtu kiekvienais metais bent po keletą kartų – ir darbo reikalais (po studijų buvau pakviesta dirbti Altenburgerio klasės asistente), ir koncertuoti, aplankyti gausybės draugų, mėgstamų vietų. Mano ketverių metų sūnus Gustavas tiesiog įsimylėjęs šį miestą dėl senovinių tramvajų, kurie ten vis dar važinėja. 

Turint omeny jūsų studijų patirtis Lietuvoje ir Austrijoje, kaip galėtumėte apibendrintai pasakyti, kas yra muzikos meno mokytojas? Kokios jo reikšminės savybės? Kas yra jūsų sektini orientyrai?

Muzikos meno mokytojas pirmiausia pats turi labai mylėti muziką ir ja gyventi. Man labai pasisekė, nes visi mano mokytojai būtent tokie, o jų buvo trys: pirmoji mokytoja Elena Lašaitė, be galo atsidavusi savo darbui ir su manimi dirbusi daug papildomų valandų; vėliau, Nacionalinėje M.K. Čiurlionio menų mokykloje, profesorius Jurgis Dvarionas, turintis nepaprastai didelį muzikinės patirties bagažą; Austrijoje teko laimė pakliūti į profesoriaus Christiano Altenburgerio klasę, jis iš esmės suformavo mano požiūrį į muziką, individualaus darbo įgūdžius, muzikinį skonį ir supratimą, netgi žmogiškąsias vertybes.

Dar vienas žmogus, kurį norėčiau įvardinti kaip mano gyvenimo orientyrą, neleidžiantį man paklysti, – tai mano vyras violončelininkas Glebas Pyšniakas. Jis yra nepalaužiamo tikėjimo ir optimizmo žmogus, suteikia jėgų žengti pirmyn ir būna šalia visais gyvenimo momentais.

Kompozitoriaus Philipo Glasso teigimu, grodamas turi girdėti tam tikrą atlikimo idealą, kurio sieki, tarytum jo link eini. Kokios jūsų mintys ir patirtys šiuo atžvilgiu?

Žinoma, sutinku su Glasso mintimi, kad turime nuolat klausytis, o svarbiausia – girdėti tai, ką grojame. Manau, kiekvienas muzikas turi to „idealaus garso“ suvokimą. Esu griežusi labai skirtingais instrumentais, studijuodama Vienoje svarbiems koncertams iš privataus mecenato esu gavusi netgi kolekcinių smuikų, tokių kaip Guarneri ar Storioni. Kiekvienas instrumentas labai skirtingas, bet ir kiekvieno žmogaus prisilietimas bei girdėjimas yra toks individualus, kad per porą savaičių ar mėnesį garsą jis gali labai stipriai pakeisti. Mano patyrimu, muzikas tarytum priveda instrumentą prie savojo garso idealo. Tvirtai žinau, kad vidinis girdėjimas labai stipriai formuoja išgaunamą skambesį ir yra itin svarbus norint turėti savo individualų balsą.

Žinia, repeticijas vainikuoja koncertas arba įrašas. O kas jums yra koncertas? Kas ta akimirka, kai jau skamba paskutinė nata arba kai stoja tyla prieš ovacijas?

Koncertas – tai ledkalnio viršūnė, labai mažytė, bet vis dėlto esminė proceso dalis. Viena vertus, apima džiugesys, kad žmonės ateina paklausyti būtent tavęs, kita vertus, tai ir jaudulys, didelė atsakomybė bei noras pasirodyti kuo geriau, nenuvilti nei savęs, nei klausytojų. Taigi emocijos būna labai skirtingos ir tarpusavyje sumišusios.

Džiaugiuosi, kai scenoje pavyksta susitelkti į atlikimo esmę, išsilaisvinti nuo pašalinių minčių apie atsakomybes, nusivylimus ir visa kita. Tiesiog stengtis būti ten, kur esi, ir mėgautis tuo momentu, dėl kurio tiek daug dirbta. Jei tai pavyksta, skambant paskutinei natai ir stojus tai magiškai tylai prieš ovacijas, visą mane užplūsta palaimos ir išsipildymo jausmas.

Ką muzikui reiškia publika?

Kiekvienam muzikui reikalingas klausytojas, kad galėtume dalintis tuo, ką kuriame, dėl ko stengiamės kiekvieną dieną. Publikos būna labai įvairios: kartais atrodo, kad ji gaudo kiekvieną natą, yra susitelkusi, o retkarčiais kaip tik, rodos, kažkokia išsiblaškiusi... Manau, tai priklauso nuo daugybės faktorių, netgi tokių kaip temperatūra salėje ar kėdžių patogumas.

Labai daug įsimintinų koncertų vyksta ir visai kitoje aplinkoje nei didžiosios scenos: jaukioje namų aplinkoje, mokyklose, vaikų, senelių globos namuose, pabėgėlių stovyklose ir netgi kalėjimuose – visur muzikos klausomasi įdėmiai ir su dideliu susidomėjimu. Kartais atrodo, kad tokie pasirodymai suteikia netgi daugiau prasmės. 

Pasidalinkite netikėčiausia, didžiausią įspūdį palikusia koncertine patirtimi, galbūt iš gastrolių, kurios, žinia, yra didelė muziko veiklos dalis.

Kaip įsimintiniausią koncertą visada išskiriu pasirodymą žymiajame Nafplijo muzikos festivalyje Graikijoje. Mudu su Glebu buvome pakviesti atlikti dueto koncertą per festivalio uždarymą. Koncertas vyko pilies griuvėsiuose, ant kalno, atviroje erdvėje. Iš pradžių pamanėme, kad reikės įgarsinimo, nes vietų ten apie 500, tačiau pradėję repetuoti supratome, jog akustika puiki. Nerimą kėlė tik stiprus vėjas. Organizatoriai patikino, kad per dvidešimt festivalio gyvavimo metų dėl vėjo niekada nekilo problemų, nes jis visada nurimsta prieš prasidedant koncertui, 21 valandą. Tačiau prasidėjus mūsų koncertui vėjas tik stiprėjo. Scena buvo sumontuota po dideliu medžiu, tad man griežiant Bacho „Čakoną“, stipresniam gūsiui papūtus, nuo medžio ant manęs ėmė byrėti smulkūs lapeliai ir visokie vabaliukai. Nors vabalų tikrai bijau, scenoje neturėjau laiko apie tai galvoti, juos pamačiau tik atsimerkusi, norėdama įsitikinti, kad tai ne lietus, kuris labai pakenktų instrumentui. Plaikstomas vėjo pasirodymas tęsėsi, sijoną taip stipriai kėlė, kad buvo sunku stovėti, o pagautas gūsio strykas kartais nusprūsdavo nuo stygų... Po Bacho organizatoriai atbėgo į užkulisius klausti, ar tęsime pasirodymą, nes tokiomis sąlygomis tai beveik neįmanoma. Tačiau mes koncertą pabaigėme ir buvome apdovanoti beprotiškomis ovacijomis! Po koncerto leisdamiesi nuo kalno matėme, kad kitoje pusiasalio pusėje nuo audros užsiliepsnojo pievos, kilo gaisrai. Prisiminimai tokie ryškūs, kad, atrodo, viskas vyko vakar.

Jeigu turėtumėte galimybę, kokią muzikos meno, apskritai kultūros asmenybę norėtumėte sutikti?

Jei turėčiau tokią galimybę, norėčiau susitikti Ludwigą van Beethoveną, pasivaikščioti su juo Vienoje ir išgirsti jį atliekant kurį nors savo kūrinių, galbūt „Kreutzerio“ sonatą. Man nepaprastai įdomu, kaip jis pats interpretavo savo kūrinius. Papasakočiau jam apie susiformavusias Beethoveno muzikos grojimo tradicijas ir ekspertų įžvalgas, kurių yra labai daug, bet įdomiausia, ką apie tai pasakytų jis pats!

Įsivaizduokime, jei skaitytojas norėtų per muziką labiau jus pažinti – ko jam pasiklausyti, kad išgirstų, kuo ir kaip skamba jūsų dabartis, jūsų esybė?

Pirmiausia pakviesčiau ateiti į mano koncertus. Taip pat šiuo metu laukiame pasirodant mūsų naujo albumo „Baltijos malda“ – jame įrašyta muzika smuikui, violončelei ir chorui. Įrašėme jį su Glebu, choru „Jauna muzika“ ir garso meistrais Viliumi bei Aleksandra Kerais. Choro ir styginių skambesys yra magiškas – labai kviečiu tai patirti ir atrasti!

Dėkoju už pokalbį.