Paklūstantys fortepijonui

Antroji įsibėgėjusio VIII Vilniaus fortepijono festivalio savaitė sukėlė taip pat didžiulį klausytojų susidomėjimą. Girdėjome talentingų įvairaus amžiaus pianistų atliekamus įspūdingus kūrinius. Be to, lapkričio 24 d. fortepijono legenda iš Prancūzijos Anne Queffélec Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vedė prancūzų fortepijono muzikos meistriškumo kursus.

Lapkričio 25 d. Nacionalinėje filharmonijoje koncertavo Lietuvos kamerinis orkestras, kuriam dirigavo ir skambino fortepijonu Barry Douglas bei dalyvavo festivalio meno vadovė Mūza Rubackytė. Kaip rašoma buklete, pasaulyje pripažintas pianistas ir dirigentas, Britų imperijos ordino kavalierius Barry Douglas yra laimėjęs prestižinio tarptautinio P. Čaikovskio konkurso aukso medalį, yra kamerinio orkestro „Camerata Ireland“ ir festivalio „Clandeboye“ įkūrėjas bei meno vadovas. Douglas dirigavo visas Ludwigo van Beethoveno simfonijas, įgrojo visus Johanneso Brahmso opusus fortepijonui (6 albumai), jau įrašyti ir šeši Franzo Schuberto kūrinių albumai. Taip pat atlikėjas tyrinėja ir įrašinėja savo paties aranžuojamą airių liaudies muziką.

Koncerto programos pirmoje dalyje tarp Beethoveno Uvertiūros „Koriolanas“ bei Koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 B-dur buvo įterptas Krzysztofo Pendereckio atminimui skirtas kūrinys – šio autoriaus „Čakona“ (In memoriam Jonui Pauliui II, Motiejaus Bazaro aranžuotė fortepijonui keturioms rankoms). Lapkričio 23 d. Pendereckiui būtų sukakę 90 metų. Ta proga scenoje buvo pastatytas ryškiai apšviestas jo portretas, kuris papildė emocinį įspūdingo kūrinio poveikį. Po šviesiai nuskambėjusio „Koriolano“ be pauzės, beveik tamsoje, prie fortepijono sėdo Rubackytė ir Douglas. „Čakonoje“ buvo įdomu stebėti šių skirtingų meninių individualybių muzikavimą: trapiai jautri, intensyvi traktuotė ir stojiškai ramus, orus tų pačių temų dėstymas. Keista, bet rezultatas buvo tikrai įtaigus.

Kai atlikėjas groja savo solo partiją ir dar pats diriguoja orkestrui, susidaro keistas įspūdis. Atrodo, vis abejoji, ar solistas spės susikaupti, laiku ir kūrybingai valdyti savo instrumento garsų tėkmę. Douglas abejones išsklaidė: sėdėdamas nugara į publiką, aktyviai dirigavo Beethoveno Antrąjį koncertą, orkestras griežė ryškiai ir gyvybingai, o soluojančio fortepijono garsai liejosi švelniai, trapiai, elegantiškai.

Antroje koncerto dalyje maloniai nuskambėjo populiarioji Wolfgango Amadeus Mozarto Simfonija Nr. 40 g-moll (KV 550). Publikai aplodismentais prašant, Douglas nepaprastai subtiliai, intymiai ir mąsliai bisui paskambino Brahmso Intermezzo Nr. 4 iš „7 fantazijų“, op. 116. Labai norėtųsi išgirsti šio įdomaus pianisto atliekamą rečitalį.

Orkestro muzikos koncertą festivalyje pakeitė sekmadieninė „Intymi popietė. Prancūzų fortepijoninės muzikos perlai“ Filharmonijos Mažojoje salėje. Rečitalį skambino Eriko Satie, Henri Dutilleux, Mozarto ir šiuolaikinės prancūzų muzikos interpretacijomis pasaulyje garsi viešnia iš Prancūzijos Anne Queffélec. Nusiteikę susipažinti su įdomiomis, dar negirdėtomis fortepijono miniatiūromis, išgirdome ir išsamų pianistės pasakojimą (su vertėjos pagalba) apie prancūzų muzikos savitumą, Satie keistenybes, net jo meilės istoriją, iliustratyvių programos kūrinių tematiką: Franciso Poulenco „Pastoralės“, Déodato de Séveraco „Kai girdime seną muzikinę dėžutę“, Reynaldo Hahno „Žiemos“, Claude’o Debussy „Mėnulio šviesos“, Gabrielio Duponto „Sekmadienio popietės“, Charlesio Koechlino „Žvejų dainos“, Florento Schmitto „Intymios muzikos“, apie kurią pianistė pridūrė, jog „tai – tamsi muzika, todėl atsiprašau, kad tokia nuotaika užbaigsiu pasirodymą“.

Po ilgo pasakojimo pagaliau suskambo nuostabiausi garsai ir įvairi, liūdnoka ir kiek nostalgiška muzika. Tarp minėtų kūrinių išsiskyrė labai nuotaikingai ir išraiškingai atliktos, tarp kitų įterptos, trys savito braižo Satie miniatiūros: „Gnossienne“ Nr. 1 (ja prasidėjo koncertas), „Gnossienne“ Nr. 3 ir „Gymnopédie“ Nr. 3. Kiek teko girdėti šio įdomaus kūrėjo pjesių įrašų, dažniausiai jos atliekamos sausiau arba paslaptingiau. Queffélec sužavėjo kaip gilaus, išraiškingo, šiek tiek nostalgija dvelkiančio skambesio meistrė, jos dažniausiai tyliai skambinami kūriniai pasižymėjo įtaiga, ryškiomis ir temperamentingomis kulminacijomis. Bisui ši nuostabi, brandi menininkė labai įspūdingai paskambino virtuozinę Maurice’o Ravelio „Valtelę vandenyne“ iš ciklo „Atspindžiai“, kurioje buvo galima ne tik išgirsti, bet beveik išvysti galingus vandens sūkurius arba ramią jūrą ir joje besisupantį laivelį...  

Įspūdingai sumanyti šių metų Vilniaus fortepijono festivalio koncertai ir jų programos – brandžius menininkus keitė jauni, ryškaus talento atlikėjai. Koncerte, pavadintame „Nauji Tekančios Saulės šalies vardai“ mėgavomės dvigubu pianistų iš Japonijos rečitaliu: skambino Paryžiaus Long–Thibaud ir Utrechto Liszto bei Dublino konkursų 2022 m. nugalėtojai Yukine Kuroki ir Masaya Kamei.

Pirmoje koncerto dalyje pasirodė 1998 m. gimusi Kuroki, kuri, beje, 2012 m. tarptautiniame Balio Dvariono konkurse laimėjo Grand Prix, 2013 m. pasirodė IIII Vilniaus fortepijono festivalio koncerte „Ateities vardai“. Po to pianistė laimėjo daugelį konkursų, tarp kurių – Dublino, Liszto Utrechte, Arthuro Rubinsteino Tel Avive. Vilniaus pasirodymui pianistė pasirinko Felixo Mendelssohno Fantaziją fis-moll, op. 28, Franzo Schuberto–Ferenco Liszto „Ave Maria“, Liszto Baladę Nr. 2 h-moll ir Polonezą Nr. 2 E-dur. Ryškiai virtuozinėje programoje Kuroki atskleidė savo talento ypatybes – veržlų, kokybišką lengvų pirštukų skriejimą klavišais, precizišką, apgalvotą teksto pateikimą, sugebėjimą įvairiai traktuoti garsų tembrą. Kartais, vedant tematinę liniją žemame registre, tylūs akompanimentai aukštame registre buvo vos girdimi, bet labai kokybiški, kitais atvejais pasažai šviesūs, skaidrūs. Buvo juntama, kad pianistė džiaugiasi savo galimybėmis skambinti ne tik lyriškai, bet ir pasiekti ryškias kulminacijas. Nors ne visada muzikos traktuotės branda įtikino, atsižvelgiant į jaunystę, tai pateisintina.

Kitas rečitalio dalyvis Kamei, gimęs 2001 m., taip pat yra laimėjęs ne vieną tarptautinį konkursą, gavęs daugybę apdovanojimų (I vieta ir publikos prizas Marguerite Long–Jacques’o Thibaud konkurse Prancūzijoje, III vieta Marios Canals Barselonoje, dalyvavimas Vano Cliburno konkurso pusfinalyje ir t.t.).

Nuo pat pirmųjų Fryderyko Chopino „Andante spianato et Grande polonaise brillante“ Es-dur skambesių buvo juntamas Kamei polinkis į lyrinį nusiteikimą švelniai traktuoti lėtai tekančią muziką, tai atsiskleidė net poloneze. Abejonių nekėlė puiki virtuozinė technika, labai kokybiškas skambesys net greičiausiuose ir ryškiausiuose arba tyliausiuose epizoduose. Ravelio „Pavana mirusiai infantei“ pianisto traktuota ramiai, tyliai, raiškiai. O temperamentingas, kibirkščiuojantis Igorio Stravinskio Trijų dalių iš baleto „Petruška“ atlikimas tiesiog apstulbino: pianistas vaizduotę žadino ryškiais vaizdiniais, neįtikėtina energija, staigia kūrybiška reakcija į muzikos kaitą.

Koncerto pabaigoje buvo smagu išgirsti abiejų virtuozų duetą – labai veržliai, džiaugsmingai, ypač greitu tempu atliktą Camille’io Saint-Saënso „Žvėrių karnavalo“ finalą.

Išskirtinis, savitas ir labai įtaigus koncertas įvyko lapkričio 30 dieną. Jame solidžią programą pateikė Paryžiaus konservatorijos profesorius Michelis Dalberto, beje, turintis netiesioginių sąsajų su Lietuva: studijavo Paryžiaus konservatorijoje, garsiojo Vlado Perlemuterio – Kaune gimusio žydų kilmės pianisto ir pedagogo – klasėje. Dalberto yra įrašęs visus Schuberto kūrinius fortepijonui, daugybę Fauré, Debussy, Francko, Ravelio opusų, už šiuos įrašus pelnęs ne vieną apdovanojimą.

Karjerą pradedantys pianistai prisistato kuo virtuoziškesniais kūriniais, norėdami parodyti savo profesines galimybes, o brandūs, jau plačiai pasaulyje žinomi muzikantai dažniausiai pasirenka sudėtingus opusus, reikalaujančius maksimalaus įsigilinimo į muzikos turinį. Šiuo atveju Dalberto atliekami itin įtaigiai suskambėjo Gabrielio Fauré ir Roberto Schumanno kūriniai. Nors Fauré buvo vadinamas „intymumo poetu“, „žavėjimo meistru“, Dalberto interpretuojamose pjesėse – Baladėje Fis-dur, op. 19, Ekspromte Nr. 3 As-dur, op. 34, Noktiurne Nr. 6 Des-dur, op. 63, Temoje su variacijomis cis-moll, op. 73, bei Noktiurne Nr. 13 h-moll, op. 119, – nesijautė nei panašumo į to paties žanro Chopino kūrinius, nei intymumo ar romantikos. Anot taikliai atlikimo įspūdį nusakiusios muzikologės Skirmantės Valiulytės, tai buvo retorika. Dėmesį prikaustė ir neleido net kvėpuoti labai prasmingi, be jokių sentimentų, beveik šiuolaikiški, racionalūs, rūstūs skambesiai. Preciziškai tiksliai, gana staigiais judesiais išgaunami garsai, kulminacijose net kietoki ir aštrūs, o tyliuose epizoduose nepaprastai tyri, lengvi, per valingą muzikos tėkmę kūrė sudėtingą, įdomų pasakojimą. Ypač ryškūs Temos su variacijomis muzikiniai paveikslai. Amerikiečių kompozitorius Aaronas Coplandas apie šį opusą yra rašęs: „Net iš pirmo žvilgsnio šis kūrinys palieka neišdildomą įspūdį. Pati tema turi tą lemtingą, maršą primenantį žingsnį, tą pačią tragedijos ir heroizmo atmosferą, kurią randame Johanneso Brahmso Pirmosios simfonijos įžangoje. O vienuolikos variacijų įvairovė ir spontaniškumas primena Simfoninius etiudus.“ Panašų įspūdį padarė ir paskutinis pirmos koncerto dalies opusas – Noktiurnas h-moll. Tai ir paskutinis Fauré kūrinys fortepijonui solo.

Antroje koncerto dalyje neįprastai skambėjo Schumanno „Albumo lapeliai“ Nr. 1–5 iš ciklo „Margi lapeliai“, op. 99, kurie buvo traktuojami taip pat racionaliai, be romantinės muzikos atlikimui įprasto emocionalumo. O „Fantastinės pjesės“, op. 12, atliktos kur kas romantiškiau, jaudinančiai prasmingai. Ypač žaviai ir paslaptingai paskambinta „Traumes Wirren“, o pjesė „Ende vom Lied“ galingai ir ryžtingai užbaigė ciklą. Nepaprastai skaidriai, žaviai virtuoziškai ir iliustratyviai nuskambėjo publikos išprašyti bisai.

VIII Vilniaus fortepijono festivalį „Dedikacija Jam“ gruodžio 2 d. įspūdingai užbaigė Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas, ir Klivlando konkurso nugalėtojas ispanas Martínas García García. Galima drąsiai teigti, kad tai buvo ryškiausias, savo įtaigos stiprybe paveikiausias festivalio koncertas. Tokį įspūdį lėmė tiek Lenkijos avangardinės muzikos kūrėjo Krzysztofo Pendereckio 90-mečiui skirta dedikacija – jo Trečiosios simfonijos galingas atlikimas, – tiek antroje koncerto dalyje pribloškęs nuostabus pianisto García García muzikavimas. Taip pat ir nepriekaištingai grojęs orkestras, ypač įtaigiai vadovaujamas dirigento Pitrėno. 

Filosofinė Pendereckio Trečioji simfonija perteikia kraupius pasaulio žlugimo vaizdinius. Penkių dalių kūrinyje, kurį autorius rašė net septynerius metus, vyrauja galingos, triuškinančios jėgos.  Pasitelkus įspūdingus perkusijos efektus, pamažu artinančius apokalipsę, netikėtus tylių skambesių epizodus, išnyrančius keistus pučiamųjų solo monologus, įvairių instrumentų grupių atliekamus ramesnius skambesius, orkestro buvo piešiamas itin paveikus paveikslas. Net vienintelėje tylioje trečioje, Adagio, dalyje buvo galima jaustis lyg kitoje planetoje – keistoje, be gyvybės požymių. Sukrėtė finalinis Scherzo–Vivace: susidarė įspūdis, kad viską sutriuškinusi pikta stichija kvatoja iš savo veiklos rezultatų...

Po tokių emocinių sukrėtimų antroje koncerto dalyje tarytum patekome į rojų. Pianistas García García, atlikdamas Chopino Koncertą fortepijonui ir orkestrui Nr. 2 f-moll, klausytojus pavergė jautrumu, subtilumu, nuoširdumu. Svarbiausias lyrines temas jis skambino labai tyliai, tarsi be garso „nuspalvinimo“. Dirigentas Pitrėnas taip subtiliai vadovavo savo ištobulintam orkestrui, kad, kaip reta, nebuvo užgožtas nė vienas solisto pianissimo išgaunamas garselis.

Bisui šis jaunas talentingas menininkas tobulai paskambino Schumanno–Liszto  „Widmung“ ir blizgantį, lengvutį, virtuozišką vieną iš Chopino valsų, kurio vidurinėje dalyje labai sulėtino tempą ir tiesiog gėrėjosi švelniais muzikos skambesiais.

Nuoširdžiai dėkojame talentingoms, žavioms Vilniaus fortepijono festivalio organizatorėms –  meno vadovei Mūzai Rubackytei ir Nacionalinės filharmonijos direktorei Rūtai Prusevičienei už ypač turiningą festivalio programą, sugebėjimą privilioti į Lietuvą ryškiausius pasaulyje fortepijoninės muzikos interpretatorius.