Muzika

Živilė Ramoškaitė

V tarptautiniam Jaschos Heifetzo konkursui pasibaigus

Atlikėjo technika – tik priemonė, jo misija – kalbėti muzikos garsais ir turėti ką jais pasakyti. Tokią mintį būtinai išgirsime iš ne vieno žymaus muziko, pedagogo ar mąslaus muzikos gerbėjo. Panašiai, gal ne visai šiais žodžiais, po Jaschos Heifetzo konkursų nesyk sakė ir jo žiuri pirmininkas, vienas originaliausių mūsų amžiaus atlikėjų, muzikos filosofas Gidonas Kremeris. Tačiau konkurse, pripažinkime, jauno atlikėjo grojimo technika, virtuoziniai gebėjimai vis dėlto labai svarbūs, jie yra tas pagrindas, be kurio neprakalbinsi natose užrašytų garsų, nesuteiksi jiems prasmės. Ieškoti savos individualios kalbėsenos, savosios tiesos muzikoje – ne kiekvienam pasiekiama užduotis. Turėdamas tai omenyje, Kremeris J. Heifetzo konkurso laureatus yra perspėjęs: palyginus su konkursu, kiekvieno muzikanto laukia kur kas sunkesnis dalykas – gyvenimo konkursas.

Kodėl prisiminiau anksčiau pasakytas Kremerio mintis? Penktą kartą šis menininkas vadovavo J. Heifetzo konkurso žiuri, bet pirmąsyk man niekaip nepavyko išprašyti bent trumpučio interviu spaudai apie konkurso finalistus ir laureatus. Žiuri pirmininkas, regis, tikrai jautėsi pavargęs... Ką darysi, belieka pasidžiaugti, kad savo ir orkestro „Kremerata Baltica“ sukaktis švenčiantis menininkas surado laisvą kelių dienų tarpelį tiesiai iš gastrolių JAV ir Kanadoje atskristi į Vilnių, surengti su orkestru jubiliejinį koncertą, kitą dieną nuo pat ryto išklausyti konkurso finalą, o dar kitą dieną vykti į Europos gastroles.

Akvilė Laugalytė

Jurgio Aleknavičiaus rečitalis „Vaidilos“ teatre

Vasario 26-osios vakarą „Vaidilos“ teatre Vilniuje turėjome progos pasiklausyti pianisto Jurgio Aleknavičiaus rečitalio. Koncerto paantraštė byloja, jog pianistas priklauso jaunajai kartai: „Jaunieji „Vaidilos klasikos“ talentai“. Visai neseniai po ta pačia antrašte grojo ir kitas jaunas talentas Ignas Maknickas, nors ir negalėtume šių dviejų atlikėjų priskirti vienai kartai – juos skiria visas dešimtmetis. Norėčiau pastebėti, kad kartais „Vaidilos“ teatre vykstantiems koncertams priskiriamos ir „sparnuotos“ antraštės (bent jau tokį įspūdį leido susidaryti 2016 m. rudens – žiemos sezono renginių pavadinimai), tačiau šio, 2017 m. žiemos – pavasario sezono koncertų pavadinimai kiek kuklesni, tad ir Jurgio Aleknavičiaus solinis rečitalis pavadintas nepretenzingai.

Rasa Aukštuolytė

Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje – programa „Lietuva brangi“

Kovo 11-oji – kiekvienam lietuviui ypatinga, ilgus dešimtmečius lauktos Nepriklausomybės ženklu pažymėta diena. Šia proga visoje šalyje skambės daug šventinių kalbų, posmų, aukštinančių mūsų tautą bei jos istoriją, o Lietuvos nacionalinė filharmonija pakvies šventę pasitikti aidint darnių Kauno valstybinio choro dainininkų balsų atliekamai lietuviškai dainai.

Lordas Yehudi Menuhinas Kauno chorą yra pavadinęs aukščiausio lygio kolektyvu. Lietuvoje ir užsienyje gerai žinomas stambios formos pasaulinės klasikos šedevrų atlikimais, choras nemažiau garsus ir lietuvių muzikos puoselėjimu bei sklaida. Ypatingą vietą kolektyvo repertuare bei diskografijoje užima Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Česlovo Sasnausko, Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Vlado Švedo, Broniaus Kutavičiaus ir jaunesnės kartos lietuvių autorių chorinės muzikos kūriniai.

Laura Kaščiukaitė-Rauličkienė

Arvydo Malcio jubiliejinis koncertas Šv. Kotrynos bažnyčioje

2017-ieji kompozitoriui Arvydui Malciui – nepaprasti. Jie paženklinti brandžia jubiliejine sukaktimi, išskirtinai jo kūrybai skirta armėnų kompozitoriaus ir muzikologo Michailo Kokžajevo parašyta monografija „Dešimt Arvydo Malcio kūrybos pakopų“ (išleista Maskvoje), būsima kompaktine plokštele „Lemties ženklai“, kurioje bus pristatoma kompozitoriaus muzika simfoniniam orkestrui, naujų kūrinių premjeromis ir autoriniais koncertais. Pirmasis jų Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko vasario 24 d., praėjus vos porai dienų po 60-osios A. Malcio gimimo sukakties. Jaukioje Šv. Kotrynos bažnyčios aplinkoje kompozitoriaus muzikos pasaulį dabartiniame laike profesionaliai ir jautriai atskleidė Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento Donato Katkaus, ir svečiai – solistai Bogdana Pivnenko (smuikas, Ukraina), Hartmutas Rohde (altas, Vokietija) ir Vytautas Giedraitis (klarnetas, Lietuva).

Živilė Ramoškaitė

Projektas „Hommage à Heifetz“ ir Gidono Kremerio jubiliejinis koncertas

Šįsyk jau turėjo nelikti sostinės gyventojo, kuris nežinotų pasaulinio garso smuiko legendos Jaschos Heifetzo vardo. Jį vis kartojo radijas ir televizija, jis mirgėjo ant sostinės reklamos stulpų, jį galėjai pamatyti pačioje miesto širdyje esančioje Totorių gatvėje prie namo, kuriame įsikūręs vienintelis Vilniuje natų knygynas (oficialus pavadinimas Viešoji įstaiga „Natų knygynas“). Šis knygynas tapo beveik visą vasario mėnesį vykusio projekto „Hommage à Heifetz“ organizatoriumi ir vykdytoju. Pagrindinis projekto tikslas – surengti Penktąjį tarptautinį Jaschos Heifetzo smuikininkų konkursą. Bet ne tik tai. Kartu siekta prisiminti patį smuikininką, kaip vieną iš litvakų, padiskutuoti apie jų indėlį į Lietuvos kultūrą, įdėmiau pažvelgti į litvakų kultūros paveldą, integruoti jį į šiandienos kultūrinę sąmonę.

2001-aisiais Vilniuje minint Jaschos Heifetzo (1901–1987) šimtmetį buvo surengtos Smuiko dienos ir pirmasis tarptautinis konkursas, sulaukęs didelio muzikų ir visuomenės dėmesio. Nors pirmasis konkursas buvo palyginti kuklus, jis tikrai pavyko. Visiems jo rengėjams ir prijaučiantiems tada tapo visiškai aišku, kad Jaschos Heifetzo vardas turi visam laikui sugrįžti į Vilnių, kad padėtų plėsti tarptautinius smuiko meno atstovų ryšius ir skatintų jaunųjų Lietuvos smuikininkų profesinį ir meninį augimą. Šiomis dienomis, prabėgus šešiolikai metų, vyksta jau Penktasis konkursas. Palyginus su pirmuoju jį galima pavadinti grandioziniu, sutraukusiu didžiulį būrį užsienio šalių atlikėjų. Visi jie puikiai žino, kodėl atvyko būtent į Vilnių, kas sieja Heifetzą su šiuo miestu. Pasivaikščioję po Vilniaus senamiestį jie galėjo pabūti prie namo, kuriame Heifetzas praleido savo vaikystę (šviesaus atminimo profesoriaus Sauliaus Sondeckio liudijimu, tai dabartinės Maironio gatvės 27 namas), taip pat stabtelėti prie Vilniaus gatvės 25 numeriu pažymėto pastato, ant kurio sienos kabo memorialinė lenta, skelbianti, kad Jascha Heifetzas mokėsi čia veikusioje muzikos mokykloje... Vos ne kasdien man tenka žingsniuoti Vilniaus gatve ir nudžiungu pamačiusi prie šios lentos sustojusius turistus. Tai visai konkretus Heifetzo gyvenimo ir muzikos mokymosi ištakų Vilniuje liudijimas! Beje, už tai, kad memorialinė lenta kabo, reikia dėkoti Muzikų rėmimo fondo direktorei Liucijai Stulgienei, pasirūpinusiai jos atsiradimu.

Paulina Šilobrit

Igno Maknicko rečitalis „Vaidilos“ teatre

Vasario 15-osios vakare „Vaidilos“ teatre muzikavo jaunas pianistas, M. Rostropovičiaus fondo stipendininkas, keleto prestižinių konkursų laimėtojas Ignas Maknickas. Tą vakarą jis skambino net kelių skirtingų epochų muziką: Johanno Sebastiano Bacho Partitą Nr. 1 B-dur, Wolfgango Amadeus Mozarto Sonatą Nr. 14 c-moll, Fryderyko Chopino Noktiurnus, op. 27 (Nr. 1 cis-moll ir Nr. 2 Des-dur) bei Barkarolę, op. 60, Sergejaus Rachmaninovo Etiudus-paveikslus, op. 39 (Nr. 1, 5, 6), ir Ferenco Liszto „Mefisto valsą“ Nr. 1.  
 

Dar prieš koncertą buvo aišku, jog I. Maknickas ketina susidoroti su sudėtinga užduotimi. Pasirinkęs labai gerai pažįstamus kūrinius, atlikėjas savo interpretacijomis turėjo įtikinti publiką, kuri paprastai yra linkusi lyginti kūrinius su anksčiau girdėtais įsimintinais atlikimais. Turbūt svarbiausia tokio koncerto užduotis – užimti tvirtą poziciją ir klausytojus sužavėti ne vien nepriekaištinga technika, kuri yra privalomas kiekvieno profesionalaus atlikėjo įrankis, bet ir reprezentuoti savitas kūrybines traktuotes, pasidalyti meniniais atradimais.      

Algirdas Klova

Mintys po vienintelio GTČ trio koncerto

Kitą dieną po iškilmingų Vasario 16-osios minėjimų įvyko džiazo visuomenei reikšmingiausias pastarojo dešimtmečio įvykis – Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatų Viačeslavo Ganelino, Vladimiro Čekasino ir Vladimiro Tarasovo, arba GTČ trio, koncertas Valdovų rūmuose. Praėjo nemažai metų, kai jie drauge muzikavo scenoje, trio neegzistuoja nuo 1987-ųjų, koncertuoti visi buvo susitikę tik 2002 m. Vokietijoje, Frankfurto knygų mugėje. Kiekvienas jų ir šiandien kuria, groja, garsina Lietuvą. 2016 m. pabaigoje mus pasiekė džiugi žinia, kad Lietuvos džiazas pagaliau išgirstas ir pačioje Lietuvoje – V. Ganelinas, V. Čekasinas ir V. Tarasovas pelnė Nacionalinę kultūros ir meno premiją. Manau, ši žinia ir pastūmėjo Lietuvos džiazo federacijos vadovybę surengti šį tikrai įspūdingą koncertą. Beje, ne kartą pagalvojau, kad geresnės salės šiam koncertui turbūt nepavyktų rasti. Čia kadaise gyveno Lietuvos valdovai, o tą vakarą save išreiškė didžios muzikos asmenybės. Dėl šio garbingo įvykio specialiai į Lietuvą atvyko Londone gyvenantis garsus džiazo prodiuseris, firmos „Leo Records“ įkūrėjas ir vadovas Leo Feiginas, labai prisidėjęs populiarinant GTČ trio Vakaruose. Jis pradėjo koncertą, paminėdamas kolektyvo nuopelnus kultūros istorijai ir pranešdamas, kad nufilmuota koncerto medžiaga bus panaudota jo prodiusuojamame filme, taip pat pristatė netrukus pasirodysiančią anglų muzikanto Steve’o Day, kuris žavisi GTČ muzika, knygą.

Rasa Murauskaitė

V tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso finalininkų koncertas Valdovų rūmuose

Savaitę smuiko kultūros bendruomenės, pedagogų ir akademinės muzikos gurmanų dėmesį kaustęs V tarptautinis Jashos Heifetzo smuikininkų konkursas baigėsi. Tarptautinei komisijai, kuriai pirmininkavo maestro Gidonas Kremeris, išklausius finalistų pasirodymus, buvo paskelbti konkurso laureatai, diplomantai ir specialiųjų prizų laimėtojai. Aukščiausiai įvertinta ir 10 000 eurų pirmąja premija apdovanota japonų smuikininkė Yurina Arai.

Antrąja ir trečiąja vieta atitinkamai įvertinti smuikininkas iš Ukrainos Dmytro Udovychenko ir jaunasis japonų smuiko virtuozas Rennosuke Fukuda. Diplomantais paskelbti japonų smuikininkė Mayu Ozeki ir Maskvos konservatorijos aspirantas Stepanas Starikovas. Japonų smuikininkus, kurie konkurse pelnė du laureatų vardus ir diplomą, atvyko pasveikinti Japonijos ambasadorius Lietuvoje, Jo ekscelencija ponas Toyohei Shigeeda.

Rasa Murauskaitė

Įspūdžiai po V tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso I turo perklausų

Turbūt ne vienas, stebėjęs V tarptautinio Jaschos Heifetzo smuikininkų konkurso I turą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje ar sekęs dalyvių pasirodymus tiesiogiai internetu, nedrįs prieštarauti, jog į Lietuvą šį kartą susirinko labai talentingi jauni menininkai. Iš 35 atlikėjų komisijai teko atrinkti tik šešis, kuriems lemta groti finale su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant Modestui Pitrėnui. Labiausiai šį kartą pasisekė trims dalyviams iš Japonijos – Yurinai Arai, Rennosuke Fukuda, Mayu Ozeki, rusų smuikininkui Stepanui Starikovui, ukrainiečiui Dmytro Udovychenko ir lietuviui Bernardui Petrauskui.

Turbūt apie kiekvieną konkurso dalyvį būtų galima pasakoti atskirai, tačiau tam prireiktų ne vieno popieriaus lapo. O ir visų išgirsti neteko, nes šįkart I turo programų perklausos truko net keturias dienas! Tačiau iš to, ką teko išgirsti, o ir iš publikos, specialistų, taip pat kolegų nuotaikų, nuomonė susidarė viena – tvarkingai išmokto atlikimo, geros technikos, muzikaliai logiškų sprendimų tam, kad patektų tarp šešių geriausiųjų konkurse, šį kartą jau neužtenka. Ieškota meninės brandos, išskirtinumo ir ryškiausių talentų. Tokių neabejotinai pilna ir tarp finalo ribos neperžengusiųjų, nes daug nuoširdaus susižavėjimo sulaukė ne tik tie, kuriems lemta tapti konkurso laureatais ar diplomantais, bet ir kiti konkurso dalyviai.

Beata Baublinskienė

Katerinos Tretyakovos rečitalio Nacionalinėje filharmonijoje įspūdžiai

Operos pasaulis – lyg niekad nevėstanti lava, vis išmetanti ugninių purslų. Antai neseniai paskelbtos citatos iš naujos, dar rengiamos išleisti knygos apie Vaclovą Daunorą sukėlė tikrą vietinės reikšmės „bufonų karą“. Regis, nemažai metų praėjo nuo to laiko, kai knygos herojus ir jos veikėjai stovėjo Vilniaus operos scenoje, o konfliktas – tiesa, netiesioginis – įsismarkavo visu šiuolaikinės internetinių komentarų kultūros nuožmumu. Tiesa, daugiausia iečių laužoma dėl, man regis, beprasmio klausimo – kuris iš konflikto epicentre atsidūrusių legendinių solistų geriau dainavo.

Anie Vaclovo Daunoro, Virgilijaus Noreikos, Gražinos Apanavičiūtės, Nijolės Ambrazaitytės, Irenos Milkevičiūtės (galima būtų vardinti daug garsių pavardžių) laikai operos gerbėjų atminty ir širdyse iš tiesų paliko neištrinamą pėdsaką. O kokia gi dabartis?