Atpažįstamas ir preciziškas pasaulis

2017-ieji kompozitoriui Arvydui Malciui – nepaprasti. Jie paženklinti brandžia jubiliejine sukaktimi, išskirtinai jo kūrybai skirta armėnų kompozitoriaus ir muzikologo Michailo Kokžajevo parašyta monografija „Dešimt Arvydo Malcio kūrybos pakopų“ (išleista Maskvoje), būsima kompaktine plokštele „Lemties ženklai“, kurioje bus pristatoma kompozitoriaus muzika simfoniniam orkestrui, naujų kūrinių premjeromis ir autoriniais koncertais. Pirmasis jų Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčioje įvyko vasario 24 d., praėjus vos porai dienų po 60-osios A. Malcio gimimo sukakties. Jaukioje Šv. Kotrynos bažnyčios aplinkoje kompozitoriaus muzikos pasaulį dabartiniame laike profesionaliai ir jautriai atskleidė Vilniaus miesto savivaldybės Šv. Kristoforo kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento Donato Katkaus, ir svečiai – solistai Bogdana Pivnenko (smuikas, Ukraina), Hartmutas Rohde (altas, Vokietija) ir Vytautas Giedraitis (klarnetas, Lietuva).

A. Malcio autorinio vakaro programoje – ryškiausi opusai styginių orkestrui „Perskelta tyla“ ir „Vilties aitvaras“, Koncertas klarnetui ir kameriniam orkestrui, Koncertas smuikui, altui ir styginių orkestrui, jau tapę atpažįstami dėl savito kūrybinio braižo ir vidinio muzikos naratyvumo, ir premjerinės ankstesnių kūrinių versijos kameriniam orkestrui – „Sniegynų hiacintas“ ir „Bolero“. Skambėdamos viena po kitos šios kompozicijos atskleidžia įvairialypę A. Malcio pasaulėžiūrą, kurioje susipina ekspresionistinis šaižumas ir impresionistinis fonizmas, neoklasicistinė forma ir neoromantinė poetika, personifikuotos instrumentų partijos ir naratyvi muzikos dramaturgija, ir taip būtų galima tęsti be galo. Vienu žodžiu ar viena komponavimo technika A. Malcio muzikos pasaulio neapibūdinsi – tiek daug ir tiek skirtingų dalykų joje gali išgirsti!

Kompozicijoje styginių orkestrui „Perskelta tyla“, cituojant literatūrinį koncerto vedlį muzikologą Viktorą Gerulaitį, A. Malcys „siekia būti subtilus su tyla“. Tai ekspresionistinė 13 minučių trukmės įsivaizduojamos tylos ir ją pertraukiančių dirglių sąskambių mozaika, „dėliojama iš įvairių styginių detalių ir judesio impulsų struktūrų, pasitelkiant pusiausvyros ir simetrijos dėsnius“ (Asta Pakarklytė). Vidurinė kūrinio dalis tarsi pripildyta neapibrėžto aukštumo garsų slinktimis, kurios užaugina kulminaciją, o šios katarsis – perskelta tyla.

„Vilties aitvaras“ puikiai iliustruoja dar vieną A. Malcio muzikos pasaulio orbitą, kurioje savitu greičiu ir pavidalu skrieja „muzikos muzikoje“ principas. Tai pagarbus kompozitoriaus žvilgsnis į praeitį, prisilietimas prie Mozarto muzikos valiūkiškumo, tonalumo. Kompozicija simfoniniam orkestrui sukonstruota, rodos, vos iš dviejų motyvų su daugybe moduliacijų ir sekvencijų. A. Malcys čia nenaudoja citatų, tačiau jam pavyksta parašyti taip pat lengvai, kaip Mozartui.

A. Malcio kūrybos simfoniniam orkestrui aruode – net 11 instrumentinių koncertų. Šv. Kotrynos bažnyčioje skambėjusio Koncerto klarnetui ir kameriniam orkestrui solo partiją atliko tarptautinių konkursų laureatas, trio „Claviola“ klarnetininkas Vytautas Giedraitis. Solistui negailėsiu gražių žodžių: jis itin jautrus muzikos išraiškai, technika – profesionali, o dinamikos galimybių amplitudė – tiesiog milžiniška, štrichai tikslūs, išgaunamas garsas švarus, frazuotės ir kvėpavimas puikūs. To paslaptis, matyt, ne tik atlikėjo profesionalumas, bet ir A. Malcio gebėjimas išryškinti solistą, komponuoti šiuolaikišką ir įmantrią melodiją, lydimą nuolankaus (gerąja prasme) asistento – kamerinio orkestro. Ir tai ne panegirika, kūrinys puikus visomis prasmėmis.

Ar galėčiau būti tokia pat pozityvi Koncerto smuikui, altui ir styginių orkestrui atžvilgiu? Užsienio solistai – jaunosios kartos smuikininkė B. Pivnenko ir žymus altininkas bei dirigentas H. Rohde – verti geriausių įvertinimų, savo vaidmenis jie atliko puikiai. Galbūt tik vietos jų profesionalumui įrodyti ir parodyti pačioje kompozicijoje yra per mažai. Koncerte smuikui, altui ir styginių orkestrui solistai yra personifikuojami, jie tarsi pasakoja savo istorijas, aplink juos sukasi ir muzikinis, ir emocinis vyksmas. Jie konfrontuoja su orkestru, suteikia impulsus dramaturgijai ir kulminacijoms auginti, tačiau pastarosios, pasiekusios viršūnę, staiga nukertamos. O galėtų netikėtai išaugti į nuosaikią melodiją ar kontrastingą epizodą, kuris nukeltų į kitą dimensiją, į kitą pasaulį – į atpažįstamą ir precizišką A. Malcio muzikos pasaulį.

„Šiandien – vieversio diena, bus ir daina“, – žaismingai pranešė V. Gerulaitis. Toji daina – tai kompozicijos „Sniegynų hiacintas“ versija kameriniam orkestrui. Hiacintą – pavasarį pranašaujančią poetų ir dievų gėlę – simbolizuoja šviesaus kolorito muzikinis leitmotyvas, formuojantis spiralinę kūrinio formą. Kaip rašoma koncertą pristatančiame buklete, šiame kūrinyje „intonacijų ir formų skalė slenka nuo sentimentalaus lyrizmo iki žaismingo skerco, nuo minimalistinio puantilizmo iki tonalinio tematizmo“. Šis epinio pobūdžio kūrinys, dėl vidinės energijos, nuosaikios harmonijos ir repetityvumo priartėjantis prie saloninės ar populiariosios muzikos stilistikos, įrodo, jog A. Malcio kūryba įvairialypė, jai nesvetima „muzikos poetikos“ idėja.

Praeities muzikos intonacijos, kaip viena iš A. Malcio muzikos ypatybių, buvo itin ryškios tą vakarą pirmą kartą atliktoje kompozicijoje „Bolero“ („Ekscentriškojo bolero“ versija kameriniam orkestrui). Nuo pat pirmos sekundės šį kūrinį nejučia pradedi lyginti su žymiuoju prancūzų kompozitoriaus Maurice’o Ravelio šedevru. Ir bendrumų čia iš tiesų apstu: mušamųjų atliekamas ostinato ritmas, palaipsniui tirštinama faktūra, variacijų forma, kurioje žaidžiama tembrais ir dinamika. Vis dėlto A. Malcio „Bolero“ – tai ne akiplėšiškas praeities kūrinio atkartojimas, o savitas požiūris ir asociacija, komponuojama naujomis ir šiuolaikiškomis muzikos kalbos priemonėmis.

Žvelgiant į A. Malcio kūrybos vakaro programą matyti, jog ji suręsta itin apgalvotai. Taip, kad atskleistų jam būdingas idėjas: „muzikinę poetiką“, „muziką muzikoje“, muzikinį naratyvumą, instrumentų personifikaciją, įvairių komponavimo technikų teikiamas galimybes. Vis dėlto, kad ir kuo grindžiamas kūrinys, jame atpažįstama tai, kas yra malciška.