Tarp Chopino, Liszto ir Skriabino

Vasario 26-osios vakarą „Vaidilos“ teatre Vilniuje turėjome progos pasiklausyti pianisto Jurgio Aleknavičiaus rečitalio. Koncerto paantraštė byloja, jog pianistas priklauso jaunajai kartai: „Jaunieji „Vaidilos klasikos“ talentai“. Visai neseniai po ta pačia antrašte grojo ir kitas jaunas talentas Ignas Maknickas, nors ir negalėtume šių dviejų atlikėjų priskirti vienai kartai – juos skiria visas dešimtmetis. Norėčiau pastebėti, kad kartais „Vaidilos“ teatre vykstantiems koncertams priskiriamos ir „sparnuotos“ antraštės (bent jau tokį įspūdį leido susidaryti 2016 m. rudens – žiemos sezono renginių pavadinimai), tačiau šio, 2017 m. žiemos – pavasario sezono koncertų pavadinimai kiek kuklesni, tad ir Jurgio Aleknavičiaus solinis rečitalis pavadintas nepretenzingai.

Rečitalio reklama nesukėlė nerealių lūkesčių – tai, mano manymu, yra netgi gerai, kadangi atėjęs klausytojas yra laisvas nuo bet kokių jam primetamų raktinių žodžių, prasmių ir vaizdinių. Tad norėtųsi šį rečitalį pavadinti „grynuoju“, taip susiejant jį su absoliučiosios instrumentinės muzikos tradicija. Iš tiesų, žvelgiant į programą, tampa akivaizdu, jog didžiausias dėmesys tenka ne programinei, bet grynajai muzikai (ypač pirmoje koncerto dalyje, kur girdėjome tris Fryderyko Chopino mazurkas iš opuso 59 bei Sonatą Nr. 3 h-moll, op. 58). Puikiai žinoma, jog Chopinas nė vienam savo kūriniui pats nesuteikė jokio pavadinimo – jis buvo absoliučiosios muzikos (be konkrečios literatūrinės ar vaizdinės programos ir teksto) šalininkas, kiek kitoks nei savotiškas jo konkurentas Ferencas Lisztas. Galbūt ne veltui atlikėjas nusprendė atskirti Chopiną ir Lisztą, pastarojo muziką skambinęs antroje koncerto dalyje? Beje, vos tik nuskambėjo pirmieji Liszto „Petrarkos sonetų“ akordai, iš karto buvo galima suvokti, jog tai – nebe Chopinas. Ir tai pavadinčiau atlikėjo meistriškumo dalimi. Suvokti stilių ir jį perteikti – atlikimo meno subtilybė, kurią nelengva įvaldyti, be jokios abejonės, to mokomasi ilgus metus.

Dar vienas paminėtinas niuansas – tai Jurgio Aleknavičiaus atlikimo mokykla. Pianistas daug laiko praleido tobulėdamas su rusų fortepijoninės mokyklos atstovais. Savo muzikinį kelią jis pradėjo Balio Dvariono dešimtmetėje muzikos mokykloje pas pedagogę Tatjaną Radovič (išugdžiusią ne vieną žinomą lietuvių pianistą, tarp jų – Kasparą Uinską, Viktorą Paukštelį ir kt.), kuri yra Maskvos P. Čaikovskio konservatorijos auklėtinės, o vėliau Lietuvos muzikos ir teatro akademijos profesorės Mariam Azizbekovos mokinė. Regis, Jurgis Aleknavičius tiesiog neišvengiamai turėjo perimti iš jos rusiškąją fortepijono meno tradiciją. Ir ne tik iš pirmosios savo mokytojos, bet ir iš kitų kūrybinio darbo vadovų, ypač – Lietuvos muzikos ir teatro profesorės Aleksandros Žvirblytės (kuri yra stažavusi Maskvos P. Čaikovskio konservatorijoje). Negana to, pianistas tęsė studijas valstybinėje Sankt Peterburgo Nikolajaus Rimskio-Korsakovo konservatorijoje. Šiuo atžvilgiu permąstant šį koncertą, man atrodė neįprasta, jog iš rusų kompozitorių pasirinktas tik vienas – Aleksandras Skriabinas. Juk dažnai romantinės muzikos rečitaliuose tenka girdėti, pavyzdžiui, Rachmaninovo muziką... Tačiau mintyse kirba ir kitas klausimas – galbūt Skriabinas labiau dera greta Liszto ir Chopino? Tokiu repertuaro pasirinkimu pianistas išties labai nudžiugino.

Greta faktų apie Jurgio Aleknavičiaus mokyklos šaknis, vis dėlto negalima teigti, jog pianistas yra susitapatinęs su rusų fortepijoninės muzikos atlikimo maniera. Verta paminėti, kad po studijų Lietuvoje jis stažavo ir Briuselio karališkojoje konservatorijoje bei Edvardo Griego muzikos akademijoje Norvegijoje. Savo rečitalyje pianistas atskleidė labiau santūrią garso kultūrą, o tai nebūdinga slaviškajai tradicijai. Ir suprantama, juk skambėjo ne Rachmaninovas, bet Chopinas, Lisztas ir Skriabinas. Galiausiai, bisui buvo pasirinkta retai skambanti keliolikos sekundžių ažūrinė ir skaidri miniatiūra, kurios autoriaus nepavyko nugirsti, nes audringi plojimai nustelbė pianisto žodžius. Tačiau kalbant apie pačią muziką, pastebėjau tam tikrą rečitalio formą, kuomet atlikėjas, pasirinkęs efektingą kūrinį koncerto pabaigai (šiuo atveju tai buvo Liszto Vengriškoji rapsodija Nr. 6, kurios finalas kiekvienam iki skausmo pažįstamas), bisui skambina ryškiai kontrastingą (palyginti kone vaikišką) kūrinį. Tokį pasirinkimą interpretuoti galima įvairiai. Galbūt klausytojui reikia poilsio po ką tik girdėto virtuoziško opuso? Gal atlikėjas nori, kad publika įsidėmėtų, kas yra tikrai virtuoziška ir kas yra tik žaidimai? O galbūt pianistas tai daro tik dėl savęs… norėdamas pats atstatyti vidinį balansą?   

Čia noriu priminti vieną iš Jurgio Aleknavičiaus pasisakymų, kur jis teigia, kad koncerte pianistui svarbiausia kvėpuoti kartu su publika. Kad taip būtų, atlikėjas turėtų pasitelkti savo charizmą, idėjas ir energiją. Tačiau visiškai kitaip yra su muzikiniais konkursais. Ten pianistas tarsi privalo įtikti komisijai, atitikti standartus, tiksliai vykdyti muzikos teksto nuorodas. Ar tuomet įmanoma išsaugoti malonumą klausytis? Noriu pasakyti, jog Jurgis Aleknavičius tą malonumą klausytojams padovanojo. Užaugęs muzikų šeimoje ir septynerių pradėjęs mokytis muzikos, atlikėjas pripažįsta, jog visados norėjo tapti muzikantu. Tad jam skambinant nepajusite jokios prievartos. Jis užsidegęs ir neneigia, jog publikos susidomėjimas fortepijonine muzika Lietuvoje nėra toks mažas, kaip galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio. Be to, Jurgis Aleknavičius toliau tęsia savo studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, šiuo metu yra meno doktorantas prof. Jurgio Karnavičiaus klasėje. Kaip teigia pianistas, analitinis mąstymas yra būtinas ir padeda ne tik mokslininkui, bet ir atlikėjui. Savita filosofija ir intelektualūs ieškojimai suteikia atlikėjui patrauklumo, savitas mąstymas jį išskiria iš kitų. Būtent tokiu keliu ir žengia pianistas.