Muzika

Akvilė Laugalytė

„Vaidilos" klasikoje – pianistas Janas Krzysztofas Broja

Recenzijų konkurso „Vaidilos klasikoje – pianistas Janas Krzysztofas Broja“, kurį sumanė „Vaidilos klasikos“ programos rengėjai kartu su „Lietuvos ryto“ grupe ir Lietuvos muzikos ir teatro akademija, I vietos nugalėtojos recenzija.

Dar nenutilus sveikinimo plojimams, scenoje pasirodžius pianistui ir ne visiems spėjus patogiai įsitaisyti savo kėdėse, pasigirdo a la Debussy pasažai, išsklaidę bet kokį šnaresį. Galbūt kai kam tai buvo pirmasis susitikimas su 1999 m. tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso nugalėtoju Janu Krzysztofu Broja, arba dalyvavimas #grojabroja koncerte. Ir tai visai ne ką tik sugalvotas žodžių žaismas. Jau 1999 m. su dideliu dėmesiu ir susižavėjimu publika sakydavo: „Groja Broja!“  Taigi, ponios ir ponai, Broja sugrįžo!      

Erdvioje, visiškai pripildytoje „Vaidilos“ teatro salėje kovo 19 d. nuskambėjo mistiškasis  Debussy, išgrynintas barokinis perlas Johannas Sebastianas Bachas ir žadą atimantis Fryderykas Chopinas. Programą pradėjęs nuo antrosios Claude’o Debussy Preliudų knygos, tarytum žongliruodamas štrichais ir dinamika, Broja privertė mus galvoti, kad tai buvo sukurta tą pačią akimirką. Spontaniškumas, rodos, kilo be menkiausių pastangų ir besiklausydamas nugludintų perlų žėrėjimo galėjai pajusti, kokia trapi ta akimirka, tarsi bėgantis vaizdas pro traukinio langą. Tačiau tai niekaip negali būti vieninteliai žodžiai, kuriais apibūdintum brojiškąjį Debussy. Pianistas atvėrė kur kas daugiau garsinių potėpių, atskleidęs Debussy ne vien kaip impresionistą, bet ir kaip savotišką prancūziškojo spektralizmo (muzika, paremta paties garso ir jo spektro akustinėmis savybėmis) pradininką.

Paulina Šilobrit

Broniaus Jonušo muzikos mokyklos 50-metis

Nieko nestebina mintis, kad viena iš priemonių lavinti žmogaus dvasinį pasaulį, estetinį suvokimą ar emocinį jautrumą yra muzika. Kokybiškas meninis ugdymas formuoja pagarbą savo šaknims ir dvasinėms vertybėms. Neskatinant kūrybiškumo neįmanoma užauginti visapusiškos, harmoningos ir kūrybiškai veiklios asmenybės. Būtent tokią kilnią veiklą jau nuo 1967-ųjų puoselėja Vilniaus Naujininkuose įsikūrusi Broniaus Jonušo muzikos mokykla (anksčiau žinoma kaip 3-oji muzikos mokykla), kuri šiemet savo renginius skiria penkiasdešimties metų jubiliejui paminėti. Vienas tokių koncertų įvyko kovo 20 d. Vilniaus rotušėje, o jame pasirodė mokyklos pučiamųjų, styginių, vokalo, džiazo, liaudies muzikos skyrių mokytojai, kurie, šalia solo numerių, specialiai šiam koncertui būrėsi ir į ansamblius. Koncertą komentavo mokytojos Laima Krasauskaitė ir Vidija Bublevičienė.

Goda Marija Gužauskaitė

Pokalbis su dirigentu Karoliu Variakoju

2013 m. savo svajonių drąsiai siekiantys jaunieji menininkai ryžosi suburti šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“. Vos per ketverius metus kolektyvas pelnė pripažinimą Lietuvos bei užsienio šiuolaikinės muzikos scenose. Apie ansamblio muzikinę veiklą bei atlikimo meną kalbamės su kolektyvo įkūrėju, dirigentu Karoliu Variakoju.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Išskirtinis Aleksandro Rammo ir Dariaus Mažinto koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Retą progą per vieną koncertą išgirsti visas penkias Ludwigo van Beethoveno Sonatas violončelei ir fortepijonui turėjome kovo 12 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, o kovo 15 d. Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje. Griežė lietuviškų šaknų turintis violončelininkas iš Rusijos Aleksandras Rammas ir puikiai mūsų klausytojams žinomas Darius Mažintas. Tokio sudėtingo uždavinio atlikėjai imasi retai. Reikia labai mėgti šio didžio kompozitoriaus kūrybą, pasitikėti savo profesionalumu, kad pavyktų perteikti giluminius šios šimtmečiais nutolusios muzikos klodus, įveikus techniškai sudėtingus virtuozinius tekstus, įtikinti klausytojus kompozitoriaus sumanymų vertybėmis. Beethovenas sonatas kūrė per tris savo gyvenimo tarpsnius – 1796, 1808 ir 1815 metais. Kompozitorius, dar ir pianistas, savo sonatose fortepijonui su violončele daug dėmesio skyrė komplikuotai fortepijono partijai, kurioje yra įpinta daugybė greitų pasažų. Juos reikia ne tik profesionaliai įveikti, bet ir sugebėti įprasminti. Be to, skambinant dideliu šiuolaikišku fortepijonu, būtina subtiliai koncentruoti dėmesį į trapaus instrumento – violončelės – garso išgavimo galimybes, neuždengti savo skambesiu net ir palyginti švelnaus kiekvieno instrumento originalaus tembro. Svarbus ir dviejų labai skirtingų muziką skleidžiančių aparatų ansambliškas suderinamumas (fortepijono dangtis buvo visiškai pakeltas). Beje, Vilniuje girdėjau gražų Kremonos meistro Gabriele’s Jebrano Yakoubo (g. 1978 m. Sankt Peterburge) pagamintos violončelės skambesį.

Paulina Nalivaikaitė

Smuikininko Sergejaus Malovo rečitalis „Vaidilos“ teatre

„Vaidilos klasikos“ repertuare dominuojantys pianistų rečitaliai ar kamerinių ansamblių koncertai Vilniaus koncertinį gyvenimą praturtina pažintimis ir su pripažintais menininkais, ir su perspektyviais, talentingais jaunaisiais atlikėjais. Fortepijono rečitalis yra neabejotinai populiariausia solinio koncerto apraiška, o koncertų organizatoriams – dar ir mažiausiai rizikinga, nes fortepijono skambesį kažkodėl mėgsta daugelis, o štai dėl kitų instrumentų skoniai neretai išsiskiria: vienam per aštriai skamba smuikas, kitam fleita pernelyg lyriška... Vis dėlto „Vaidilos“ salėje šį pavasarį rengiami net du smuiko rečitaliai, kurių programos, beje, sudarytos pagal „vieno autoriaus“ koncepciją: vienas koncertas laukia balandį – Dima Tkačenko grieš Johanno Sebastiano Bacho sonatas ir Partitą smuikui solo, o kitas nuskambėjo visai neseniai, kovo 5 dieną. Tai Sergejaus Malovo rečitalis „Paganinis – velniškasis smuikininkas?“

Rasa Murauskaitė

Įspūdis iš pirmojo jaunųjų pianistų konkurso „Lisztofonija“

„Šiandienos renginys – tik branduolys, naujas bandymas, tačiau ir upė prasideda nuo šaltinio. Tikimės, kad vieną gražią dieną šis konkursas galbūt taps tarptautiniu“, – kovo 8 d. Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Didžiojoje salėje vykusioje jaunųjų pianistų konkurso „Lisztofonija“ apdovanojimų ceremonijoje kalbėjo jo įkvėpėja ir komisijos pirmininkė, LMTA profesorė, pianistė Mūza Rubackytė.

Pirmą kartą rengiamai „Lisztofonijai“ dėmesys buvo nemenkas. Tačiau pats renginys kamerinis – jame varžėsi vos šeši dalyviai, o ir žiūrovų daugumą sudarė LMTA bendruomenė ar konkursantų artimieji. Tiesa, galimybę dalyvauti ribojo konkurso sąlyga, teigianti, jog „Lisztofonijos“ konkursas skirtas Lietuvoje studijuojantiems ar anksčiau čia studijavusiems jauniesiems atlikėjams. Juos vertinusią komisiją taip pat sudarė žymūs lietuvių muzikai – žiuri pirmininkė M. Rubackytė, LMTA Fortepijono katedros vedėjas, profesorius Jurgis Karnavičius, profesorė Birutė Vainiūnaitė ir dvi jaunosios kartos pianistės – Eglė Andrejevaitė ir Emilija Žukauskaitė.

Laimutė Ligeikaitė

Mintys po Ramintos Šerkšnytės operos vaikams „Penki Merės stebuklai“ premjeros

Vyresnioji karta užaugo su vieninteliu legendiniu Jurgio Gaižausko „Buratinu“, o jų vaikams atsivėrė tikra įvairovė. Džiugina, kad Nacionalinis operos ir baleto teatras tapo svetingesnis lietuvių autorių veikalams ir netgi vaikiškoms operoms. Pastarųjų iniciatorė kartu su operos teatru yra Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2008 m. paskelbusi konkursą vaikiškai operai sukurti. Ir štai jau matomi šio bendro darbo vaisiai: sceną išvydo Jono Tamulionio „Bruknelė“, Sigito Mickio kamerinė opera „Zuikis puikis“. Be to, prieš gerą dešimtmetį buvo įgyvendintas LNOBT ir meninės studijos „Diemedis“ bei trijų mokyklų pradinių klasių projektas „Statykime operą!“. Rasos Dikčienės vaikiškas operėles „Kabakšt kabaldakšt“ ir „Muzikantas, velnias ir perkūnas“ teatro scenoje tuomet atliko daugiau nei 400 Vilniaus darželių ir pradinių mokyklų jaunųjų artistų. Tai tik keletas pavyzdžių iš svarbiausios Lietuvos operos scenos. Reikia pripažinti, kad operų vaikams kūryba pakankamai gyvybinga, pastarąjį dešimtmetį jų rasime įvairiuose Lietuvos teatruose – Zitos Bružaitės „Grybų karas ir taika“, Tomo Kutavičiaus „Nykštukas Nosis“, Antano Jasenkos „Dryžuota opera“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Antano Kučinsko „Bulvinė pasaka“, vėliau „Makaronų opera“ Klaipėdos muzikiniame teatre ir kt.

Aldona Eleonora Radvilaitė

Pianistės Guodos Gedvilaitės ir Nacionalinio simfoninio orkestro koncerto įspūdžiai

Orkestro muzikos koncertas „Skambančios planetos“ kovo 4 d. Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje gausiai susirinkusiems klausytojams pakėlė nuotaiką. Lietuvoje, ko gero, dar neskambėjusius vertingus kūrinius atliko Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo jo meno vadovas ir vyr. dirigentas Modestas Pitrėnas, o fortepijonu solo su orkestru grojo publikos mėgstama puiki pianistė Guoda Gedvilaitė, nuo 2002 m. dirbanti Frankfurto prie Maino aukštojoje muzikos mokykloje.

Įdomu susipažinti su dar negirdėta muzika, tuo labiau jeigu ji meistriškai sukomponuota, o ją atlieka aukščiausio profesinio lygio atlikėjai. Iš JAV dirigento, kompozitoriaus, pianisto Leonardo Bernsteino (1918–1990), siekusio suderinti „rimtąją ir popmuziką“, kūrybos mums geriausiai žinomi jo miuziklai – „Vestsaido istorija“ („West Side Story“, 1957) ir „Kandidas“ („Candide“, 1956). Gal todėl nustebino šio vakaro koncerte nuskambėjusi jo simfonija „Nerimo amžius“ („The Age of Anxiety“, 1948 ), kurios premjera įvyko 1949 m., diriguojant Bostono simfoninio orkestro vadovui Sergejui Koussevitzky’ui (kuriam dedikuotas šis kūrinys), o fortepijono partiją skambino pats autorius. Įkvėptas įspūdingo anglų dramaturgo Wystano Hugh Audeno simbolistinės poemos „Nerimo amžius. Barokinė ekloga“ (1948 m. pelnė Pulitzerio premiją) turinio, Bernsteinas sukūrė įdomios formos nuotaikingą – rūsčią, dramatišką, šviesią, nerimastingą, modernios muzikinės kalbos – garsų tėkmę. Simfoniją sudaro dvi be pertraukos atliekamos dalys. Pirmoje – Prologas bei du stambūs epizodai (Septyni amžiai: 1–7 variacijos ir Septyni etapai: 8–14 variacijos), o antroje – du epizodai („Graudulinga melodija“ ir „Kaukė“) bei Epilogas. Šią formą kompozitorius perėmė iš Audeno poemos struktūros. Būdamas pianistas, į turtingą orkestro sudėtį autorius įdomiai įkomponavo solo fortepijoną. Sudėtingas pianisto ir viso orkestro susiliejimas reikalauja didžiulės dėmesio koncentracijos ir muzikos girdėjimo bei jos traktavimo panašumo. Stebino ne tik sklandus bei analogiškas puikios pianistės Guodos Gedvilaitės ir dirigento Modesto Pitrėno tempo bei ritmo pojūtis, bet ir turiningas, vienas kitą atliepiantis skirtingų nuotaikų traktavimas. Jautraus muzikai ir aukščiausio profesinio lygio dirigento vadovaujamas orkestras griežė su visa jėga kulminaciniuose epizoduose, o trapiai atrodanti solistė G. Gedvilaitė savo neįtikėtina uraganine energija ir net fizinėmis galiomis nė kiek nesileido nustelbiama. Kūrybinga, optimizmą skleidžianti pianistė savo ugnį svaidantį temperamentą dar ryškiau pateikė prieš simfonijos antros dalies epizodą „Kaukė“ – ant grindų šalia savo kėdės nusviedusi įspūdingą juodo šilko fraką, puolė pasiutusiai veržliai ir kokybiškai skambinti džiazinį scherzo, kartais pritariant mušamiesiems instrumentams, o tuo pat metu pati beveik šoko, natūraliai reaguodama į džiaugsmu trykštančius virtuozinius pasažus. Gale net pašoko nuo kėdės ir pakėlė ranką lyg sušukdama „Mes nugalėjom!“. Muzikai perėjus į Epilogą, Guoda pasistatė natas ant piupitro ir ramiai užsivilko savo fraką, tarsi vėl įsiliedama į bendrą orkestro vaizdą. Džiugino visiška dirigento, orkestro ir solistės darna, traktuojant ansambliškai sudėtingą muzikos audinį.

Ieva Pakalniškytė

Pokalbis su ansamblio nariais

„Vaikščiojome Europos parlamento muziejuje Briuselyje. Audiogidas pasakojo apie Liuksemburgo ir Strasbūro architektūrą. Tai didžiuliai pastatai su aikštėmis, jų formos apvalios, atrodo lyg neišbaigtos. Senovės Graikijos Agora! Simbolizuoja kilimą, nuolatinį augimą. Šis vaizdinys žaibiškai susisiejo su mūsų trio, kuris jaučia didžiulį polėkį augti, tobulėti ir jame tvyro visiška demokratija, pradedant atliekamų kūrinių programos pasirinkimu ir baigiant laisvais pokalbiais su klausytojais koncerto metu“, – prisistato „Trio Agora“. Jame groja puikūs jauni muzikai. Buvęs M. Rostropovičiaus labdaros bei paramos fondo stipendininkas Žilvinas Brazauskas klarnetą studijuoja Berlyne, pernai jis sėkmingai pasirodė Vilniaus festivalyje su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru, diriguojant kanadietei Keri-Lynn Wilson. Violončelininkė Natania Hoffman studijuoja Briuselyje, prestižinėje Karalienės Elžbietos II muzikos mokykloje, o 2015 m. tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso I premijos laureatas Robertas Lozinskis šiuo metu fortepijono meistriškumą tobulina Glazge. Kokiomis aplinkybėmis ir kokiame mieste susitiko šis trio?

Algirdas Klova

Pokalbis su „Vinilo studijos“ leidėjais

Vinilinė plokštelė šiuo metu yra didelės pagarbos, gero tono ženklas, bet kam puiki dovana. Vinilas labai sparčiai atgimsta, jo populiarumas auga. Jeigu kas kadaise pardavė savo grotuvus, tai perka juos iš naujo, nes vinilo plokštelių gamyba suaktyvėjo visame pasaulyje. Daug jų šiemet pasirodė ir Lietuvoje. Plokštelių gamybos fabriko Lietuvoje nėra ir niekada nebuvo, todėl anksčiau jos buvo spausdinamos Sovietų Sąjungoje, o dabar dažniausiai Europos Sąjungoje. Leidyba užsiimančių firmų Lietuvoje taip pat daugėja, taigi Vilniaus knygų mugėje pakalbinau VšĮ „Vinilo studija“ patariamosios tarybos pirmininką Mindaugą Žilinską ir direktorių Artūrą Franckevičių.