Nesustabdomas Broja

Dar nenutilus sveikinimo plojimams, scenoje pasirodžius pianistui ir ne visiems spėjus patogiai įsitaisyti savo kėdėse, pasigirdo a la Debussy pasažai, išsklaidę bet kokį šnaresį. Galbūt kai kam tai buvo pirmasis susitikimas su 1999 m. tarptautinio M.K. Čiurlionio pianistų konkurso nugalėtoju Janu Krzysztofu Broja, arba dalyvavimas #grojabroja koncerte. Ir tai visai ne ką tik sugalvotas žodžių žaismas. Jau 1999 m. su dideliu dėmesiu ir susižavėjimu publika sakydavo: „Groja Broja!“  Taigi, ponios ir ponai, Broja sugrįžo!      

Erdvioje, visiškai pripildytoje „Vaidilos“ teatro salėje kovo 19 d. nuskambėjo mistiškasis  Debussy, išgrynintas barokinis perlas Johannas Sebastianas Bachas ir žadą atimantis Fryderykas Chopinas. Programą pradėjęs nuo antrosios Claude’o Debussy Preliudų knygos, tarytum žongliruodamas štrichais ir dinamika, Broja privertė mus galvoti, kad tai buvo sukurta tą pačią akimirką. Spontaniškumas, rodos, kilo be menkiausių pastangų ir besiklausydamas nugludintų perlų žėrėjimo galėjai pajusti, kokia trapi ta akimirka, tarsi bėgantis vaizdas pro traukinio langą. Tačiau tai niekaip negali būti vieninteliai žodžiai, kuriais apibūdintum brojiškąjį Debussy. Pianistas atvėrė kur kas daugiau garsinių potėpių, atskleidęs Debussy ne vien kaip impresionistą, bet ir kaip savotišką prancūziškojo spektralizmo (muzika, paremta paties garso ir jo spektro akustinėmis savybėmis) pradininką.

Fortepijono dinaminė paletė pranoko lūkesčius – pianistas meistriškai valdė kiekvieną atlikimo detalę, o jos visos be galo svarbios, pradedant balansu tarp abiejų rankų, pedalo naudojimu ir baigiant viso kūno koordinacija, lemiančia garso kokybę. Tačiau kalbėti apie techniką neturėtų būti tiek svarbu, įdomūs juk patys rezultatai ir meninė raiška. Ir vis dėlto negali sau leisti nukrypti į detales ir pamiršti patį Brojos rečitalio konceptą.

Štai pagrojęs didžiąją dalį XX a. pradžioje kurtų Debussy preliudų, Broja pakyla nuo fortepijono ir kai kas jau turbūt galvoja apie pertrauką prieš antrą koncerto dalį. Tačiau tikrasis intermezzo iš tiesų bus Bacho Partita Nr. 5 G-dur. Po minutėlės sugrįžęs pianistas be jokių įžangų tiesiog ima skambinti. Tarsi kas būtų jį perprogramavęs. Bachas – visiškai „švarus“, tačiau ne perdėtai sterilus. Toks, kokio reikia. Ir pirmoji rečitalio dalis baigta.

Koncerto kulminacijai pasirinkti visi 24 Chopino preliudai, op. 28. Visada įdomu stebėti, kaip pianistai pasirenka programą ir kokiu eiliškumu ją atlieka. Jei Broja būtų pradėjęs nuo Bacho ir baigęs Debussy (kitaip tariant atlikęs programą chronologine tvarka), tuomet tai būtų lyg koks „mokyklinis“, pernelyg taisyklingas variantas (gal net nuobodus), ir rečitalis įgytų kitokią potekstę, tarsi pianistas siektų perteikti muzikinę evoliuciją. Tad anaiptol nebūtina vadovautis tokia kliše. Rečitalių programos sudarymas – vienas svarbiausių ir įdomiausių aspektų kalbant apie bet kokį solinį koncertą. Broja į tai pažvelgė drąsiai, laužydamas stereotipus.

Kaip kartą yra pasakęs Edmundas Gedgaudas, interpretuoti gerai žinomą muziką – užduotis ne iš lengvųjų, taip pat ir klausytojui, nejučiomis lyginančiam interpretaciją su jau girdėtomis. Galiausiai pasąmonėje susiformuoja tam tikri lūkesčiai (tarsi jau egzistuotų standartas) kaip kūrinio žinojimo pasekmė. O tada jau pradedi laukti, kol atlikėjas sugros taip, kaip tu įsivaizduoji. Tačiau įvyksta kažkas visiškai netikėta – iškyla naujas vaizdinys ir pamažu atsiranda naujas suvokimas. Jeigu atlikėjui pavyksta pralenkti klausytojo lūkesčius, vadinasi, jis pasakė kažką naujo. Brojos improvizaciškumas atliekant Chopino preliudus tiesiog pakerėjo. Kai kas galbūt ginčysis, kad smagiausia buvo mėgautis Debussy spalvomis (o tai iš tiesų buvo nepakartojama), tačiau giliausią įspūdį paliko Chopinas – vienintelis romantikas Brojos programoje. Galbūt dėl savo neromantiškos interpretacijos. Tradiciškai tą „romantiškumą“ pianistai pratę perteikti pernelyg egzaltuota kūno kalba ir gerokai perspausdami, siekdami išgauti emociškai stiprų garsą. Romantinė (ir bet kuri kita) muzika be galo graži tik tuomet, kai kiekviena linija natūraliai ir labai subtiliai susilieja su pianisto emocijomis.         

Klausantis Chopino preliudų maloniai nustebino netikėta pianisto laiko tėkmės traktuotė, dinamikos pasirinkimas, jos kaita. Rečitalyje pianistas pasidalino savo kūrybinio proceso mintimis tarsi poetas, skaitantis savo eiles. Ypač žavios buvo tos akimirkos, kai suskambėdavo nepaprastai švelnus, lengvas piano, lėtai lėtai žengdamas pro tylos šydą. Toks intymus pažeidžiamumas tuo pat metu turėjo ir neįtikėtinos galios, stabdančios bet kokį pašalinį judėjimą.

Bisui nuskambėjo dar vienas Chopino preliudas ir galiausiai įsitikinome, jog klausydamas visų preliudų paeiliui pasijunti visiškai kitaip nei klausydamas vieno. Grodamas ciklą pianistas susikuria savo dramaturgiją, diktuojančią, kaip susijungs vieno pabaiga ir kito pradžia. Be to, pakinta kūrinių suvokimo forma. Broja šį skirtumą padėjo atskleisti atlikęs preliudą iš op. 45 kaip vieną atskirą miniatiūrą. Po šio biso stovėdama publika atkakliomis ovacijomis išsireikalavo dar dviejų. Ir Broja buvo dosnus. Beje, trys bisai po tokios sudėtingos programos gali tapti iššūkiu bet kuriam pianistui.

Pabaigai norėčiau įterpti Brojos žodžius iš jo pokalbio su muzikologe Lina Navickaite-Martinelli: „Būti muzikantu, kompozitoriumi, improvizatoriumi ir neturėti aistros – tiesiog neįmanomas derinys, iš karto pasmerktas pražūčiai.“ Brojos pasirodyme nepajutau nė krislelio abejonės, beprasmių atodūsių ar suvaidintų išgyvenimų. Tik žinojimą, ką nori perteikti.