Įvyko stebuklas?

Vyresnioji karta užaugo su vieninteliu legendiniu Jurgio Gaižausko „Buratinu“, o jų vaikams atsivėrė tikra įvairovė. Džiugina, kad Nacionalinis operos ir baleto teatras tapo svetingesnis lietuvių autorių veikalams ir netgi vaikiškoms operoms. Pastarųjų iniciatorė kartu su operos teatru yra Lietuvos kompozitorių sąjunga, 2008 m. paskelbusi konkursą vaikiškai operai sukurti. Ir štai jau matomi šio bendro darbo vaisiai: sceną išvydo Jono Tamulionio „Bruknelė“, Sigito Mickio kamerinė opera „Zuikis puikis“. Be to, prieš gerą dešimtmetį buvo įgyvendintas LNOBT ir meninės studijos „Diemedis“ bei trijų mokyklų pradinių klasių projektas „Statykime operą!“. Rasos Dikčienės vaikiškas operėles „Kabakšt kabaldakšt“ ir „Muzikantas, velnias ir perkūnas“ teatro scenoje tuomet atliko daugiau nei 400 Vilniaus darželių ir pradinių mokyklų jaunųjų artistų. Tai tik keletas pavyzdžių iš svarbiausios Lietuvos operos scenos. Reikia pripažinti, kad operų vaikams kūryba pakankamai gyvybinga, pastarąjį dešimtmetį jų rasime įvairiuose Lietuvos teatruose – Zitos Bružaitės „Grybų karas ir taika“, Tomo Kutavičiaus „Nykštukas Nosis“, Antano Jasenkos „Dryžuota opera“ Kauno valstybiniame muzikiniame teatre, Antano Kučinsko „Bulvinė pasaka“, vėliau „Makaronų opera“ Klaipėdos muzikiniame teatre ir kt.

Jei kas mano, jog vaikiškų operų yra mažai dėl teatrų kaltės ar autorių tingumo, labai klysta. Iš tiesų taip yra todėl, jog kūrėjams tai – milžiniška atsakomybė. Sukurti operą vaikams yra didelės drąsos, ryžto, pasirengimo ir ypatingo jautrumo reikalaujantis darbas. Be to, ne bet kas rizikuoja savo kūrybą pasitikrinti pačiu teisingiausiu ir nuoširdžiausiu katalizatoriumi – vaikais. Progą apie tai pasvarstyti suteikė kovo 4-osios vakarą įvykusi Ramintos Šerkšnytės operos vaikams „Penki Merės stebuklai“ pagal Ramutės Skučaitės libretą (Pamelos Travers „Merės Popins“ ir kitų autorių kūrinių motyvais) premjera. Iš karto prisipažinsiu, kad mačiau pirmą dalyvių sudėtį šeštadienį, tad čia pasidalysiu tik pirmuoju įspūdžiu (kita sudėtis pasirodė sekmadienio dieniniame spektaklyje).

Šerkšnytės pavardė jau leidžia tikėtis kokybės ženklo. Tai tarptautiniu mastu pripažinta kūrėja. 2008 m. ji pelnė Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją, 2011 m. tapo kompozicijos konkurso „Coup de Coeur des Jeunes Musiciens“ (Monakas) laureate. 2005 ir 2011 m. jos „Sūkurys“ bei „Vasarvidžio giesmė“ buvo rekomenduojami UNESCO organizuojamoje Tarptautinėje kompozitorių tribūnoje Vienoje (International Rostrum of Composers). Jos kūrinius groja ne tik Lietuvos atlikėjai bei orkestrai, bet ir „Kremerata Baltica“, Bavarijos radijo simfoninis orkestras, Arditti kvartetas, „Strasbūro mušamieji“ bei kt. Šerkšnytė labiausiai garsėja savo simfonine kūryba – pripažinimo sulaukė jos „Aisbergas“, „Ugnys“, o, pavyzdžiui, dar bebaigiant studijas parašytas „De Profundis“ styginiams pasaulio koncertų salėse jau skambėjo apie 100 kartų ir buvo atliktas daugiau kaip 20 įvairių pasaulio orkestrų.

Beje, Šerkšnytė 2005 m. buvo apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“ kaip geriausia teatro kompozitorė. Tai, ko gero, buvo pirmas žingsnis operos scenos link – sukurti operą, kaip pati prisipažįsta, svajojo nuo vaikystės. Tokio pobūdžio kūrybos pranašu laikyčiau jos 2007 m. parašytą „Mažojo princo pasaką“ fleitai ir kameriniam orkestrui (inspiruotą Antoine’o de Saint-Exupéry knygos „Mažasis princas“). „Savo kompozicijoje norėjau perteikti šviesią Exupéry knygos nuotaiką ir sukurti charakteringas svarbiausių personažų muzikines scenas. Kadangi šis kūrinys visų pirma yra orientuotas į vaikų auditoriją, naudojau nesudėtingą muzikinę kalbą, kurios pagrindą sudaro raiškūs ritmai ir melodijos“, – yra rašiusi kompozitorė. Šios mintys identiškai tinka ir „Penkiems Merės stebuklams“.

Labai patiko, kad kompozitorė pasirinko tradicinę operos formą ir pateikė tikrą operą – su uvertiūra, arijomis, duetais, chorais, net keliais rečitatyvais, palydimais klavesino. Tai gali pasitarnauti ir edukaciniam tikslui. Prie viso to pati muzikos kalba, žinoma, šiuolaikinė. Tačiau tėveliams, bijantiems vaikus nuvesti į šiuolaikinę operą, nereikia nuogąstauti: Šerkšnytė sugeba moderniomis priemonėmis sukurti lengvai klausomą muziką su gražiomis melodijomis, spalvinga ir sodria harmonija, charakteringais tembrais, gyvais ritmais, neleidžiančia nuobodžiauti tempų, metrų kaita.

Operos partitūra – kaip iki tolimiausių horizontų išplėtota simfoninė drobė, kas būdinga Šerkšnytei. Anot dirigento Juliaus Geniušo, „muzika kalba už tekstą“. Taip, muzika čia papasakoja visą istoriją, todėl dirigentui ir orkestrui teko pagrindinis ir sunkiausias uždavinys – perteikti autorės, tarytum Merės, sukurtą stebuklą. Ir jis, sakyčiau, įvyko. Prie to prisidėjo ir nuoširdus Juliaus Geniušo darbas su orkestru, įsiklausymas, azartiškas pasinėrimas į naują partitūrą. Prieš premjerą dirigentas džiaugėsi, jog kompozitorė nenuėjo lengviausiu keliu ir muzikos nesupaprastino, nepataikavo neva to reikalaujančiam vaikų skoniui. Per visą spektaklį, orkestro puikiai atliekama, vilnijo įvairiomis spalvomis žaižaruojanti, reljefiškai raiški muzikinė drobė. Tekanti lyg Wagnerio „begalinė melodija“, ji nešė į užburtą pasaulį. Muzikoje pasigirsdavo ir vos apčiuopiami atgarsiai iš pažįstamų įvairių Vakarų Europos kompozitorių kūrinių, o tai jai suteikė ir skoningos stilizacijos bruožų. Tiesa, vietomis autorė tą tėkmę pristabdo klasikinėmis kadencijomis, išgrynintais tonalumo plotais, aiškiomis darinių pabaigomis. Tai lyg orientyrai, kurie padeda solistams, pavojingai nardantiems po plačius partitūros vandenis. Mažiesiems dalyviams Ugnei Skairytei (Elė) ir Gabrieliui Valentinovičiui (Simas) buvo skirtas rečitatyvinis, o daug kur ir kalbamas tekstas. Tai vaikams neapsunkino kuriamų vaidmenų, jie atrodė įsijautę, puikiai orientavosi scenoje, buvo tikri šaunuoliai. Beje, operoje dalyvavo ir daugiau vaikų – gražiai į veiksmą įsiliejo jaunosios balerinos, mimanso artistai. Visą grandiozinį dalyvių būrį, kurio pagrindą sudarė teatro choras (vadovas Česlovas Radžiūnas), suvaldė ir kiekvienam judesių prigalvojo choreografas Dainius Bervingis, akį malonino paprasta ir funkcionali Gintaro Makarevičiaus scenografija, skoningi Julijos Skuratovos kostiumai, neįkyri šviesų žaismė (Audrius Jankauskas).

Su visiškai nauja operos medžiaga ekstremaliai teko dorotis ir patyrusiems solistams – Joanai Gedmintaitei (Ponia Ben) ir Liudui Mikalauskui (Ponas Benas). Galbūt dėl premjerinio jaudulio Ponios personažas atrodė šiek tiek perspaustas, nervingas, tai išdavė ir dainavimo maniera. O Ponas Benas buvo, priešingai, per daug ramus ir lyriškas. Su niekuo nesupainiojamas L. Mikalausko tembras ypač ryškiai skleidėsi lyriškose vietose, nors, mano nuomone, tokie epizodai į gyvybingą vyksmą įnešė ne tik pageidaujamo kontrasto, bet ir eklektiškumo. Vis dėlto neabejoju, kad J. Gedmintaitė ir L. Mikalauskas savo vaidmenis ateityje labai stilingai nugludins. Neryškios, nedidelės partijos buvo skirtos paslaptingam dailininkui Vincentui (Žygimantas Galinis), Karaliui (Liudas Norvaišas), tačiau tvarkingas jų dainavimas ir smarkokai išsiskiriantys kostiumai gražiai pritapo prie bendro vaizdo.

Pagrindinį – Merės – vaidmenį atlikusi Jomantė Šležaitė atrodė labai drąsiai ir užtikrintai. Ar tas pamokomas auklės tonas jai prie širdies? Ko gero, taip. Man, prisipažinsiu, nelabai. Tačiau Merės arijos skambėjo puikiai, su sudėtinga melodika ir ritmika solistė susidorojo nepriekaištingai. Reikia pasakyti, jog Merė, kaip spektaklio ašis, patikimai atlaikė visą jai tekusį emocinį krūvį, pabaigoje nė truputėlio neišsisėmė.

Kaip sakoma, gera operos režisūra yra ta, kuri vizualiais sprendimais neužgožia muzikos, o padeda jai suskambėti. Šią sąlygą išpildė režisierius Kęstutis Jakštas. Jo suvaldyta kaleidoskopiškai besikeičiančių situacijų, nuotaikų, realybės ir stebuklo, rimties ir vaikiškumo, pokštų ir lyrikos kontrastų mozaika – o visa tai sutelkta pačioje muzikoje – leido netrukdomiems girdėti ir netrikdomiems žiūrėti. Režisieriaus manymu, ši opera skirta ne tik vaikams, bet ir tėvams – kad geriau suprastų vaiko pasaulį. O gal atgaivintų suaugusiųjų vaizduotę, primintų užslėptą pasakos troškimą? Tokią potekstę taip pat jaučiau. Tiesa, keli režisūriniai sprendimai man vis dėlto sukėlė abejonių. Pirmiausiai – kone siurrealistiniai kūdikių dvynių pasirodymai scenoje, primenantys judančius tortus su galvomis. Manyčiau, jog ir vaikams Saulei Žalalytei bei Adui Bartkui skirtas nebylus „vaidmuo“ (kūdikių balseliai girdisi iš įrašo), ko gero, buvo tikra kančia, ir kaskart tai sutrikdydavo nuoseklų vyksmą. Man kilo mintis, jog pakaktų tuos veikėjus palikti nematomus, paslaptingus, o Merės dialogas su jais gali vykti ir be vizualaus iliustravimo.

Kita abejonė apniko per vieną stipriausių viso veikalo intrigų – Merės pasirodymą. Po „nevykusių auklių“ atrankos, Ponia Ben ir Ponas Benas yra visiškai nusivylę ir susitaiko su mintimi, jog geros auklės neras (šį momentą, matyt, atpažino daugybė salėje sėdėjusių tėvų...). Beje, čia tuoj pat noriu pagirti puikiai dainavusius ir charakteringus vaidmenis sukūrusius Inesą Linaburgytę (Auklių Auklė), Indrę Anankaitę (Panelė) ir ypač profesionalų Tomą Pavilionį (Auklius), trumpame epizode humoristiškai perteikusį stačiai maniakiškus savo herojaus išgyvenimus. Tačiau po to pasirodančios pagrindinės veikėjos – Merės atsiradimas (tėvams užsnūdus, o jai įžengus iš veidrodžio), nors buvo ir įdomus, pritrūko efektingumo. Girdėjau vaikus aplink klausinėjant: „Tai čia jau ta Merė atėjo?“ Merės pasirodymas, manyčiau, turėtų sukelti stipresnį netikėtumo efektą ir tos intrigos neapleisti per visą spektaklį.

Nuostabus buvo pirmo veiksmo finalas: ir vaizdo projekcijos su žiedlapiais (dailininkas Rimas Sakalauskas), besimainantys su orkestro tembrų žaisme, ir darniai dainuojantys choras bei solistai, ir tikrai stebuklingas muzikos paveikumas. Pagalvojau, jog tai tiktų pagrindiniam veikalo finalui – paliktų publiką ir tuo momentu nuščiuvusius vaikus su patirto grožio jausmu. Tačiau paskutinis, penktasis, operos paveikslas parke, kuriame susiburia visi veikėjai, vyko gana chaotiškai, orkestro, choro ir solistų tutti susiliejo į pernelyg tirštą ir sunkią faktūrą. Ilgainiui visa tai prailgo... Iš vyksmo scenoje sunku buvo suprasti siužeto mintį, kad tarp žmonių atsiranda jų šešėliai, laisvi ir savarankiški, su žmonėmis jie geria arbatą, o nuostabi pilnatis paskatina visus tapti nuoširdžius ir atvirus. Tik Merės atsisveikinimas su vaikais buvo šiek tiek aiškesnis. Spektaklio epilogo muzika taip pat reikalauja labiau stilistiškai išgryninto sprendimo. Kaip pateikiama siužete, veiksmas vyksta ponų Benų namuose, kur visi perskaito Merės paliktame lagamine rastą raštelį: „Vaikai geri, vaikai jautrūs, vaikai turi vaizduotę...“ Staiga ponas Benas pakviečia visus prie lango pažiūrėti į ką tik nušvitusią žvaigždę. Visi išgirsta liejantis Merės-Žvaigždės balsą... Matyt, pritrūko laiko šį paskutinį spektaklio akcentą paversti įspūdingu paskutiniuoju stebuklu...

Tai tik pirmo įspūdžio padiktuoti pastebėjimai. Tačiau ir statytojai, ir publika spektaklyje susidūrė su vienintele realia ir rimta problema: neįmanoma suprasti nei solistų, nei choro dainuojamų žodžių. Iš šio problemiško konteksto iškrito tik Rafailas Karpis (Ponas Tonas), kuris stebuklingai aiškiai ir suprantamai išdainavo visus savo partijos žodžius. Suprasti operos siužetą padėjo viršuje rašomi lietuviški titrai (šalia angliškų). Tačiau ką daryti vaikams, kurie nemoka skaityti? O ir mokantieji greičiau stebės sceną, o ne skaitys tekstą. Dėl geresnio garso spektaklyje naudojami mikrofonai, deja, negelbsti, kartais net priešingai, garsas ne visuomet sėkmingai subalansuojamas. Šio nelengvo uždavinio sprendimą sunkina ir tai, jog kompozitorė dažnai naudoja greitakalbę, apstu greito tempo arijų, smulkios ritmikos. Taip sodrios faktūros ir spalvingame muzikos vandenyne žodžiai skęsta lyg smulkios žuvelės...

Tikiuosi, statytojai pamažu kai ką koreguos ir opera taps tikra teatro repertuaro puošmena. Nepaisant kai kurių pasitaikiusių kliuvinių, jau dabar tai yra neeilinis įvykis muzikos padangėje. Ar šią operą pamils vaikai? To prognozuoti niekas negali. Operos edukaciniai renginiai prieš spektaklius – puikus sumanymas. Juose pabuvoję mažieji, ypač moksleiviai, tikrai jautriau žiūrės šį spektaklį. Tačiau žinau ir vieną amžiną dalyką: jei kuriama nuoširdžiai, nemeluojama, vaikai visados tai pajus. O Šerkšnytės opera taip ir sukurta.