7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

Šiuolaikinė muzika yra azartas

Pokalbis su dirigentu Karoliu Variakoju

Goda Marija Gužauskaitė
Nr. 12 (1206), 2017-03-24
Muzika
Karolis Variakojis. Artūro Arti nuotr.
Karolis Variakojis. Artūro Arti nuotr.

2013 m. savo svajonių drąsiai siekiantys jaunieji menininkai ryžosi suburti šiuolaikinės muzikos ansamblį „Synaesthesis“. Vos per ketverius metus kolektyvas pelnė pripažinimą Lietuvos bei užsienio šiuolaikinės muzikos scenose. Apie ansamblio muzikinę veiklą bei atlikimo meną kalbamės su kolektyvo įkūrėju, dirigentu Karoliu Variakoju.

Kolektyvas gyvuoja jau ketverius metus. Kaip kilo mintis suburti šiuolaikinės muzikos ansamblį?

Pradžia buvo M.K. Čiurlionio menų mokyklos abiturientų opera ir mano laidos „fanatikų“ būrelis: aš, mano geri draugai, muzikantai ir kompozitoriai Andrius Arutiunianas, Gintaras Dautartas, Dalia Golovackytė ir Dimitrijus Berezinas. Nusprendėme kurti savo operą. Vieni turėjo literatūrinių gabumų, kiti pašaukimą kurti muziką. Tuo metu Andrius buvo apsėstas neoklasikinio Naujosios Vienos mokyklos stiliaus, tad tai persismelkė ir į mūsų operą. Palyginus su tuo, ką menų mokyklos abiturientai darydavo iki tol, mūsų iniciatyva atrodė labai žavi ir nutrūktgalviška. Prisijungė ir daugiau šiuolaikiškai skambančiai muzikai neabejingų draugų. Taip supratome, jog norime ir toliau groti šiuolaikinę muziką.

Į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją įstojau su mintim įkurti šiuolaikinės muzikos ansamblį! Ilgai apie tai visiems kalbėjau, bet nieko konkretaus nesiėmiau, buvau užsiėmęs simfoninio dirigavimo studijomis. Kartą, jau būdamas trečiame kurse, akademijoje, prie kavos aparato, pamačiau profesorių Rytį Mažulį ir priėjęs tariau: „Aš sukursiu šiuolaikinės muzikos ansamblį!“. Jis pasižiūrėjo į mane ir tarė: „Gerai.“

Pirmą koncertą surengėme 2013 m. kovo mėnesį. Grojome LMTA Kompozicijos katedros studentų kūrinius. Anot doc. Ričardo Kabelio, tai buvo vienas didžiausių katedros organizuotų renginių per visą LMTA istoriją. Šiuo koncertu deklaravome šiuolaikinės muzikos ansamblio „Synaesthesis“ atsiradimą ir pradėjome kūrybinę veiklą. Nuo pradžių ir dabar labai daug padeda jaunasis kompozitorius Dominykas Digimas.

O kaip pasirinkote būtent tokį kolektyvo pavadinimą?

Paskatintas savo draugo, skulptoriaus ir vizualiųjų menų kūrėjo Kristijono Zakaro, pradėjau lankytis ir kitose meno erdvėse, bendrauti su įvairių sričių jaunaisiais menininkais. Tuomet man kilo mintis, kad muzika gali būti sudedamoji tarpdisciplininio meno dalis. Šis suvokimas persikėlė ir į kolektyvo koncepciją. Ansamblis ir jo veikla – tai atvirumas menų sintezei, tarpdiscipliniškumui.

Ar ansamblio sudėtis taip pat yra atvira, ar vis dėlto nekintanti?

Dabartinė sudėtis susiformavo nuo pasirodymo parodoje „Sput“, 2013 metais, Vilniaus planetariume. Atlikome Kristijono Zakaro performansą „Infinity“, kuriam muziką rašė Andrius Arutiunianas. Kompozicijos katedros koncerte grojo jau apie penkiolika žmonių. Kaip pastovi sudėtis liko elektrinės gitaros, klarnetai (bosinis ir in B), fleita, saksofonai (altinis ir baritoninis), trombonas, klavišiniai ir keletas styginių instrumentų (smuikas, altas, violončelė ir kontrabosas). Visi esame geri draugai ir sudarome nekintančią kolektyvo sudėtį, kas ir buvo viena iš ansamblio idėjų. Žinoma, norėti, kad visuose koncertuose grotų vis tie patys žmonės, yra praktiškai neįmanoma. Tačiau visada siekiau, kad ansamblio veikla nebūtų tik projektinis susibėgimas, o egzistuotų kaip tradicija, atsirastų susigrojimas ir įdirbis. Šiuo metu kolektyvo sudėtis yra nusistovėjusi, o atlikėjai noriai specializuojasi šiuolaikinės muzikos atlikimo srityje. Džiaugiuosi, kad mano svajonė suburti šiuolaikinės muzikos ansamblį tapo savarankišku reiškiniu, kurio likimas priklauso nuo mūsų visų.

„Synaesthesis“ spėjo ne tik įsitvirtinti „Gaidos“, „Druskomanijos“ festivaliuose, elektroakustinės muzikos festivalyje „Ahead“, bet ir nerti į tarptautinius vandenis – 2016-ųjų vasarą dalyvavote „Tarptautinėje vasaros akademijoje“ Austrijoje. Jūsų pasirodymą pernai „Gaidoje“ gyrė pats Michaelas Gordonas. Gal galėtum apžvelgti, kas buvo tie labiausiai įsiminę ansamblio veiklos įvykiai?

Vieni svarbiausių pasirodymų buvo jau minėtoje „Sput“ parodoje, koncertas bei paskaitų ciklas Šiuolaikinio meno centre kartu su olandų garso menininku Yannisu Kyriakidesu 2014 metais. Taip pat site specific performansas Vilniaus dailės akademijoje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje rengtas reprezentacinis ansamblio pasirodymas ir pernai vykęs „Koncertas tėra žaidimas“. Visus išvardinti būtų nelengva.

Koncertas 2016-ųjų „Gaidos“ festivalio scenoje atlikimo prasme buvo didžiausias mūsų pasiekimas, tačiau dar negalime lygintis su tokių kolektyvų kaip „Ictus“ ar „Klangforum Wien“ kokybe. Jie šiuolaikinę muziką groja nepriekaištingai. Nuolatos atkakliai siekiame tobulinti savo atlikimą ir nenusileisti minėtiems kolektyvams.

Didžiausias iššūkis „Gaidoje“ mums buvo kūrinių sudėtingumas. Atlikome Gérardo Grisey „Vortex Temporum I, II, III“, Michaelo Gordono „For Madeline“ ir „acdc“. Programa buvo labai įvairi: atlikome ir Simono Steeno-Anderseno „Amid“ bei premjerinį Matthiaso Leboucher „Underwards II“. Visi kūriniai reikalavo dėmesio ir kruopštaus darbo, precizikos. Dalyvavimas „Gaidoje“ padėjo geriau susigroti, o tai suteikė dar aiškesnio profesinio kryptingumo.

Ne paslaptis, kad norint gerai atlikti šiuolaikinę muziką reikia nuolatos ja domėtis, ją studijuoti. Praėjusią vasarą vykome į tarptautinę vasaros akademiją Austrijoje, kur mokėmės Gérardo Grisey muzikos atlikimo subtilybių. Įgavome vertingų žinių ir pamatėme, kad šiuolaikinė muzika tikrai yra atskiras, sudėtingas mokslas. Kolektyvo nariams tai inspiravo ir profesinio apsisprendimo minčių – ar tikrai noriu groti tokią muziką? Ar šiuolaikinė muzika taps svarbiausia mano, kaip muzikanto, veikla? Kuo labiau į ją gilinamės, tuo labiau ji reikalauja kiekvieno iš mūsų sąmoningo apsisprendimo. Šią vasarą planuojame vėl dalyvauti tarptautinėje vasaros akademijoje Austrijoje. Taip pat mezgame ryšius su Niujorke vyksiančiu „Bang on a Can“ vasaros muzikos festivaliu ir svarstome galimybę studijuoti šiuolaikinės muzikos atlikimą „Ictus“ rengiamoje akademijoje.

„Synaesthesis“ ansamblį sudaro asmenybės, menininkai, kurie dėl tolerantiškos atmosferos gali laisvai skleistis. Tai, sakyčiau, atspindi ir jūsų įvaizdis: tarsi vengiate klasikinės koncertinės aprangos kanono. Ar tai taip pat yra viena iš ansamblio idėjų?

Matyt, toks aprangos stilius liko nuo revoliucingos idėjos naikinti romantizuotą muzikanto, kaip išskirtinio, vaizdinį. Norime parodyti, kad atlikėjas yra toks pats žmogus, kaip ir kiti. Apskritai, aprangos nesureikšminame. Tiesiog atrodome tvarkingai ir paprastai.

Kas lemia jūsų repertuaro pasirinkimą?

Šiuo metu dažnai tenka prisiderinti prie festivalių formatų, jų reikalavimų. Jei repertuarą renkamės tik patys, grojame tai, kas tuo metu mums atrodo įdomiausia. Savo iniciatyvą gali reikšti kiekvienas. Taip jau susiklostė, kad dažniausiai repertuarą pasiūlau aš, Dominykas arba Marta Finkelštein, kuri šiuo metu aktyviai dalyvauja ansamblio veikloje. Jeigu kiti prisijungia prie idėjos įgyvendinimo, vadinasi, jiems tai įdomu.

Ar renkatės ansamblio sudėtį atitinkančius kūrinius, ar juos aranžuojate savo sudėčiai?

Jeigu kūrinius užsakome, pateikiame savo sudėtį. Kai grojame jau seniau parašytus kūrinius, stengiamės rinktis taip, kad opusai atitiktų mūsų sudėtį. Kadangi ji yra gana universali, aranžuočių mums dar niekada neprireikė.

Ką tau, kaip dirigentui, reiškia dirbti su šiuolaikinės muzikos kolektyvu?

Labai daug iššūkių! Santykis su žmogumi nedideliame ansamblyje yra daug asmeniškesnis nei orkestre. Čia egzistuoja visai kitokie darbo ir retorikos principai. Dirbdamas su „Synaesthesis“ turiu galimybę išbandyti savo dirigavimo technikos paveikumą, naujus metodus.

Sakyk, ar studijuodamas pas profesorių Juozą Domarką išmokai taip energingai diriguoti, ar tai tavo išskirtinis braižas?

Profesorius Domarkas yra gana energingas, tačiau specialiai manęs to nemokė. Tai galbūt yra mano būdo bruožas. Diriguodamas stengiuosi perteikti muzikos tėkmę. Perfrazuosiu filosofo ir literatūros kritiko George’o Steinerio posakį: kol nemoki eilėraščio arba, šiuo atveju, muzikos kūrinio atmintinai, tol negali sakyti, kad gali ją įvertinti, iš tiesų perteikti. Tai turi būti visiškai įsismelkę į tavo pasąmonę.

O kaip tu į ją įsigilini?

Dėl pačios interpretacijos visada turiu daug klausimų: koks turi būti tempų, tembrų, dinamikos santykis kūrinyje? Iš amerikiečių muzikologo Alexo Rosso straipsnio „Infernal Machines: How Recordings Chenged Music“ („Pragaro mašinos: kaip įrašai pakeitė muziką“) supratau, kad tai labai keblūs klausimai. Dažnai dėstytojai sako: „ne, tu groji negerai. Reikia groti taip“, arba „paklausyk įrašą, ten groja taip, kaip reikia groti“. Ne visai sutinku su tokiu požiūriu, todėl dažnai mano ir dėstytojų nuomonės išsiskiria. Kaip tik stengiuosi įrašų klausytis kuo rečiau.

Sugalvoti savo interpretaciją visada sudėtinga. Tenka ir išsirašyti tam tikras kūrinio vietas, ir išsipiešti. Tuomet, kai jau turiu padaręs keletą savo interpretacijos variantų, paklausau įrašų ir, palygindamas su jais, nusprendžiu dėl galutinės versijos. Kartais sunku pasakyti, kuri interpretacija yra „teisingiausia“. Žinoma, egzistuoja dalykai, kuriuos gali išgirsti, tačiau ne visada gali ar privalai tobulai išpildyti. Juk jeigu nesu nei prancūzas, nei vokietis, tai ar negaliu atlikti jų muzikos? Ar tik jie tai gali padaryti „teisingiausiai“? Bet galime žvelgti kur kas paprasčiau – reikia daugiau mėgautis pačia muzika! Mano, kaip dirigento, užduotis yra kūrinio atlikimo konstrukcija: suręsti rėmą, karkasą, o visa kita – tai jau filosofija.

Diriguoti tau tenka ne tik šiuolaikinę muziką. Pernai jaunųjų atlikėjų koncerte „Atžalynas“ kartu su Lietuvos nacionaliniu simfoniniu orkestru atlikote Igorio Stravinskio siuitą iš baleto „Ugnies paukštė“. Taip pat grojote Ludwigo van Beethoveno, Johanneso Brahmso, Jeano Sibelijaus bei Maxo Brucho kūrinius. Vis dėlto, kam priklauso tavo širdis – šiuolaikinei ar jau klasika tapusiai muzikai?

Visada, kai išgirstame Piotro Čaikovskio ar Sergejaus Rachmaninovo kūrinius, mūsų širdys yra ten! Kaip Jonas Aleksa yra pasakęs, „mūsų širdis turi būti atvira viskam“. Dirigentui kūrinys gali apskritai nepatikti, tačiau jis privalo jį perteikti muzikantams, kad šie grotų su įkvėpimu. Šiuolaikinė muzika man – azartas. Tai yra tai, kas mūsų menininkų kartai aktualu. Man įdomu pamatyti, išgirsti muziką, kuri yra kuriama ir atliekama dabar, XXI amžiuje. Tačiau mano, kaip dirigento, širdis priklauso visai muzikai.

Karolis Variakojis. Artūro Arti nuotr.
Karolis Variakojis. Artūro Arti nuotr.
„Synaesthesis“. Artūro Arti nuotr.
„Synaesthesis“. Artūro Arti nuotr.
„Synaesthesis“. Siglind_Buchmayer nuotr.
„Synaesthesis“. Siglind_Buchmayer nuotr.
„Synaesthesis“. Nacionalinės dailės galerijos archyvo nuotr.
„Synaesthesis“. Nacionalinės dailės galerijos archyvo nuotr.