7md.lt
Kas kur kada 7md rekomenduoja Savaitės filmai 7md meno projektai Kultūra vaikams Skelbimai Paieška m-puslapiai
7md.lt

PAREMKITE
7 meno dienas
SMS žinute

Maratonas muzikos platybėse

Išskirtinis Aleksandro Rammo ir Dariaus Mažinto koncertas Nacionalinėje filharmonijoje

Aldona Eleonora Radvilaitė
Nr. 12 (1206), 2017-03-24
Muzika
Rammas ir Darius Mažintas. D. Matvejevo nuotr.
Rammas ir Darius Mažintas. D. Matvejevo nuotr.

Retą progą per vieną koncertą išgirsti visas penkias Ludwigo van Beethoveno Sonatas violončelei ir fortepijonui turėjome kovo 12 d. Kauno valstybinėje filharmonijoje, o kovo 15 d. Vilniuje, Nacionalinėje filharmonijoje. Griežė lietuviškų šaknų turintis violončelininkas iš Rusijos Aleksandras Rammas ir puikiai mūsų klausytojams žinomas Darius Mažintas. Tokio sudėtingo uždavinio atlikėjai imasi retai. Reikia labai mėgti šio didžio kompozitoriaus kūrybą, pasitikėti savo profesionalumu, kad pavyktų perteikti giluminius šios šimtmečiais nutolusios muzikos klodus, įveikus techniškai sudėtingus virtuozinius tekstus, įtikinti klausytojus kompozitoriaus sumanymų vertybėmis. Beethovenas sonatas kūrė per tris savo gyvenimo tarpsnius – 1796, 1808 ir 1815 metais. Kompozitorius, dar ir pianistas, savo sonatose fortepijonui su violončele daug dėmesio skyrė komplikuotai fortepijono partijai, kurioje yra įpinta daugybė greitų pasažų. Juos reikia ne tik profesionaliai įveikti, bet ir sugebėti įprasminti. Be to, skambinant dideliu šiuolaikišku fortepijonu, būtina subtiliai koncentruoti dėmesį į trapaus instrumento – violončelės – garso išgavimo galimybes, neuždengti savo skambesiu net ir palyginti švelnaus kiekvieno instrumento originalaus tembro. Svarbus ir dviejų labai skirtingų muziką skleidžiančių aparatų ansambliškas suderinamumas (fortepijono dangtis buvo visiškai pakeltas). Beje, Vilniuje girdėjau gražų Kremonos meistro Gabriele’s Jebrano Yakoubo (g. 1978 m. Sankt Peterburge) pagamintos violončelės skambesį.

 

Prestižinių violončelininkų konkursų „Paulo Cello Competition“ Helsinkyje (2013), P. Čaikovskio (2015) Maskvoje sidabro medalio bei keleto kitų varžytuvių nugalėtojas Aleksandras Rammas jau ne kartą yra griežęs Lietuvoje. Jo mama – lietuvė, todėl talentingas muzikas šneka ir lietuviškai. Įvairių tarptautinių konkursų laureatą Darių Mažintą, festivalyje „Holland Music Sessions“ (Olandija) su violončelininku Glebu Pyšniaku laimėjusį programą „New Masters on Tour“, suteikiančią teisę pasirodyti garsiausiose Europos salėse, 2013–2014 m. ėjusį kultūros viceministro pareigas, o šiuo metu – koncertų organizacijos „Vaidilos klasika“ meno vadovą, palankiai vertina jo atliekamas programas girdėję melomanai. Maestro Saulius Sondeckis 2010-aisiais yra sakęs: „Darius Mažintas savo muzikalumu ir savita, įdomia interpretacija jau pelnė mūsų klausytojų pripažinimą. Šis pianistas yra vertas ir tarptautinės publikos dėmesio.“

 

Vilniuje besiklausydama šių dviejų talentingų profesionalų atliekamų sonatų stebėjausi, kaip lengvai, tarsi be pastangų, jie grojo techniškai sudėtingus tekstus, trijų dalių programoje įgaudami vis daugiau pasitikėjimo savo galimybėmis, vis labiau įsigilindami į muzikos turinį ir vis geriau ansambliškai derindami skambesius. Nuo pirmųjų sonatų, op. 5 (Nr. 1, F-dur ir Nr. 2, g-moll ) susidarė įspūdis, jog iš fortepijono (plačiai pakeltu dangčiu) sklindantys skaidrūs, ryškūs virtuoziniai pasažai kiek kontrastuoja su šiltais, kameriniais violončelės tembrais, juolab kad stygininkai vibruodami stygas gali romantiškiau perteikti besitęsiančių garsų grožį. Atrodė, jog atlikėjai taupo savo vidinę energiją brandesniems kompozitoriaus opusams, panašiai kaip sportininkai maratonininkai, galvodami apie ilgą distanciją, – jėgas. Todėl šių ganėtini ištęstų, po pusvalandį trukusių sonatų atlikimas buvo kiek monotoniškas.

 

Kur kas įdomiau ir emocine prasme ryškiau nuskambėjo antroje koncerto dalyje pagrota populiariausia Beethoveno Sonata Nr. 3 A-dur, op. 69, kurią 1927 m. Paryžiaus Operoje labai įspūdingai atliko XX a. pradžios įžymybės Alfredas Cortot ir Pablas Casalsas. Puiki mūsų violončelininkė, profesorė Silvija Sondeckienė savo studijų metais Maskvos konservatorijoje šios sonatos traktuotę tobulino žymaus kamerinio ansamblio klasės profesoriaus Marko Milmano pamokose, grieždama su Dmitrijaus Šostakovičiaus sūnumi Maksimu, kurį, pasakoja, profesorius vis pabardavo už grojimą kitoje oktavoje. Improvizacinio pobūdžio muzikos įvairovė, lėtosios dalies Adagio cantabile grožis įkvėpė ir A. Rammą su D. Mažintu įlieti dar daugiau dvasinių pastangų muzikos prasmėms perteikti. Beje, traktuodamas Beethoveno muziką, pianistas atskleidė kitą savo talento aspektą: neseniai „Vaidilos“ teatre akompanuodamas Merūnui Vitulskiui jis buvo nusiteikęs itin romantiškai ir lyriškai, o šiame koncerte pasirodė kaip ryžtingai, valingai ir be priekaištų virtuoziškai skambinantis profesionalas.

 

Ryškiausiai ir įdomiausiai nuskambėjo trečioje vakaro dalyje meistriškai atlikta Sonata Nr. 4 C- dur, op. 102, Nr. 1, prie kurios yra autoriaus prierašas „Freie Sonate“ („Laisvoji sonata“), suteikiantis muzikantams atlikimo saviraiškos laisvę. Atrodė, jog į šią vėlyvąją tobulai sukomponuotą Beethoveno muziką A. Rammas ir D. Mažintas sutelkė visas savo dvasines jėgas, siekdami atskleisti kuo daugiau autoriaus čia sudėto sumanumo ir brandumo. Giluminės muzikos prasmės, atsiverianti kosminė išraiškingų garsų platybė, nauja muzikinė kalba tiesiog stulbina savo nemirtingumu!

 

Įspūdingai nuskambėjo ir paskutinė Sonata Nr. 5 D-dur, op. 102, Nr. 2. Kaip dauguma Beethoveno vėlyvosios kūrybos opusų, abi šios kompaktiškos trukmės (kiekviena apie 15 minučių) sonatos žavi prasmingumu, išraiškingumu, turtinga kūrybine vaizduote. Puiki šios sonatos antra dalis Adagio con molto sentimento d’affetto, A. Rammo ir D. Mažinto traktuojama, malonino klausą savo ramybe, įsiklausymu į lėtai tekančią tylią muzikos giją. Kiek daugiau problemų atlikėjams sukėlė šios palaimingos būsenos įsiliejimas į sudėtingą ir audringą finalą Allegro fugato. Čia ryškiai dominavo per garsūs galingo fortepijono skambesiai, kulminacijose užgožiantys kad ir labai temperamentingai griežiantį A. Rammą ir neleisdami jam prasiveržti pro garsų sieną. Ko gero, visą vakarą pianistui vertėjo skambinti su vos pakeltu fortepijono dangčiu. Tada, manau, būtų pasiektas instrumentų tembrų ir garso suderinamumas.

 

Išklausiusi talentingų atlikėjų įvykdytą žygdarbį siekti klasikinės muzikos interpretacijos aukštumų, noriu pasidžiaugti Aleksandro Rammo ir Dariaus Mažinto gebėjimu įveikti pirmąjį svarbų etapą – be problemų, techniškai laisvai pagroti komplikuotą virtuozinę muzikinę medžiagą, profesionaliai ją traktuoti, paliekant erdvę tolimesniam gilinimuisi į šią prasmių atskleidimo bedugnę.

Rammas ir Darius Mažintas. D. Matvejevo nuotr.
Rammas ir Darius Mažintas. D. Matvejevo nuotr.
Rammas ir Darius Mažintas. D. Matvejevo nuotr.
Rammas ir Darius Mažintas. D. Matvejevo nuotr.
Rammas ir Darius Mažintas. D. Matvejevo nuotr.
Rammas ir Darius Mažintas. D. Matvejevo nuotr.
Darius Mažintas. D. Matvejevo nuotr.
Darius Mažintas. D. Matvejevo nuotr.
Rammas ir Darius Mažintas. D. Matvejevo nuotr.
Rammas ir Darius Mažintas. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandras Rammas. D. Matvejevo nuotr.
Aleksandras Rammas. D. Matvejevo nuotr.